Jolanta Vazbutaitė
Vėlių atodūsiai yra tas rudenio vėjas… Gilūs, nerimastingi, pilni ilgesio jų atodūsiai. Tas ilgesys ir atkels Vėlių vartelius, ir didesniu nei įprastai skausmu nusmelks širdį Ilgės. Vėlės vėlei pareina. Sveiki sugrįžę iš tenai, iš kur iš tiesų niekas negrįžta. Jei ir užklysta čia – tai tik trumpam. Bet…
Tu juos visus prisimeni, kuriuos mylėjai. Junti jų kvapą, matai jų akis, girdi jų balsus ir juoką. Jie visada šalia, nors jus ir skiria stiklo siena, nors jus ir skiria rūkas, paslaptis. Sako, jie iš Anapus gali mus matyti. Tik mes jų – ne. Kas žino…
Galbūt toji vėlė, skaistykloj išvelėta, tampa tokia šviesi, tokia skaisti, kad pačia šviesa virsta. O šviesai juk jokių kliūčių nėra.
… Galvoji apie savo mylimiausių žmonių kūnus – ta šviesa degdavo jų akyse. (Ten, kur gyvena siela?)
Bet kūnai – ar pameni, kokie sunkūs, kokie nepakeliamai sunkūs jie buvo virtę. (Nors iš tiesų jau būdavo lengvesni nei bet kada anksčiau, sunykę, sumenkę – trapūs lyg vaiko.) Jų kūnai jiems rodėsi lyg sunkiausi uolų luitai. Ir, neišlaikę to baisaus savo svorio, galop grimzdo į žemę, skendo joje, buvo jos priglausti ir apkabinti. Iš dulkės – į dulkę. (Žinai, žemė pasiima tik kūną. Siela skirta ne jai. Jų akių šviesa nenuskendo žemėje.)
… Sakai sau: mirtis yra skrydis ir skendimas. Juk kiek kartų tu stovėjai (ar ne per daug?) šalia brangiausio pasaulyje žmogaus lovos, kiek kartų tu girdėjai, kaip Keltuvininko balsas, to Keltuvininko, kuris plukdo sielas per Stikso upę, iš tolimo slėnio jau kviečia jį. O tu, savo mylimiausiojo „aidas ir atspindys’’ , tik stovėdavai šalia „akmenėjančiu veidu ir rankom’’ (kaip rašė Henrikas Nagys), tik stovėdavai. Nes ką gi dar tu galėdavai padaryti? Ir tu girdėdavai tą Keltuvininko balsą. Girdėdavai, kaip ledinėj tyloj teliuškuoja vanduo iš Anapus – toj „nesenkančioj Stikso upėj’’. Ir matydavai, puikiai matydavai, kaip rūsčiojo Keltuvininko ranka paliečia tavo mylimiausio žmogaus petį – taip sužinodavai, kad dabar, šią akimirką, jau išmušė Atsisveikinimo valanda.
Paskui ilgai – galbūt daugybę metų – vis galvodavai, kaipgi jis, tavo mylimiausias, įveikė tą kelionę… Kaip nuplaukė tuo Keltuvininko vairuojamu menku plaustu, kai vanduo buvo šaltas lyg pati mirtis, kai tas plaustas pavojingai siūbavo, kai vienam krante degė juodai raudona pragaro ugnis, o kitam žydėjo rojaus sodai, kaip tavo brangiausias žmogus nuvyko?.. Ar jam buvo baisu? Juk tu jau nebegalėjai nei jo nuraminti, nei apginti.
… Vis tikiesi, kad tie tavo mylimiausi nepražuvo, kad lyg kokios sidabraspalvės mitrios žuvys jie sėkmingai išniro iš tų savo sunkiai lengvų kūnų ir virto kažkuo, panašiu į kylančias aukštyn stiprias paukštes. Kad, atsispyrę nuo žemės, įstengė nuskristi ten, kur dabar jaučiasi ramūs ir saugūs. Kad sklando kažkur kosmose lengvai lyg šilto oro gūsis, kad kartais grįžta čia šviesos blyksniu, šelmiškai slystančiu per bažnyčios lango vitražą… Viliesi, kad jie vėl – linksmi ir laimingi. Nes juk „tik mirusiais mes pasišviečiam visatoje’’, kaip sakė Justinas Marcinkevičius. Be jų čia – tik amžina tamsa. Amžina tamsa, našlaitystė ir vienišumas. Kas tave užtars ten, aukštybėse, jeigu ne jie? O tau – kad ir koks nepažeidžiamas beapsimestumei – tau labai reikia užtarimo. Ir jiems – tavo apverktiems, bet nepamirštiems, nors ir išėjusiems be sugrįžimo, – galbūt užtarimo vis dar reikia. Užtarimo ir pasigailėjimo paprastai reikia visada ir visiems… (Galvoji, kad be atgailos turbūt nebūna pasigailėjimo, nebūna užtarimo.)
Staiga supranti, kad Vėlinės ir yra ta atgailos misterija. Dviejų pasaulių susitikimo ir atleidimo prašymo misterija, kai pats dangus suteikia galimybę išpažinti savo kvailumą ir puikybę. Esi kaltas, esi kaltas, esi kaltas – nes manei, kad ne meilė yra svarbiausia. O juk ji svarbiausia, – dabar tai suvoki. Ir tik ji gali sujungti du kardinaliai priešingus pasaulius, gyvųjų ir mirusiųjų (nes nėra kitos bendros abiem pasauliams kategorijos). Meilė gali prikelti pelenus (tegul tik dvasinėje plotmėje), bet pati nevirsta pelenais, jeigu žmogaus valia – mylėti.
Vėlinės ir yra meilės misterija, – sakai sau. Meilės ir pagarbos – kieno gi dar?..
… Tu žiūri, kaip naktyje šviečia Mirusiųjų miestai, – ir nebejauti savo našlaitystės. Žinai – rudenio vėjas tik tam ir atkelia Vėlių vartelius, kad galėtume vieni kitiems pasakyti: aš mylėjau, aš myliu, aš mylėsiu tave.
jAUSMINGA, GILU, GRAUDU…