Vasario 16-osiossignataras Steponas Kairys buvo inovacinės prigimties žmogus.
Jau solidaus amžiaus atvykęs į Ameriką, Steponas Kairys 1956 m. stebėdamas JAV gyvenimą ir mąstydamas apie Lietuvos ateitį, savo vizijose jau „mato“ ateinančią Robotų epochą, ir robotizuotą Lietuvą.
JAV leidžiamo kairiųjų Amerikos lietuvių laikraščio „Keleivis“, kurį redagavo ilgametis Šiaulių burmistras J. Sondeckis-Sonda, redakcijos kasmetinėje knygutėje „Keleivio KALENDORIUS 1957“ Stp. Kairys, J. Kaminsko vardu (Stp. Kairio oficiali pavardė JAV, D.K.) išspausdino straipsnį: „Robotų Revoliucija“, o 1960 m. laikraštyje „Keleivis“ – „Technika Amerikos ūkyje“. Čia Stp. Kairys savo vizijose jau mato tai, ką mes šiandien Europoje vadiname XXI amžiaus Ketvirtąja Technologine Revoliucija – Industry 4.0. Dėstoma apie tokį gamybos automatizacijos lygį, kai fabrikų „…prietaisai-automatai moka mašiną valdyti ir iš toli“, t.y. Robotai valdo Robotus. Jau aptariamos XXI amžiaus Dirbtinio Proto technologijos (1 pav.). Samprotaujama apie dėl to kylančių socialinių problemų pasekmes, kurios, jo manymu, tikėtina, kad technologinės kūrybos keliu, bus išspręstos išlaisvinant darbo žmogų nuo prievartos. Autorius apibendrina: „Jeigu tuo netikėtume, būtume blogi socialistai“.
Stp. Kairys iki pat mirties buvo ištikimas dar jaunystėje susiformavusiai demokratinio socializmo ideologijai ir nuo jos neatskiriamoms inžinerinio mąstymo – technologinio determinizmo filosofinėms nuostatoms.
Kur slypėjo Stepono Kairio minties galia ?
Stp. KAIRIO Lietuvos Valstybės vizija XX amžiui pagrįsta 11 giliai įleistų, tvirtų, tarpusavy sistemiškai susijusių idėjų pamatinių stulpų:
• Nepriklausomybės – „…programos minimum: Savistovi demokratiška respublika…“, kurią jis pamatė, kai dar buvo rusiškos carinės Šiaulių berniukų gimnazijos mokinys. Tai neseniai (1896 m.) įkurtos Lietuviškos Socialdemokratiškos partijos programos formulė, kurią Steponas, dar gimnazistas, atrado padedamas Raudonojo Grafo – Vladimiro Zubovo aplinkos žmogaus, Gubernijos ekonomo, socialisto Vincento Janavičiaus, išsiskyrusio inžineriniu mąstymu.
