Mūsų pasaulyje pavojus visada gresia tiems, kurie jo bijo.
Bernardas Šo
Lietuva jau ne vienerius metus būdama laisva ir demokratiška šalis turi aiškų valdžių pasidalinimo principą. Principą, kuris teoriškai reiškia, jog kiekvienas turi dirbti savo darbą. Seimas – leisti įstatymus, Vyriausybė – juos vykdyti, teismai – spręsti ginčus. Na o spauda (dažnai, bet ne visada su žurnalistų pagalba) – kontroliuoti visus minėtuosius, kaip jie atlieka savo pareigas.
Paprastai kalbant, visi dirba atskirai, tačiau kiekvienas su visais labai glaudžiai susijęs. Norime to, ar nenorime, gyvenimo esame priversti vieni su kitais bendrauti. Jei visos formaliosios valdžios dar gali tarpusavyje pyktis arba kai kada net viena kitą ignoruoti, tai su „ketvirtąją valdžia“ priversti bendrauti kiekvienas. Tam yra bent keletas priežasčių.
Visų pirma, spauda valstybės tarnus kontroliuoja, todėl turi teisę žinoti, kas, kur, kada, kaip ir kodėl vyksta. Deja, labai dažnai iškyla problemos, kuomet spaudos ir valstybės tarnų požiūris į klausimus kaip ir kodėl skiriasi iš esmės. Tik nereikia bijoti, to kuris tave kontroliuoja. Jei nedarai nieko bloga, tuomet bet kokios baimės – tai tik psichologinė būsena. Kaip ir pirmame pasimatyme, taip ir santykiuose su žiniasklaida, svarbiausia – pradėti bendrauti.
Antra priežastis, verčianti valdžios tarnus bendrauti su žurnalistais – tai gyvenimiška neišvengiamybė. Valdžia ir žiniasklaida – kaip šeima, kurioje valdžia yra vyras, o žiniasklaida – moteris. Todėl taip suprasdami ir konstruodami žiniasklaidos ir valstybės tarnų santykius, privalome nepamiršti vos kelių bendrų taisyklių.
Mūsų
pasaulyje pavojus visada gresia tiems, kurie jo bijo.
Bernardas
Šo
Lietuva
jau ne vienerius metus būdama laisva ir demokratiška šalis turi aiškų valdžių
pasidalinimo principą. Principą, kuris teoriškai reiškia, jog kiekvienas turi
dirbti savo darbą. Seimas – leisti įstatymus, Vyriausybė – juos vykdyti,
teismai – spręsti ginčus. Na o spauda (dažnai, bet ne visada su žurnalistų
pagalba) – kontroliuoti visus minėtuosius, kaip jie atlieka savo pareigas.
Paprastai
kalbant, visi dirba atskirai, tačiau kiekvienas su visais labai glaudžiai
susijęs. Norime to, ar nenorime, gyvenimo esame priversti vieni su kitais
bendrauti. Jei visos formaliosios valdžios dar gali tarpusavyje pyktis arba kai
kada net viena kitą ignoruoti, tai su „ketvirtąją valdžia“ priversti bendrauti
kiekvienas. Tam yra bent keletas priežasčių.
Visų
pirma, spauda valstybės tarnus kontroliuoja, todėl turi teisę žinoti, kas, kur,
kada, kaip ir kodėl vyksta. Deja, labai dažnai iškyla problemos, kuomet spaudos
ir valstybės tarnų požiūris į klausimus kaip ir kodėl skiriasi iš esmės. Tik
nereikia bijoti, to kuris tave kontroliuoja. Jei nedarai nieko bloga, tuomet bet
kokios baimės – tai tik psichologinė būsena. Kaip ir pirmame pasimatyme, taip
ir santykiuose su žiniasklaida, svarbiausia – pradėti bendrauti.
