Kaip mes išsivaikščiojome…
Kariuomenėje mėgau rašyti laiškus. Ko gero, buvau įsitikinęs, kad dienoraščius rašo tik puspročiai, o užrašyt tai, kas vyksta, vis tiek norėjosi. Sesuo, Alytė Obelevičienė, išsaugojo pluoštą mano iš Aluksnės, Rygos ir Kaliningrado rašytų laiškų. Pats stebiuosi, kad neatradau nė vieno laiško, kuriame nebūtų datos. Matyt, jaunas buvau tvarkingas…
(Pabaiga. Pradžia „Anykšta“ Nr. 57)
Iš Aluksnės
1989 11 23
*Jau Aluksnėj. Nuo Vilniaus 480 kilometrų. Liūdniausia buvo Vilniuje ant narų. Drybsai kaip mėsa, nieko neveiki ir lauki, kur tave tėkš. Dabar mus „samopatgotovka“, tad gali laiškus rašyti, laikraščius skaityti (jeigu turi). Kai kas siuva antpečius, skiriamuosius ženklus.
*Valgom tris kartus per dieną. Duoda visokių košių. Šiandien pietums davė kažkokios neaiškios kilmės sriubos, kotletų ir daug daug grikių košės. Jau dabar sveriu 73 kilogramus. O kas bus toliau? Juk fizinio krūvio praktiškai nėra. Vienintelis džiaugsmas rytinė mankšta – bėgam 3 km ir lankstomės. Yra sporto salė, bet į ją daugiau 2-3 kartų (per pusmetį) patekti nėra šansų.
*Šiandien sumetėm jefreitoriui po „trajaką“. Jis nupirko pastos batams, dantims. Taip pat ir vieniems, ir antriems po šepetį, siūlų. Žodžiu, ko kam reikėjo. Ant visų savo asmeninių daiktų užsirašėme pavardes (ant vokų, muilo, šepetėlių. Jei kada kas važiuotų, gerai būtų, kad atvežtų nupirkę kokį laikrodį ir barzdai skustis priemonę, nes pamato kokį plauką ant žando ir liepia skustis. „Ūsus“ jau nusiskutau…“
*Tu, gerbiamas direktoriau, mane iš darbo jau atleidai? Jeigu ne – siųsk atlyginimą.“
*Čia kaip negyvenamoj saloj. Jokių žinių. Laikraščiai tik rusiški. Iš televizijos laidų turėtume žiūrėti „Vremia“, bet dažniausiai žiūrim Latvijos TV programą „Labanakt vaikučiai“ (abi prasideda 8 valandą).
*Gaila būtų, jeigu toks super ilgas laiškas jūsų nepasiektų (nežinau indekso). Bet nors laiško ir negautumėt, būtinai parašykit atsakymą.
1990 01 25
*Šiandien gavau siuntinį. Tad dabar labai prasta nuotaika. Supraskit patys: gauni maisto ir pats ne ką daugiau suvalgai nei kiti. Išaiškinkit tėvukams, kad jie nesiųstų tų siuntinių.
1990 02 01
*Guliu atseit ligoninėje, bet temperatūros praktiškai nebėra. Iki šitos ligoninės nieko nesapnavau. O kai buvo pakilusi temperatūra, pradėjau sapnuoti visokius košmarus. Dažniausiai tai malūnsparniai ant manęs nusileidinėja…
*Na, galiu dar parašyt, kad pasiilgau… Visų pasiilgau.
1990 02 09
*Tik ką gavau jūsų laišką. Labai sunervino tas teiginys, kad mane nuo armijos galėjo išgelbėti keli asmenys. Ach, kaip jiems ačiū! Pasirodo, giminės ir kaimynai buvo pasiruošę padėt, bet galvojo, kad pagalba nereikalinga (pasitikėjo mano jėgomis). Galėtų susiprast ir dabar nebesigirt savo plačiomis pažintimis. Tiesa, girdėjau, kad V.Sakalauskas atsistatydino. Taip ir reikia meiteliui!
*Po “naredo” buvome pirtyje. Ten vienas azerbaidžanietis pradėjo kabinėtis prie gan tokio “šustro” lenko. Tai tas juodašiknį sudaužė kaip obuolį. Dabar visaip nagrinėja tą įvykį, įdomu, kuo baigsis”
*Mokėmės dainuoti “Rosija”, užsirašėm žodžius. Žinai, taip prasideda: “Nad polemi nieobjatnymi, nad liesami…” ir t.t. Vakar stovėjom kazarmoj 120 snukių ir dainavom. Vaizdas, aišku, debiliškas, bet ne nuo mūsų priklauso. Kai kam gražu…”
1990 02 23
*Vakar iš „karaulo“ grįžę kito būrio kareiviai pasakojo, kad buvo toks atvejis – kai reikėjo priduoti patalpas ir inventorių, ant vienos „fufaikos“ (jas velkasi po šineliu, kad būtų šilčiau) rado šešias sagas (turi būti penkios), tai gal valandą aiškinosi padėtį. Geriausia būtų buvę, jei būtų imta aiškintis, kuris niekšas prisiuvo šeštą sagą.
