Valdas Papievis: kultūra nugali politiką

Praėjusią savaitę iš Paryžiaus į Lietuvą paviešėti sugrįžęs, gimtuosiuose Anykščiuose lankėsi ir su skaitytojais susitiko garsus šių laikų lietuvių rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas, žurnalistas, iš Anykščių kilęs Valdas Papievis.
Anykščių bibliotekoje vykusiame susitikime kraštietis nuotaikingai ir šmaikščiai kalbėjo ne tik apie savo naująjį romaną „Brydė“, kūrybą, žemiškuosius bei amžinuosius dalykus, o ypač džiaugėsi, kad didžiausia atsvara, išsigelbėjimas prieš politines intrigas yra žmogų taurinanti kultūra.

Tą ramų pirmąja rudens žvarba paženklintą vakaro pokalbį pradėjo poetė iš Panevėžio Elvyra Pažemeckaitė, kuri papasakojo kelionių per Lietuvą projekto svarbą, ypatingą V. Papievio kūrybos populiarumą Panevėžyje, o jau po to rašytoją kalbinti ėmėsi jo bičiulis, iškalbus kultūrininkas Darius Kuolys, kuris pirmiausiai klustelėjo apie kūrybą.
Rašytojo manymu, kūryboje nėra nieko naujo, tik kiekvieną kartą tie patys dalykai vis naujomis formomis perkuriami.
Rašąs kaip išeina, negalvodamas, kokiai sroviai ta kūryba priklauso ir į kieno ankstesnę kūrybą panaši. Kiek tame prasmės turi asmeninė laisvė? Pamena, kaip vėlyvą žiemos naktį grįžinėdavo namo paskutiniuoju troleibusu nr. 18. Jis apsilupęs, šaltas, vienam jame sėdint dingtelėdavo mintis, kodėl tokia lemtis – jis gyvena čia, šiame okupuotame, be demokratijos krašte. Visas gyvenimas buvo tarsi ir nieko, tačiau rodėsi ne spalvotas, kažkoks keistai suspaustas. Galvojo gyvensiąs kada Paryžiuje, nors tuomet, jei net apie apsilankymą tame mieste būtų prasitaręs, visi tebūtų pasijuokę, o ir pačiam pasirodytų: „Durnas ar ką“. Nors taip neliteratūriškai skamba, geriau – kvailas. Ir dabar daug kam kyla abejonės, kieno jis rašytojas, juk gyvena ne tėvynėje. Tačiau juk rašo lietuviškai, rašo gimtąja, kaip sakytų prancūzai „motinos kalba“, todėl be jokios abejonės esąs lietuvių rašytojas.
Santykis su aukštaitiška literatūros tradicija? Apie tą santykį beveik nieko ir negalėjo pasakyti, nes rašąs kaip išeina, visai negalvodamas apie jokias tradicijas, juo labiau apie aukštaitišką lyrizmą. Nors rašydamas apie Prancūziją, ima ir įterpia lietuvišką Šventosios pakrantės smilgą ar tėviškės dangaus vaizdinį… Tik kuo toliau, tuo mažiau taip darąs, nes tai tarsi sukelia kenčiančio lietuvio emigranto įvaizdį. Tada gedi Lietuva? Nors emigracija, matyt, įprasta būsena, juk mes net ir į žemę esame atėję nežinia iš kur, ir nežinia, kur išeisime. Neatsakomi klausimai su lyrizmo dėmeniu, kuomet suvoki, kad gyventi čia, nors ir vienintelį, paskutinį kartą yra didelė laimė.