Antra
priežastis, verčianti valdžios tarnus bendrauti su žurnalistais – tai
gyvenimiška neišvengiamybė. Valdžia ir žiniasklaida – kaip šeima, kurioje
valdžia yra vyras, o žiniasklaida – moteris. Todėl taip suprasdami ir
konstruodami žiniasklaidos ir valstybės tarnų santykius, privalome nepamiršti
vos kelių bendrų taisyklių.
Gerų
santykių receptai
Pirma
– moteris visada teisi, net jei ji neteisi nuo pat pradžių. Protingi žmonės jau
seniai yra pasakę, kad jei moteris neteisi, iš karto vyras turi pradėti jos
atsiprašinėti. Kitaip kalbant, jei žiniasklaida suklydo arba ką nors visuomenei
pranešė ne taip, kaltė dėl to tenka valstybės tarnams. Geriausiais sprendimas
tokiu atveju – atsiprašyti visuomenės dėl nesusipratimo, paaiškinti tikrąją
situaciją ir būtinai padėkoti žiniasklaidai, kad ji iškėlė minėtą klausimą.
Antra
– moteris yra nepriklausoma, tačiau jos nepriklausomybę turi užtikrinti vyras.
Tai galima suprasti labai paprastai. Niekuomet negalima moteriai prikaišioti,
kad ji finansiškai ar kitaip yra priklausoma nuo vyro. Net jei ji savarankiškai
ir kavos puodelio negali nusipirkti. Todėl šiandien, kuomet žiniasklaida ir
dalis žurnalistų labai priklauso nuo valdžios institucijų ir jos tarnų, reikia
leisti jiems jaustis nepriklausomais. Juk kuriam žurnalistui patiktų girdėti,
kad jis priklauso nuo savo leidėjo, tiesioginio redaktoriaus ir straipsnio
„užsakovo“ interesų. Todėl patarimas tokiuose šeimyniniuose santykiuose
paprastas – leisk žmonai jausti nepriklausoma ir dirbk savo darbus.
Trečia
– jei gyveni šeimoje, santykiai su žmona yra neišvengiami. Kartais tenka
išgirsti iš valstybės tarnautojų įvairių priekaištų žiniasklaidai ir
konkretiems žurnalistams. Pvz., kad žurnalistas XY nieko nesupranta apie
rašomas temas, kad dažnai iškreipia esmę, kad nutyli faktus, kad dirba kokia
nors siauriai interesų grupei, kad netgi ima pinigus už publikacijas ir pan.
Dėl to neretam kyla noras nutraukti santykius su tokiu žurnalistu ar net jo
leidiniu, arba bent ignoruoti ir kitaip „keršyti“. Tačiau toks sprendimas yra
mažų mažiausiai vaikiškas. Patarimams tokiems šeimyniniams santykiams, kai
žmona dažnai erzina dėl minėtų dalykų, gali būti vienas. Ar skyrybos, arba
sukandus dantis gyventi ir vaidinti, kad nieko neįvyko. Kadangi žiniasklaidos
ir valdžios šeima yra neišskiriama, todėl reikia nusispjauti į bet kokias
asmenines ar institucines nuoskaudas ir kantriai bendrauti.
Tačiau
yra ketvirtas, lemiamas argumentas, dėl ko negalima ignoruoti ne tik
žiniasklaidos, bet ir žurnalistų. Mat, įžeistas ir pažeminta moteris gali būti
labai kerštinga. Tokiais atvejais gali tikėtis apkalbų, viešo pažeminimo,
provokacijų ar viešų „scenų iškelimo“. O juk po visų šitų dalykų,. Kuriems
dažnai nereikalingi jokie įrodymai, tenka teisintis tam, kurį apkalbėjo ar
viešai pažemino išgalvotomis istorijomis. Kadangi valdžia visuomet laikoma
stipriąja lytimi, o žiniasklaida atstovauja silpnuosius, todėl ir visuomenės
akyse dažniausiai moteris, kaip ir žiniasklaida nusipelno didesnės užuojautos
ir palaikymo.