• Lietuvybės – Anykščių -Utenos krašto ūkininko šeimoje, kalbančioje tik lietuviškai, vaiko problema, iškilusi besimokant Palangos rusiškoje progimnazijoje kartu su Lietuvos ir Žemaitijos bajoriukais, kalbančiais tik lenkiškai ir niekinančiais kiauliaganių lietuvių kalbą. Valstybės lietuvių kalbos pagrindu idėja tvirtai suformuluota Šiaulių gimnazijoje ir tvirtinama visą gyvenimą;
• Socializmo – idėja išgirsta iš Jono Biliūno, pamatyta dar Šiauliuose, tvirtinta Petrapilyje ir ištikimai įgyvendinama visą gyvenimą;
• Demokratijos – suprasta kaip būtinybė, formuojant jau nebe Lietuvišką, bet Lietuvos Socialdemokratų Partiją (LSDP), ypač Didžiojo Vilniaus Seimo periodu bei vertinant Rusijos nedemokratinę socialdemokratiją;
• Pilietinės valstybės – bet ne bažnytinės visuomenės, tokios visuomenės, kurios gyvenimas pagrįstas mokslu, o ne religinėmis dogmomis. Ši idėja pajusta dar Palangoje, atsisakant kunigystės, ir įtvirtinta Šiaulių gimnazijoje bei studijuojant inžineriją Petrapilyje;
• Pramoninės (Industrinės) valstybės – kaip būtinybės, numatant Lietuvos visaverčio gyvenimo ateitį, įvertinus Lietuvos agrarinį bei technologinį-kultūrinį atsilikimą;
• Respublikos – valstybės, kurią turi valdyti ne karaliai, ne kunigaikščiai, bet pačių Valstybės žmonių iš savųjų tarpo išrinkti labiausiai tinkami, profesionaliai pasirengę, dori ir ištikimi žmonės;
• Savivaldos – kur vietinis valdymas patikėtinas taip pat pačių žmonių išsirinktai savivaldybei, bet ne bažnytiniams ar kitokiems komitetams;
• Technologinio determinizmo – nuostatos, kad socialinius santykius, jų raidą lemia ir vis labiau lems ateityje technologijos, inovacinė technokūryba, bet ne religijos ir ne ideologijos. Pajuto tai intuityviai, pasirinkdamas studijuoti inžineriją, taip pat priimdamas Markso požiūrį į mechanizmų, mašinų ir technologijų lemiamą reikšmę visuomenės gyvenimui – jame matė marksizmo esmę. (Už tai Kairį kai kas vadino Lietuvos marksizmo Rabinu);
• Demokratinio socializmo – idealios industrinės visuotinos gerovės valstybės, įstatymais suderinančios visų socialinių sluoksnių orų, darnų ir kūrybingą technologinį tobulėjimą.
Visa tai apibendrinus – Stepono Kairio žodžiais būtų formuluota Lietuvos vizija – Pilietinė Demokratinio Socializmo Technokūrybos Respublika – Ekoinžinerinė Lietuva. O jau XXI amžiuje Stp. Kairys tikriausiai matytų Demokratinio Transhumanizmo Lietuvą.
http://dobilas.kirvelis.lt/files/DemTRANSHUMANISM_2020.pdf
Kokios reiškėsi ideologinės nuostatos kuriant Lietuvą ?
Kuriant Lietuvos valstybę XX-jo a. pradžioje, 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo ir ypač 1917-1918 metais kovojant dėl Vasario 16 Akto formulės Lietuvos Taryboje ir dar vėliau, Stp. Kairys buvo kairiųjų – „maištininkų“ – lyderis, atstovaujantis tuo metu iškylančioms Europoje reformizmo ideologinėms nuostatoms (2 pav.). Reformizmas, kaip filosofinė neokantizmo koncepcija, Europoje atsirado antroje XIX a. pusėje, skelbęs kvietimą – „Atgal prie Kanto”, ypač akcentuojant Kanto Etinį imperatyvą. Remiantis šia vokiečių filosofija, buvo reformuotas revoliucinis marksizmas, atsisakant revoliucinių visuomeninės keitimo metodų, juos keičiant evoliuciniais žingsneliais, iš lėto vykdomomis nuolatinėmis, laipsniškomis, iš anksto suplanuotomis reformomis. Vėliau ši ideologinė nuostata tapo dominuojanti Vakarų Europoje ir šiandien funkcionuojanti Europos Sąjungoje Demokratinio Socializmo doktrina.
Priešingai Reformizmui, nepakankamai išgrynintai konformistinei ideologijai, Lietuvos Taryboje atstovavo Antanas Smetona. Liberalizmo atstovas buvo finansininkas dr. Jurgis Šaulys, o tvirtą konservatyvią katalikizmo ideologiją prižiūrėjo dvasiškis Justinas Staugaitis. Patriarchas, senolis dr. Jonas Basanavičius, kaip ir Stp. Kairys, laisvamanis, nesigaudantis visų šių ideologinių ginčų peripetijose, visaip „tampomas“, atliko svarbiausią ir lemiamą misiją: laimėjus mažumos – „keturių kairiųjų“ – Vasario 16 Akto formulei, buvo psichologiškai tinkamas pirmininkauti jį pasirašant. Visi 20 LT narių tvirtai ir be išlygų siekė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo-sukūrimo, bet kiekvieno valstybės ateities vizijos buvo visiškai kitokios. Ir tai lėmė Lietuvos tarpukario (ir ne tik jo) realų gyvenimą.