Nors, kai nerašo, jaučiasi visai durnas (kvailas), tačiau savęs rašytoju nelaiko, juk ritmingai nesėda prie darbo stalo rašyti, tada sėdi Senos krantinėje, vaikšto po miestą, rūko cigaretę po cigaretės kokios nors kavinės terasoje ir stebi žmones. Laukia įkvėpimo, atsivėrimo valandos, kuomet ištinka rašymo būsena.Tuomet tarsi pats sau atsiveria, nutolsta nuo pasaulio, žmonių, nors tuo pačiu ir priartėja. Svarbiausia yra pradžia – parašyti pirmąją eilutę, pirmąjį puslapį, o po to jau veda kalba, pasineria ir plaukia žodžių, sakinių tėkme. Kartą Anykščiuose, niūrią, suniukusią rudens dieną motina ištarė: „Dieve, kaip maiše“. Šitie žodžiai tapo impulsu parašyti romaną „Ruduo provincijoje“. Audros debesys staiga aptemusiame danguje buvo kibirkštėlė knygai „Eiti“, o štai lagamino ratelių, riedančių gatve, girgždėjimas įkvėpė pirmąjį „Odilė: oro uostų vienatvė“ puslapį. Pirmasis puslapis padeda sugauti ritmą ir jau tada – pirmyn, įveikti tuštumos baimę ir eiti su herojais ten, kur veda kalba.
Daugiausiai kalbėta apie naujausią V. Papievio romaną „Brydė“, istorinę knygą, kuri buvo beveik visa parašyta prieš tris dešimtmečius didžiojo tautos atgimimo, Sąjūdžio metais. Tačiau tekstas taip ir pasiliko neužbaigtas, pasiliko nukištas dešimtmečiams ir tik pernai jį prisiminė ir pats rašytojas, ir jo bičiuliai. Aktualus tekstas, kurį norėjosi užbaigti ir išleisti knygą. Pabaigai reikėjo spalvų, pajautos, todėl keliavo po apylinkes, klausinėjo žmonių apie pokarį, nieko neužsirašinėjo, tiesiog gėrė į save pajautas ir jau po to tekstas įgijo pavidalą, kuris šiemet pateko į skaitytojų rankas kaip knyga. Poetiškas tekstas, nors daug veiksmo, tarsi amerikietiškame filme, daugybė herojų, jie spalvingi, net ir stribai, rusas karininkas…
Pasak literatūros tyrinėtojos Violetos Kelerienės, ši knyga – pats tikriausias psichologinis trileris, nors dar niekas lietuvių literatūroje nebuvo taip poetiškai rašęs apie partizanus. Partizanus, kurie savo kova sekė Sokratu, ėjo ginti vakarietiškų vertybių, civilizacijos nuo barbarų antplūdžio. Tokio sudėtingo darbo dabar  nesiimtų, tačiau tada buvęs jaunas, viskas atrodė kitaip. Prototipų nebuvo, juk negali parašyti to neišgyvenęs.
Kaip labai artimą rašytoją V.Papievis paminėjo iš Vyžuonų kilusį Bronių Radzevičių, tą jo žodžių srautą, prieš kurį bejėgis buvo ir pats kūrėjas, ta žodžių upė jį nunešė anapus ir niekas nieko nebegalėjo padaryti. Lemtis.
Stiprios ir spalvingos V.Papievio raštų moterys, nors gyvenime daug moterų nepažinęs. Tai gal todėl, kad tarsi ir sekasi rašyti apie tai, ko gerai nežino, apie paslaptingus dalykus. Moterys – motina, mokytoja Valerija Žemaitytė, po to jau Vilniuje, Paryžiuje sutiktos moterys, dvasinės bičiulystės moterys. Patinka išsimušusios iš kasdienybės ritmo, tačiau žavi tos paprastos, didžiu darbštumu, pareigingumu ir kantrybe paženklintos – kasdienybės stebuklas.
Radijas žurnalistika užsiimančiam V.Papieviui padeda, kad ranka nenudžiūtų, kuomet nėra įkvėpimo rašyti – juk pranešimams Lietuvos radijui reikia ruoštis, tad kai ką pasirašyti. Politinis liūnas ir kultūros gausos žavesys. Klausantis lietuviško radijo kultūros anonsų, diktorius, rodosi, nusilauš liežuvį, rodosi, kol viską, kas gražaus ir prasmingo įvyko ir dar įvyks Lietuvoje, pasakys. Tai rašytoją džiugina, tai suteikia vilties.
Ar sugrįš jis kada į Lietuvą, gal net Anykščius, kad miestas vėl turėtų savo gyvą, tikrą žodžio meistrą, tikriausią klasiką, taip ir neatsakė. Galbūt tuomet, kai paleis Paryžius, tačiau šis kultūriškai klampus miestas vis nepaleidžia…