Valdžią gynusios struktūros – milicija

Kaip ir kiekviena totalitarinė santvarka, komunistų valdoma „broliškų respublikų“ šeima, pirmiausia rėmėsi vadinamosiomis jėgos struktūromis – kariuomene, KGB ir milicija.
Sovietiniais laikais milicijos, kaip represinės struktūros, įvaizdis buvo kruopščiai maskuojamas. Milicininkas buvo pateikiamas kaip pavyzdys, tačiau išties, kaip ir daugumoje sovietinio gyvenimo sričių, realybė skyrėsi. Milicijoje tarnavę anykštėnai šiek tiek praskleidžia uždangą ir leidžia pamatyti, kas vykdavo šioje struktūroje.

Pažįstami gąsdino, kad prasigers

Anykščių rajono tarybos narys Raimundas Razmislavičius pradėjo dirbti dar tarybinėje milicijoje 1982 metais, o baigė karjerą jau Nepriklausomoje Lietuvoje, vadovaudamas Anykščių policijos komisariatui, todėl gerai žino to meto padėtį milicijoje. Pasak jo, ideologizavimo tarybinėje sistemoje išvengti nebuvo įmanoma. „Ideologija, žinot, kaip – per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo, o darbas liko darbu“, – juokiasi R. Razmislavičius. Jis tvirtina, kad jam neteko susidurti ir su politinėmis užduotimis, sakykim, rasti kokį nors „antitarybinį elementą“. „Gal tai anksčiau ir buvo, bet man neteko susidurti. Ir milicijoje buvo tylus lietuvybės palaikymas“, – tvirtino buvęs komisaras.
Beje, jam teko išgyventi ir istorinį virsmą, kai iš milicijos ši struktūra tapo policija. „Teko atstovauti Lietuvai Maskvoje, to meto TSRS ministerijoje, teko patekti ir į kelis konfliktus ir generolams pasakyti: „Ne, mes to nedarysim“. Kai pagalvoji, galėjom iš Maskvos ir negrįžti, nes po to buvo rugpjūčio įvykiai, kai buvo bandoma įvykdyti perversmą“, – teigė R. Razmislavičius.
Paklaustas, ar tiesa, kad milicijoje buvo baisus girtavimas, R.Razmislavičius sakė, kad net einant dirbti į teisėsaugą sulaukęs nepasitikėjimo. „Toks buvo milicijos įvaizdis. Net mano tėtis, kuris mane palaikydavo, kreivai pažiūrėjo, klausė, ar atlaikysiu, o buvęs darbdavys iš karto pasakė: „Kur tu eini? Prasigersi“, – pasakojo R. Razmislavičius.
Pasak R. Razmislavičiaus, jam pradėjus dirbti milicijoje keitėsi kartos, vyko valymai, o į miliciją atėjo aukštąjį išsilavinimą turėjusių žmonių, todėl masinio girtavimo šioje struktūroje nebebuvo.

Rezonansinis nusikaltimas pasivijo jau pensijoje

Milicija pagal funkcija grubiai skirstėsi į palaikančią viešąją tvarką ir tiriančią nusikaltimus – kriminalistus. Kriminalistai buvo milicijos elitas. Anykštėnas Arvydas Paškevičius milicijoje tarnavo 30 metų. Į pensiją A.Paškevičius išėjo papulkininkiu. Pasak jo, kriminalistai užsiimdavo nepolitizuota veikla – gaudė kriminalinius nusikaltėlius. Beje, jis kalbėjo, kad nusikaltimų anuo metu išties būdavo palyginti mažai – per metus būdavo tik 40. Per metus Anykščių rajone būdavo 10-12 nužudymų. Beje, A.Paškevičius yra prisidėjęs prie vieno rezonansinio nusikaltimo išaiškinimo, kurio aidas pasivijo jį jau gerokai po to, kai jis išėjo į pensiją.
Prieš dvejus metus Lietuvą sukrėtė istorija, kaip Svėdasuose augęs Rimantas Bekintis Kražiuose nužudė keturias moteris. Paaiškėjo, kad pirmąją žmogžudystę jis įvykdė dar Anykščių rajone. Svėdasiškius sukrėtė senutės Žemaitienės nužudymas, o žudiką išaiškino A. Paškevičius. tai buvo tas pats R.Bekintis. „Žemaitienę jis nusivedė į mišką ir spygliuota viela pririšo prie medžio. Tada iškasė duobę ir trenkė aukai kastuvu per galvą”, – pasakojo buvęs pareigūnas. Viena pamiškėje gyvenusi sena moteris buvo paskelbta dingusia be žinios, o R.Bekintis sėdo į kalėjimą už vagystę. Tyrimas buvo pradėtas iš kalėjimo gavus operatyvinę informaciją apie tai, kad vagis yra dar ir žmogžudys. Realiausia, kad kalėjime R. Bekintis pasigyrė savo „žygdarbiu“… A. Paškevičiui pavyko prispausti R. Bekintį – šis prisipažino nužudęs Žemaitienę ir parodė vietą, kur užkastas jos kūnas“,- „Anykštai“ pasakojo buvęs milicijos viršininkas („Kražių skerdikas – anykštėnas“, „Anykšta“, 2015-11-07).