Modernios Stp. Kairio to laikmečio socialinės raidos įžvalgos buvo akivaizdžios, bet ignoruojamos. Jau pirmaisiais Valstybės formavimo metais valstybė pasiskelbia pagal socdemų programą RESPUBLIKA. Formuojant Vasario 16 Akto formulę, Stp. Kairys, nenorėdamas perdaug erzinti dešiniųjų, nusileido dėl žodžio Respublika. Bet jau 1920 m. Laikinojoje Lietuvos Konstitucijoje ir vėliau 1922 m. nuolatinės Lietuvos Konstitucijos pirmajame straipsnyje teigiama: Lietuva – Demokratinė Respublika. Žinoma, silpnai demokratinė ji išbuvo tik nepilnus 5 metus.
Pagrindinė Stepono Kairio principinga nepalenkiamumo jėga slypi jo visuomenės raidos supratime ir ateinančio visuomenės gyvenimo teorinėje vizijoje – remiantis neprimityvia inžinerinio mąstymo logika aiškinami visuomenės raidos dėsningumai, juos grindžiant filosofų taip vadinamu technologinio determinizmo dėsningumu.
Technologinis determinizmas – tokia mąstymo nuostata, kai technokūryba, technologijos ir technoprogresyvizmas yra laikomos visuomenės progresą varančiąja ir net valdančiąja jėga, teigiant, kad būtent jos nulemia (determinuoja) istorinę žmonijos raidą. Atrodo, kad Stp. Kairys šį technologinio determinizmo požiūrį atrado ekonomisto – filosofo Karlo Markso, kuris XIX šimtmečio viduryje jį formulavo kitokiais, mums, studijavusiems „socialistiniame pokaryje“, gerai žinomais žodžiais: „Gamybinės jėgos lemia gamybinius santykius“. O jau XX a. pradžioje inžinierius Stp. Kairys „gamybines jėgas“ suprato kaip technologijas, o „gamybinius santykius“ – socialinę struktūrą bei politiką. Jo vizijoje jau tada buvo akivaizdu, kad socialinio progreso variklis yra naujų, inovatyvių technologijų inžinerinė kūryba ir įgyvendinimas, ir tik per šią kūrybą, neatskiriamai nuo mokslo, spręstinos žmonijos (taip pat Lietuvos) ekonominės bei socialinės problemos. To meto Lietuvoje tokią mąstyseną galėjo turėti tik inžinerinio išsilavinimo žmonės, ir Stp. Kairio skelbiamas idėjas galėjo suprasti nebent jo bičiulis inž. Vl. Sirutavičius, gal kažkiek humanitariškai, kaip marksistas -Augustinas Janulaitis. Lietuvos Taryboje, kurioje dominavo humanitarinis, netgi religinis mąstymas, labiau akcentuojantis feodalinę Lietuvos praeitį, Stp. Kairio požiūris į Lietuvą, kaip XX a. pramoninę (industrinę) valstybę, negalėjo būti suprastas ne tik LT daugumos, bet ir jo bendraminčių – „mažumos“. Artimiausias jam buvo valstietiškas demokratas Jonas Vileišis, bet ir jis mąstė remdamasis moderniu Lietuvos agroūkiu, bet ne pramone. Nors vėliau Kaune jie kartu „ekoinžinerizavo“ Kauno miestą. Tokios technologinio determinizmo nuostatos ryškiai pradėjo reikštis XX a. antroje pusėje, kaip Karlo Raimundo Popper“io (1902- 1994) sociologinis determinizmas, socialinė technologija, socialinė inžinerija. XXI amžiuje visa tai dar labiau išryškėja. Tai dirbtinio intelekto ir dirbtinės gyvybės technologijos, transformuojančios humanitarinę-humanistinę visuomenę į transhumanizmą. Akivaizdu, kad Lietuvos Taryboje Stp. Kairys buvo strategiškai mąstantis reformistas-inovatorius, reiškęsis konservatorių aplinkoje.