Todėl
tenka susitaikyti, kad valdžia (valstybės tarnyba) yra ne tik gausybė suteiktų
galių ir teisių, bet ir sunki našta su įvairiom formaliom ir neformaliom
pareigom, kurias reikia atlikti visas ir visuomet, kai tik to pareikalaus
silpnesnioji pusė. Silpniems tokioje pozicijoje – ne vieta.
Ir
svarbiausia nepamiršti moters ir vyrio santykių esmės. Tik abipusis
pasitikėjimas, pagarba ir supratimas gali užtikinti ilgalaikius normalius
santykius. Suprantama, kad valdžia disponuoja daugybe formalių galių ir
valstybės finansais, kuriais tenka dalintis ir su žiniasklaida ją remiant.
Tačiau tai reikia daryti pagarbiai ir nežeminant jos garbės ir orumo, neverčiant
tenkinti asmeninius ar institucinius įgeidžius pamirštant kitos pusės etinius
ir kitus veiklos principus.
Vietoje
epilogo
Kalbėti
apie žurnalisto statuso kaitą informacinėje visuomenėje yra keblu ir kasdien
tai padaryti yra vis kebliau. Į klausimą, kas šiandien yra žurnalistas,
daugelis Lietuvoje ir užsienyje nelabai sugebėtų aiškiai ir vienodai atsakyti.
Nebelieka ribų tarp tradicinės ir netradicinės, rimtos ir bulvarinės
žiniasklaidos. Todėl net pagal Visuomenės informavimo įstatymą neaišku, kas ir
kada yra žurnalistas.
Tai,
kad žiniasklaida taip pat yra verslas, suprantame daugelis. Kad tai yra
specifinis verslas, kuriam negali būti taikomi tie patys standartai kaip ir
prekiaujant konditerijos gaminiais, neretai nutylima. Na o apie tai, kad žurnalistika
neretai tampa tiesiog pigia preke, apskritai linkstama nekalbėti. Deja, kasdien
gausiai galime rasti pavyzdžių, kuomet sunku beatskirti, kas yra tikroji
informacija, kas yra reklama, kas yra paslėpta reklama, kokie yra leidėjo
interesai. Visuomenė, deja, kol kas dar neatsirenka, arba bent jau ne visada
atsirenka, kas yra kas. Džiugu, kad jau dabar kalbama apie pilietinę
žurnalistiką ir vis labiau tenka išgirsti iš pačių kolegų, kad geras
žurnalistas – visų pirma turi būti padorus žurnalistas.
Tik
savarankiško žurnalisto statusas gali būti reali garantija, kad visuomenė turės
laisvą spaudą, o tuo pačiu ir ketvirtosios valdžios statusą pateisinančią
žiniasklaidą. Būtina ieškoti profesinių standartų ir identifikuoti, kas yra
žurnalistas. Ne kiekvienas žinias skelbiantis ir platinantis asmuo turėtų
vadintis žurnalistu. Aiškesnis žurnalisto statuso įvardinimas padėtų spręsti ir
vieną opiausių problemų – žurnalistinės etikos laikymosi principų,
savireguliacijos mechanizmo efektyvesnio funkcionavimo, žurnalisto sąžinės
laivės ir nepriklausomumo nuo leidėjo ar savininko interesų.
šiame straipsnyje žiniasklaidos ir valdžios santykiai palyginti su šeimos
santykiais neatsitiktinai. Ir viena ir kita gyvenimo sferos turi daugybę
formalių taisyklių, teisių ir pareigų abiems šalims. Tačiau šalia yra ir
gyvenimas. Ir jei santykiai bus pagrįsti tik formalias santykiais, tuomet ir
visa kita bus tik formalu. Tačiau visuomenė anksčiau ar vėliau tai pastebi. Ir
jei kas yra blogai – tai paprastai šiek tiek kaltos būna abi pusės. O kad geri
darbai nebūtų pamiršti, reikia juos tiesiog daryti. Juk anot B.Paskalio, jei
norite, kad apie jus gerai kalbėtų, tai nekalbėkite gerai apie save.
Dainius Radzevičius
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas
