Vėlėms čionai atkakus judėti pradeda vėjas

Vėlinės – mirusiųjų šventė, kuri svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Todėl nuo seno buvo sakoma, kad „mes turime atlaikyti Vėlines“. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas į mūsų pasaulį. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti – ten.  Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti pradeda vėjas, dėl to kiekvienos vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama vėją.

Vėlinių ryšys su krikščionybe

Nors visiškai aišku, kad Vėlinės yra visiškai pagoniška šventė, ji turi ir tam tikrą krikščionišką rūbą. Pirmą kartą, kaip krikščioniška šventė, Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a., kaip Visų Kankinių diena. Iš pradžių tai buvo atskirų bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų mirusiųjų paminėjimo dieną, arba Vėlines Izidorius Sevilietis (VII a.) pasiūlė švęsti pirmą sekmadienį po Sekminių. Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti sekančią dieną po Visų Šventųjų šventės, o 998m. Kliuni Vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tiktai 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvedama į Romos katalikų liturgiją. Visų Šventųjų šventė įteisinta dar vėliau – 1480 m. Matome, kad krikščioniškos mirusiųjų paminėjimo šventės data pritaikyta prie senųjų Vėlinių datos.
 

Gyvieji ir mirusieji

Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas.
Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.
Seni žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip šiais laikais. Anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.

Ritualai išliko

Liaudies įsitikinimu, šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos kolektyvo nariai, per bendrą maistą jie prisijungdavo prie bendrų rūpesčių. Kita dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai. Todėl elgetas lietuviai gerbė, maitino, davė išmaldą. Išsilaikė paprotys per Vėlines elgetoms dalinti maistą, už kuriuos prašo melstis.
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.
Mirusiųjų pagerbimo papročiai Lietuvoje nuo seniausių laikų išliko iki šių dienų. Kaip žinoma , senovės lietuvių tikėta, jog mirusieji po mirties gyvena panašiai, kaip ir gyvi būdami, todėl, laidojant numirėlius, kartu su jais būdavo laidojami ne tik brangesni jų papuošalai, bet ir svarbesni jų darbo įrankiai: peiliai, kirviai, ylos, adatos, pjautuvai, žuvininkystės įrankiai, audimo prietaisai, verpstės ir kitokie daiktai.
Ilgiausiai Vėlinių šventimas pagal pagoniškus papročius išliko Dzūkijoje. Pagerbdami mirusius, žmonės melsdavosi prie valgiais nukrauto stalo, ant kurio būdavo padėta sėtuvė su uždegta žvake, duonos kepaliuku ir kitu maistu, kurį vėliau išdalydavo elgetoms, kad šie pasimelstų už vėles.

Vėlinės senovėje

J.Dlugošas XV a. rašė apie rudens šventes Lietuvoje, iškilmingai švęstas miškeliuose spalio pradžioje, nuėmus derlių. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Jie pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms.
Šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Paskui visi valgydami dainuoja ir groja ilgomis dūdomis. M.Strijkovskis rašė, jog ši šventė buvo vadinama Ilgėmis. Žemininkas – tai Vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia.
Šeimoje, aplankius kapus, visi renkasi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys ima kaušą, deda į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai beria į židinį, sakydamas: „Už visus mūsų bičiulius“.
Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegami žiburiai – žvakės ar kitokia ugnis. Tai aprašo S. Rostovskis 1583 m. Jis dar pažymi, jog tuo metu žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės.
Atlikę savo prosenelių vaišinimo bei pagerbimo apeigas, Vilniaus krašto lietuviai, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, kalbėdavo: „Prisimink ugnyje sudegusius, vandenyje paskendusius, medžiu užmuštus ir griaustiniu nutrenktus ir pražuvusius. Ateikite jūs, vėlelės, gerkite ir vaišinkitės su mumis.“
Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina.

Mirusiųjų gerbimo papročiai Aukštaitijoje

Kupiškėnai iš senovės laikų yra dideli mirusiųjų garbintojai. Šioje apylinkėje dar ir šiandien sutiksime žmonių, kurie yra matę ir girdėję, kaip tam tikros samdytos raudotojos raudodavo prie numirėlių, kaip ir pagonijos laikais. Yra dar ir tokių senelių, kurios moka raudoti tas senovės raudas.
Kaip seniau, taip ir šiandien dar daug kas tiki, jog Vėlinių ir Visų Šventųjų vakarą mirusiųjų vėlės ateina savo artimų ir genčių aplankyti. Sako, Vėlinių vakarą ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vėlinių vakarą, laukiant mirusiųjų vėlių, pasirūpinama jas tinkamai priimti ir pavaišinti.
Kupiškėnai ir panevėžiečiai, Vėlinių išvakarėse laukdami apsilankančių savo namuose mirusių artimų vėlių, paklodavo baltą ir minkštą patalą. Uždegdavo iš abiejų pagalvio šalių po vieną pašventintą grabnyčią ir klūpodavo prie lovos, laukdami ateinančios mirusiojo vėlės. Jei subraškėdavo lubos ar grindys, reikšdavo, kad mirusieji atėjo.
Lietuviai, mylėdami savo mirusiuosius, per Visų Šventųjų ir Vėlinių šventę ruošdavo jiems, taip pat gyviems žmonėms vaišes. Į tas vaišes pakviečiami giminės ir kaimynai, kurie gieda gražias giesmes ir mini mirusiųjų visokius nuopelnus. Tikima, jog tose vaišėse apsilanko ir minimo mirusiojo vėlė. Seniau prie stalo ir mirusiojo vėlei būdavo paskiriama tam tikra vieta, kur padėdavo net valgių ir gėrimų. Vėlėms skirtų valgių niekas neliečia, jie lieka ant stalo per visą naktį. Jeigu stalas braška, manoma, jog susirinkusios vėlės vaišinasi. Jei rytmetį valgių ir gėrimų ant stalo nebėra, sakoma, jog mirusiojo vėlė maloniai priėmusi vaišes. Panevėžio apylinkėje Visų Šventųjų vakarą žmonės eidami į kapines, nešdavo vėlėms valgių – varškės dubenį ir virtinių bei baltą rankšluostį ir vandens galbūt vėlėms nusimazgoti. Tikima, jos tą vakarą vėlės ateina prie kapo pavalgyti.
Anot kupiškėnų, ant slenksčio negalima pagalio kirsti – vėlę perkirsi.
Surištos šluotos negalima deginti – vėlę sudeginsi.
Dabar gal ir aprimo vėlės ir kitos šmėklos mūsų šventojoj žemelėj, bet seniau, matyt, jų būta visur, o jau Vėlinių vakarą ir didžiausi drąsuoliai ne tik niekur nėjo iš gryčios, bet ir gryčioj neapsiėjo be šventenybių.
Kupiškėnai sako, kad tam, kuris bijo numirėlių, reikia atnešti nuo kapo šermukšnių, išvirti ir duoti išgerti, tada nustos bijoti.