Kokią Lietuvą Stp. Kairys matytų šiandien ?
Suprantama, klausimas retorinis. Neabejotina, Stp. Kairys būtų neabejingas šiandienos, XXI amžiaus, Lietuvos ir Europos, technologinę modernizaciją įgyvendinančių socialdemokratinių idėjų dvasioje, perspektyvai. Būdamas tvirtas idėjinis reformistas, suprantantis, kad laikui bėgant niekas nestovi vietoje – viskas kinta, net ir idėjiniai pamatai, jis negalėtų būti konservatoriumi. Savo laiku Stp. Kairys natūraliai priėmė savo laikmečio XX a. Europos reformizmą (Lenino bolševikų smerkiamą oportunizmą-revizionizmą), suprato XVI a. Reformacijos esmę su to laikmečio XX a. humanizmo sampratos kaita, todėl natūraliai mąstė ir apie XXI amžiaus realią Robotizaciją. Kadangi dar XX a. pradžioje ir Vilniuje, ir Kaune S. Kairys tiesiogiai susidūrė su ekologinės taršos problemomis ir buvo Lietuvos ekologinės inžinerijos pionierius, jam turėjo būti žinomi ir biologinių ekoinžinerinių taršos sprendimų keliai bei kitos panašios technologinių inovacijų idėjos. Bet iškyla klausimas, ar S. Kairys tada galėjo pagalvot apie visiškai kitokių – bioinžinerinių technologijų – atsiradimą, kurios jau radikaliai (iš esmės) spręs ekologinės taršos problemas: metalus, plastmases bei kitas tradicines išteklines gamybos grubios taršos žaliavas bei gamybos būdus pakeis atsinaujinančiomis biologinėmis-molekulinėmis – natūralios gyvosios gamtos technologijomis?
Pagal S. Kairio inovacinę prigimtį – žiūrėti į priekį, į ateitį – mąstyti revoliuciškai, įgyvendinti idėjas evoliuciškai – galime drąsiai teigti, kad jis, be jokios abejonės, nesvyruodamas priimtų šiandien keliamą XXI a. BIOINŽINERIJĄ – Sintetinę Biologiją, kaip neišvengiamą ir būtiną Lietuvos technosocialinę inovaciją. Suvienijus gyvybės inžineriją su socialine inžinerija, Lietuva, kaip bioinžinerinės kūrybos valstybė, jam būtų neišvengiama būtinybė. Taip pat jam būtų priimtina ir Kondratjevo-Shumpėterio socialinės-ekonominės Žmonijos raidos koncepcija. Jis gal net pritartų Valstybės valdymo neurokibernetiniam modeliui bei socialdemokratinės visuomenės evoliucijai į modernesnį valdymosi būdą – socialmeritokratiją.
