37-erių Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoja, nepriklausanti jokiai partijai Veneta VERŠULYTĖ karjerą pradėjo nuo specialistės pareigų Anykščių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriuje.
Kai mero rinkimus laimėjo su liberalais ėjęs Kęstutis Tubis, ji buvo pakviesta užimti administracijos direktorės kėdę. Moraliniai įsitikinimai ir vertybės moteriai neleido taikstytis su, jos teigimu, autokratiniu mero valdymu. Garsiai išsakiusi nepasitenkinimą, ji užvėrė savivaldybės duris ir išsivedė savo komandos narius.Pasikeitus politinėms aplinkybėms, V. Veršulytė grįžo į Anykščius ir tapo viena iš keturių rajono vadovių.
Praeityje garsi šaškių meistrė „blic“ interviu pasidalijo mintimis apie savo vertybes, o taip pat paatviravo, kada ji pakelia balsą.
Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoją kalbino žurnalistė Daiva GOŠTAUTAITĖ-OŠKELIŪNIENĖ.
– Jei galėtum pasirinkti bet kurį žmogų pasaulyje, ką labiausiai norėtum pasikviesti vakarienės? Ko jo paklaustum pirmiausia?
– Buvusį JAV prezidentą Baraką Obamą. Pasiruoščiau ilgam interviu ir, visų pirma, paklausčiau, kokiomis gyvenimiškomis pamokomis galėtų pasidalyti.
– Ar prieš skambindama telefonu repetuoji, ką pasakysi?
– Ne.
– Kada paskutinį kartą verkei? Kas tave gali sugraudinti iki ašarų?
– Karantino pradžioje – jaudinausi dėl artimo žmogaus sveikatos. Labiausiai skaudina artimų žmonių išdavystės.
– Ką šiandien norėtum pasakyti sau septynmetei ir aštuoniolikmetei?
– Septynmetei tiesiog palinkėčiau gražaus laiko ir daugiau drąsos, aštuoniolikmetei pasakyčiau: „Būk rami, eini teisingu keliu“.
– Kaip atrodytų tavo ideali diena?
– Dar nematytas kraštas su nepažinta kultūra, naujais atradimais, įkvepiančiais potyriais.
– Vadovai: a) atlyginimą gauna už nieką; b) į darbą ateina tik todėl, kad tai puiki vieta ką nors apšaukti; c) jais tampama tik per pažintis, pinigus, lovą ir t.t.. Ką apie šiuos teiginius manai, kaip viena iš Anykščių rajono vadovių?
– Deja, gyvenime esu mačiusi visus pavyzdžius (nebūtinai Anykščiuose). Gal todėl tokie teiginiai vis dar gajūs. Galima pasidžiaugti, kad tokių pavyzdžių matau vis rečiau, žmonės tampa sąmoningesni, atsakingesni, labiau išprusę ir supranta, kad vadovavimas nėra dovana: tai tam tikrų gebėjimų, kompetencijų įvertinimas ir didelė atsakomybė.
– Kaip reaguoji į komplimentus ir į kritiką?
– Nemėgstu perdėtų liaupsių, tačiau visada malonu, kai pagiria. Konstruktyvią, argumentuotą kritiką priimu kaip patarimą, kad kažką galima padaryti kitaip ir geriau.
– Ar pritari idėjai, kad Anykščiai vieną dieną taptų Lėtuoju miestu? Kodėl?
– Kodėl gi ne, jei žiūrime į kurorto pusę, puoselėjame kultūrinį turizmą, Lėtojo miesto idėja su tuo siejama.
– Ar pritari posakiui „Duok durniui kelią“?
– Labai teisingas posakis, jei tai gali sukelti neigiamas pasekmes tik jam pačiam. Bet jei keliaudamas tuo keliu jis kenks kitiems, rinksiuosi gelbėti pasaulį.
– Ar kokiomis nors aplinkybėmis dainuoji? Koks apskritai tavo santykis su muzika? Ko mėgsti klausytis?
– Taip, mėgstu ir paniūniuoti, ir padainuoti – paprastai tai darau automobilyje. O muzikos klausausi labai dažnai, mėgstu netradicinius, dažnam negirdėtus muzikos stilius.
– Ant stalo chaosas reiškia ir chaosą galvoje… Kaip atrodo tavo darbo stalas? Ar gali gyventi ir šiek tiek netvarkoje?
– Mėgstu tvarką tiek ant stalo, tiek galvoje.
– Kokią geriausią pamoką išmokai kelionių metu?
– Kelionėje, kaip ir gyvenime, svarbiausia – su kuo keliauti.
– Kokių turi moteriškų ritualų? Ar mėgsti lankytis SPA centruose, vaikščioti po parduotuves, ar esi spontaniška pirkėja?
– Nesu iš tų, kurios įvairioms procedūroms skiria daug laiko. Paprastai suplanuoju tiek pirkinius, tiek apsilankymus pas grožio specialistus. Tačiau, kaip ir daugeliui moterų, pasitaiko ir tokių dienų, kai „kažko norisi, nors tu ką, ir tada jau labai labai reikia“…
– Patiekalas, kuriam visada sakai „taip“? Ar pati mėgsti gaminti? Kokią virtuvę renkiesi?
– Ledai! Visada jų turiu šaldytuve. Pati gaminu gana retai. Mėgstu įvairių šalių virtuves.
– Ar esi sentimentali? Saugai nuotraukas, kino bilietus, kitokius mielus niekučius?
– Taip. Saugau ir nuotraukas, ir ant šaldytuvo kaupiu magnetukus, kurie primena kelionių akimirkas.
– Daug keliauji. Mokslai, darbai buvo nuvedę į kitus miestus, bet vis dėlto grįžai į Anykščius. Ar apsisprendei čia grįžti dėl karjeros galimybių, ar čia iš tikrųjų gera?
– Po studijų į Anykščius grįžau pailsėti per vasarą, tai taip ta „vasara“ ir tęsiasi… Dar negaliu tvirtai pasakyti, kad tai mano ateities miestas.
– Ar aukoji per visokias akcijas, duodi pinigėlį gatvėje klūpančiam elgetai?
– Paprastai aukoju labai atsakingai ir tikslingai. Tai darau be reklamos.
– Kokiomis aplinkybėmis pakeli balsą?
– Kai žmogus „kimba į atlapus“ ir tenka už save „pastovėti“ ir apginti vertybinius dalykus. Labai nemėgstu melagių.
– Ar ilgai pyksti ant tų, kurie tave išdavė, įskaudino, pasinaudojo? Ar turi tokie žmonės antrą šansą grįžti į tavo gyvenimą?
– Ko gero, tai nėra pyktis, tai nusivylimas. O sugriautas pasitikėjimas dažniausiai užkerta kelius sugrįžti.
– Ar kolegos gali tapti draugais?
– Ne tik gali, bet ir tampa.
– Ar reikia Anykščiams gyvūnų prieglaudos?
– Reikia.
– Saulėtekis ar saulėlydis?
– Saulėlydis.
– Ar tiki prietarais?
– Ne.