Nedalyvavimas baliuose užkirto kelią karjerai

Anykštėnė Marijona Fergizienė milicijoje dirbo 14 metų. Už tarnybą milicijoje M. Fergizienė buvo apdovanota medaliais „50 metų Tarybinei milicijai“, „Už nepriekaištingą tarnybą“, padėkomis. M. Fergizienė „Anykštai“ pasakojo, kad į šią sritį įžengė netikėtai, nes dirbo mokytoja. Ji LTSR vidaus reikalų ministerijos sistemoje dirbo nuo 1965 iki 1979 metų. Tiesa, anykštėnė pasakojo, kad milicijoje nebuvo jau taip viskas gražu, kaip filmuose. Milicijos viduje tvyrojo alkoholio ir pasilinksminimų kultūra. Nesutikusi su tokiu gyvenimo būdu, anykštėnė negalėjo sovietinėje milicijoje pakilti karjeros laiptais.
Beje, pasak jos, milicininkai vis dėlto dirbdavo ir šviečiamąjį darbą, sakykim, kurdavo filmus. „Sekmadieniais eidavome filmuoti filmų apie nusikaltimus. Aš būdavau visada „nukentėjusioji“, o „chuliganais“ būdavo bendradarbiai arba paimti iš gatvės žmonės. Vėliau tuos filmus rodydavo kultūros namuose prieš kiną. Nebūdavo labai didelio džiaugsmo, kai man ten su peiliu už nugaros makaluodavosi. Viršininkas net buvo uždraudęs man eiti tų filmų žiūrėti“, – pasakojo M. Fergizienė.
Atsikėlusi gyventi į Anykščius, M. Fergizienė pasakojo susidūrusi su milicininkų girtavimu.
„Man pradėjus dirbti, vienas iš milicijos darbuotojų davė nurodymą nueiti į „Anykščių vyno“ gamyklą ir atnešti gėrimų. Nueinu į tą gamyklą, darbuotojas mosteli ranka į sukrautas dėžes – „Imk, kiek reikia“. Neturėjau kur tų butelių susidėti, tai susikroviau juos ant rankų kaip malkas, einu per miestą su milicijos uniforma ir nešu. Nešdama jaučiausi labai nekaip. Grįžusi pasakiau: „Tai dariau pirmą ir paskutinį kartą“. Daugiau manęs to daryti niekas ir nebeprašė“, – ne itin maloniais prisiminimais dalijosi M. Fergizienė.
Dirbdama milicijoje Anykščiuose, M. Fergizienė pasakojo sulaukusi viršininko nurodymo vykti į balių pirtyje – buvo vaišinami apylinkės inspektorių tikrinti atvykę ministerijos atstovai. M. Fergizienė sakė atsisakiusi važiuoti. Po to sulaukusi vieno iš ministerijos atstovų pastabų, kad jos reikalai darbe būsiantys „nekokie“.

Milicijos istorija – miglose

Po 1917 metų revoliucijos Rusijoje visos ankstesnės valstybinės institucijos buvo panaikintos. Tuometinė bolševikinė Rusijos valdžia manė, kad armijos ir policijos nereikia, o tvarką prižiūrės ginkluota liaudis. 1917 m. lapkričio 10 d. buvo išleistas dekretas, kuriuo buvo oficialiai įsteigiama Darbininkų milicija. Milicija buvo įsteigta, bet ji neturėjo etatų ir buvo tiesiog savanorių darinys.
1918 m. kovą NKVD komisaras pareikalavo suformuoti miliciją kaip valstybinę organizaciją, turinčią nuolatinius etatinius darbuotojus, turinčius apibrėžtas pareigas, ir kad ta organizacija nebūtų armijos dalis – būtent su šia organizacija ir teko susidurti Lietuvos gyventojams.
Lietuvoje milicijos istorija keista – nepriklausomoje Lietuvoje taip pat veikė milicija, tačiau vėliau ji buvo pervadinta į policiją. Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, tvarką vėl ėmėsi saugoti milicija. Beje, sovietinei kariuomenei užėmus Lietuvos teritoriją, jau 1944 m. gruodžio mėnesį Maskva atsiuntė į Lietuvą pirmąją didžiulę milicijos darbuotojų grupę, kuri pradėjo Lietuvoje organizuoti centrinį aparatą.
Vadinamoji Maskvos „pagalba kadrais“ buvo teikiama buvo gana ilgai, ir vidaus reikalų organai bei milicija tapo vienomis iš labiausiai surusintų institucijų Lietuvoje per visą sovietmečio laikotarpį. 1950 m. pradžioje milicija iš Vidaus reikalų ministerijos perėjo į Valstybės saugumo ministerijos žinią.
Įdomu, kad Sovietinės Lietuvos milicijos istorija beveik nebuvo nagrinėjama, nors parašyti ją sovietinės valdžios metais buvo mėginta ne kartą. Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos kolegija 1969 m. spalio 31 d. buvo priėmusi specialų nutarimą “Dėl knygos iš Lietuvos milicijos istorijos parengimo ir išleidimo”. Jame buvo numatyta per negirdėtai trumpą laiką – 3 mėnesius – parašyti Lietuvos milicijos istoriją. Tačiau VRM kolegijos nutarimas nedavė jokių rezultatų. Vėliau nesėkmingai buvo mėginta pasitelkti Maskvos mokslininkus.
Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasirodė pirmosios mokslinės publikacijos, nes sovietinės valdžios metais bet kokie statistiniai duomenys apie miliciją buvo laikomi didžiule paslaptimi ir juos skelbti spaudoje, buvo griežtai draudžiama.