Bet ypač įdomūs būtų Stp. Kairio samprotavimai apie pagrindines, prieš 100 metų jam buvusias svarbiausias Lietuvos nepriklausomybės, laisvės, lietuvybės problemas, kai jau prieš 28 metus „išbėgom“ iš Tarybų Sąjungos ir jau vėl beveik 14 metų esame kitoje bendrijoje – Europos Sąjungoje, net ir kitame kariniame aljanse – NATO. Buvimas ES jam nebūtų naujiena, nes dar 1917-1918 metais Europos socialistų, tarp jų ir Lietuvos socialdemokratų aplinkoje rimtai sklandė ir dabar sklando Jungtinių Europos Valstybių (JEV) idėja, net atmetant Lietuvos nepriklausomybę kaip jau nebeaktualią. Nes dar 1917 m. lietuviai socialdemokratai Petrograde, griuvus Rusijos imperijai, laukė griūnant Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų, planavo, kad kursis vieninga, panaši į JAV, Socialistinė Europos Tautų Sąjunga. Domintų, kaip šiandien, kai vis plačiau Europoje ir visame Pasaulyje svarstoma (ir net bandoma) Universaliųjų (Besąlyginių) Bazinių Pajamų įgyvendinimo idėja (Basic Income – kiekvienam, jis dirba, ar ne, mokėti orias išmokas), priimtų šią komunizmo idėją Stp. Kairys? Dar jaunystėje išgirstą komunizmo idėją jis vertino tik kaip filosofinę Tomo Moro (1478–1535) Utopiją, tuo metu priimdamas ją realybėje kaip socializmą. Suprantama, klausimas retorinis. Bet nesuklystume teigdami, kad socializmo sąvokos taip, kaip jos nenorėtų matyti ir girdėti, o juo labiau – perprasti jos esmės, jis nesibodėtų. Nes žodis socialdemokratija reiškia visuomenės, kurios gyvenimas organizuotas visuotinės tarpusavio pagalbos, bet ne konkurencijos, ne plėšros principais, prasmę. Šis principas istoriškai socdemijos yra paimtas iš Romos katakombų krikščionybės. O kad istoriškai XX amžiuje socializmas kai kur išsigimė į bolševizmą, komunizmą ar nacionalsocializmą, tai reiškia, kad jis Žemėje ieško savos vietos per klystkelius. Ir kaip žinome, bent po Antrojo Pasaulinio karo susikūrė ar vis dar tobulinasi tokios demokratijos gerovės valstybės Vakarų Europoje bei Skandinavijoje ir ypač (tai mus labiausiai ir turėtų dominti) netoli mūsų, valstybėje, su panašia į mūsų istorija, neseniai buvusioje už mus net vargingesnėje, Suomijoje.
O katalikiškoji krikščionybė, kaip tam tikra ideologija, savo vargingą humaniško gyvenimo sklaidos istoriją pradėjusi Romos katakombose, pavirtusi konservatyvia ideologine popiežiškąja Vatikano monarchija, siaubė visą pasaulį tūkstantmečiais – nuo Kryžiaus karų (~apie 200 metų siaubė ir mus), Pietų, Vidurinės ir net visos Amerikos tautų užkariavimų iki XVII a. Reformacijos karų, nusiaubusių Europą, kurių atgarsiai Airijoje dar jaučiami ir šiandien.
Todėl XXI-jame amžiuje atėjo laikas į Žmonijos ateitį žiūrėti ne religijų, ne ideologijų, bet naujų technologijų kūrybos ir jų demokratinio įgyvendinimo keliu, taip, kaip tai stichiškai jautė, matė ir kūrė Lietuvą Steponas Kairys. Prieš 200 metų panašiai mąstydamas mokslo, technologijų, švietimo vizijomis Jungtines Amerikos Valstijas kūrė, Bendžaminas Franklinas, šiandien pagerbtas portretu ant 100 § (USD) banknoto.
Apibendrinant išdėstytas mintis, galime neabejoti, jog taip, kaip Stp. Kairys XX amžiaus pradžioje matė tradicinės technokūrybos Lietuvą, ekoinžineriją, įgyvendindamas šias idėjas Lietuvoje ne tik inžineriškai, bet ir socialiai-politiškai (kurdamas ir vadovaudamas LSDP), tai, būdamas toks pat jaunas, panašaus inžinerinio mąstymo XXI amžiaus jaunuolis, jis būtų Bioinžinerijos kūrėjas, mokslininkas bei politikas, šių naujų bio-psicho-technologijų įgyvendintojas, kuriantis atitinkamas Lietuvą gelbstinčias socialtechnologines struktūras, iš jų – transhumanistinę Lietuvos gyvybės partiją (LGP), kurios devizas būtų: „Lietuvos gyvybė gyvųjų technologijų ir principų idėjiniu pagrindu!“
http://dobilas.kirvelis.lt/files/Stp_KAIRIO_LIETUVOS_VIZIJA.pdf
