Troškūnų šaulių žūties 99 –osios metinės, kurios sutapo su Lietuvos kariuomenės švente, šeštadienį pažymėtos atminties valandomis Troškūnuose, Kiaušagalyje ir Andrioniškyje. Buvo skaitomi Vaižganto raštai, leistasi į žygį šilų vieškeliais bei smėliakeliais iki pat Anykščių.
Mažoji jaunųjų šaulių ir piliečių gvardija įveikė beveik septyniolikos kilometrų istorinės atminties kelią, taip svarbias sukaktis paminėjusi bei kovotojus už laisvę pagerbusi.
Šaltas šeštadienis su žvarbiu, tiesiog lediniu žiemių vėju gerokai jaunųjų šaulių gretas praretino, tačiau jie nepabūgo ir narsiai visus sunkumus pergalėjo. Baltojo muziejaus autobusiuko į Troškūnus pavėžėti, Lietuvos bei Aukštaitijos vėliavas iškėlę, garbės taku nuo Aukštaitijos partizanų vado Antano Slučkos Šarūno (1917 – 1949) tėviškės mūro, per aikštę, stabtelėję prie paminklo Algimanto apygardos partizanams, įžengėme į Šaulių sodelį prie senosios gimnazijos. Sustojome prie istorinio Vilniaus ąžuolo, pievutėje, 1920 metų lapkričio 22 dieną aplaistytoje tėvynės gynėjų krauju. Vos pasirašius taiką turėjusią laiduoti Suvalkų sutartį, lenkai tuoj pat ją sulaužė, netikėtai įsiveržę užėmė Vilniaus kraštą, nuožmūs jaunos mūsų respublikos likimą lemiantys mūšiai vyko ties Giedraičiais ir Širvintomis, tuomet į krašto gilumą prasmuko reguliariosios priešų kariuomenės raiteliai, jų būta net kelių eskadronų, gal 600 karių. Plėšikų kariaunai kelią pastojo menkai ginkluoti, bet narsūs vietinio būrio šauliai. Kautynėse žuvo, buvo suimti, sušaudyti ir žiauriai kardais užkapoti penki vyrai – Petras Tunkevičius, Petras Liktoras, Antanas Žarskus, Antanas Miškeliūnas ir Jonas Budrevičius. Čia, minėdami jų auką, skaitėme ir Juozo Tumo – Vaižganto (šiemet minime jo jubiliejinius metus) straipsnį ,,Pirmiems septyniems pagerbti“, skirtą lenkų antpuolio aukoms. Vaizdingai aprašytas lenkų proveržis, noras ką nors nugalabyti, krauju paženklinti savo kardus. Straipsnyje pažymima, kad labiausiai prisimenami žuvę pirmieji, kad Troškūnų šauliams reikėtų daugiau dėmesio ir pagarbos: „…Bet pradžioje tebuvo gryna idėja; jei kaimietis žmogus ją suprato, supratęs pritarė, pritaręs pasišventė jai ir pasišventęs savo gyvybę prikišo, – tai toks žmogus yra ir be kitų nuopelnų didis ir garbe vainikuotas…“ Įdomu, kad šiomis dienomis politologai kalba apie bene geriausius per daugelį dešimtmečių Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykius. Nuskambėjo šaulio Vytauto Medišausko kalba – trumpas, įtaigus ir prasmingas žodis. Visus sutelkė, įkvėpė rimties ir pagarbos kritusiems baltų žiedų puokštė, degtančių žvakučių liepsnelės ir bendra malda.
Spėriai nukeliavę iki Kiaušagalio, ten gimusius šaulius prie juos įamžinančios Marijos Sopulingosios skulptūros prisiminę, Latavos pakrančių stogastulpių kelio kūrėjo Virginijaus Strolios žodžio pasiklausę, veikai paminklą karaliui Mindaugui didžiojoje Latavos pakrančių kryžkelėje pasiekėme. Čia vėl buvo ką prisiminti: karalystė, vienintelis karalius Mindaugas, jo karūnavimo iškilmės, iš Rygos atkeliavusio ir karūnas valdovui bei jo žmonai Mortai atgabenusio Livonijos magistro Andriaus Štirlando istorija. Jaukiame Šilo prieglobstyje greitu žingsniu į garsųjį Palatavio piliakalnį kopėme, per kalvas ir slėnius vingiuojančiu keliu, daugelyje vietų visai neatpažįstamu, smarkiai iškirstu mišku greitai Andrioniškį pasiekėme. Šauliukų vadės Kotrynos Vitkūnaitės rūpestingai paruošta, termose nešta arbata gaivinomės, kareiviškai ratu siųsdami puodelį, po saikingą gurkšnį jaukumą gėrėme. Kapinėse palaidotus šaulius P. Žarskų, A. Miškeliūną ir J. Budrevičių pagerbėme. Per miestelį, pro spalvingo granito sienomis švytinčią bažnytėlę praėję, tiltu į kairįjį Šventosios krantą nukakome, Niūronių link sukome. Puikiausiu vieškeliu sparčiai žengėme, prie paminklo bei kryžiaus partizanams sustoję buvome, poetą, leidėją Jurgį Urboną – Lakštutį bei Antano Bagočiūno – Dūmo būrio kovotojus prisiminėme. Šviesioje palaukėje pasitiko jau Niūronių kaimo trobos, Arklio muziejaus „skansenas“. Rūpi nors kiek atsipūsti ir sušilti, tad sukame į istorinę Legų trobą. Maloni šeimininkė Danguolė Kuodienė, tarsi pagalbos, meilės saviems kariams tradicijas tęsdama, vaišina mūsų „mažąją gvardiją“ – aštuonis žygeivius – mėtų arbata, žuviene, pyragu su medumi. Ir buvo gera, ramu. Jaukioje pilkšvos dienos blankume spindi šviesūs bendražygių veidai – Kotryna, Viktorija, Adrijana, Kamilė, Edvinas, Arnas, Tautvydas.
Ta valandėlė smagiai atgaivino, tad dar sparčiau žengėme melsvuojančiais pušynais ir labai greitai įžengėme į Anykščių priemiesčius, pakrantės taku leidomės gilyn į miestą, ten, kur stūkso aukštieji Šv. Mato šventovės bokštai. Valio jauniesiems šauliams, valio tėvynei Lietuvai.