Vasario 5-ąją nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų.
Vasario 5-ąją nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Šv. Agota – III a. krikščionė, kankinta ugnimi. Ji laikom ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro.
Šv.Agotos dieną žmonės skuba į bažnyčią, norėdami parsinešti namo pašventintos duonelės, kuri turi saugoti pastatus nuo gaisrų. Duona būdavo užkišama palubėje, neužmirštama jos padėti ir į statomo namo kertę, pamatus. Nuo seno Lietuvoje išlikęs paprotys gaisro metu Agotos duonelės įmesti ir į ugnį, kad ugnis neišplistų ir visko aplinkui nesunaikintų.