*Kažkurią dieną skutom bulves ir su chebra diskutavom nacionaliniu klausimu: likau patenkintas rusų tolerancija ir noru suprasti mus. Tiesa, visi niekaip nesutinka su tuo, kad Lietuvos įstojimas į SSSR buvo priverstinis. Paskui vienas iš rusų išaiškino, kad jis labiau nei lietuvių nemėgsta ukrainiečių ir ta proga papasakojo anekdotą: „Vienas ukrainietis – geras žmogus. Du ukrainiečiai – partizanų būrys. Trys ukrainiečiai – vienas geras žmogus ir būrys išdavikų.“
1990 03 05
*Buvom dirbtuvėse, ten visą dieną dirbom su trosu (fe, kaip biauru). Trosas nestoras, bet kai bandai atlikt su juo užduotą darbą, pradedi suprasti, kad jis ne toks jau elastingas. Susidraskiau visas rankas (abi rankas) ir gavau ketvertą. Įdomiausia, kad šiuos užsiėmimus veda tetulė.
*Po užsiėmimų mus (mane ir dar keturis tipus) pasiėmė praporščikas. Kartu su juo nuvažiavome į miestą ir sunešėme visą jo turtą į mašiną. Mat jis išvažiuoja į Lenkiją. Buvau pritrenktas, kaip jie (karininkai ir praporščikai) žiauriai gyvena. Reikia įsivaizduoti turtą, kuris telpa į vieną sunkvežimį. (Butas – du mažiukai kambariukai, praporščikas turi žmoną ir du vaikus). Tiesa, toje laiptinėje, kur gyveno mūsų „praporas“, durys nudažytos kokių 12 rūšių dažais.
1990 03 16
*Pas mus visi tik apie Lietuvą kalba. Prieš keletą dienų sužinojome, kad Lietuva atsiskyrė nuo SSSR, tad labai apsidžiaugėme, juk kalba ėjo ir apie įstatymo dėl visuotinės karinės prievolės atšaukimą. O šiandien sužinojom, kad Mikas ant visko padėjo geležinę leteną. Tad šiuo momentu mums gana sunku, nesuprasi, kuo viskas baigsi, bet, matyt, Lietuva atsiskirs („Nesustabdysi upės bėgimo“). Ir, matyt, mes grįšime į Lietuvą. Tikiuosi jau rudenį įsidarbinti kur nors.
1990 03 24
*Perskaičiau 22 dienos „Za rodinu“, tai net plaukai šiaušias. Ach, kaip nepatenkinta lietuvių liaudis kelių atplaišų išsišokimu. Po visų kalbų ir perskaitytų sovietų laikraščių baisiai norisi dėstyti istoriją. Jei pavyks iki rudenio grįžt, bandysiu įsitrint į kokią mokyklą dirbti.
Iš Rygos
1990 03 27
*Rašau pirmą laišką iš Rygos, iš ligoninės. Iš Aluksnės atvažiavome autobusu. Ligoninė yra pačiam miesto krašte (kuriam krašte – nežinau). Palatoje 7 žmonės.
1990 03 28
*Rašau jums antrą laišką iš Rygos. Bet išėjo taip, kad abu laiškus išsiųsiu viename voke, nes neturiu vokų (šiandien „susišaudžiau“ vieną voką).
*Skaitau rusiškus laikraščius, žiūriu „Vremia“ ir pamažu prarandu viltį balandžio mėnesį grįžt namo. Ko gero, ir Mindaugas spės atitarnauti, kol bus kas naudingo nuspręsta. (Mindaugas – sesers sūnus, jam tada buvo devyni mėnesiai – aut.past.)
* Kažkoks tipas skambina į Kremlių ir klausia:
– Jums generaliniai sekretoriai reikalingi?
– Tu gal kvailas?
– Taip, taip. Ir kvailas, ir senas, ir ligotas…
Geras anekdotas, ane?
Iš Aluksnės
1990 05 12
*Kad Jūs neatvažiuosit, man mama išaiškino. Daug priežasčių vardino. Mano supratimu, rimčiausia priežastis – benzinas. Suprantu ir aš, kad H2O dar mašinos nevaromos.
1990 05 15
*Buvo „pasistatymas“ ant placo. Viską tikrino. Paskui žygiavom, dainavom ir t.t. Tai paskutinė ir svarbiausia apžiūra. Mažai ką jaudina jos rezultatai. Nebent tuos, ant kurių antpečių mažesnės ar didesnės žvaigždės.
*Parašyk, kas gero Lietuvoje – iš laikraščių nedaug ką suprasi: iš vienos pusės raudona propaganda, iš kitos – spalvota, tad rast vidurį labai sunku.
1990 05 17
*Tik ką grįžau iš sargybos posto ir nutariau dar kai ką sukurt. Atstovėjau dvi valandas, liko dar šešios, bet nieko baisaus, atstovėsiu. Karaulas – geras dalykas, stovi ir galvoji, galvoji… Per kiekvienas dvi valandas ir atostogų grįžtu, ir demobilizuojuos, ir pabėgu iš armijos. Matyt, iki šių metų rugsėjo grįžti nespėsiu, nors šiandien Kazimiera ir buvo susitikus su Michailu.
*Apie išsiuntimą iš Aluksnės nieko negirdėt. Tik žinau, kad kuo ilgiau čia pavyks išsilaikyt, tuo trumpiau teks važiuoti traukiniu.
Iš Kaliningrado
1990 08 26
*Mano manymu, labai sunormalėjo ‚Atgimimas“. L.geras laikraštis „Vasario -16“. ‚Respublika“ toliau išlieka įdomiu, bet nerimtu laikraščiu.
*Planuoju pradėt ruoštis darbui – mokysiuos istoriją, geografiją. Dar būtų galima stot į „pedagoškę“, bet ją baigčiau jau būdamas baisiai senas… Žodžiu, šūdas gaunas.
*Pradedu neskaityti politinių straipsnių, baigiu domėtis politika. Mūsiškė Vyriausybė eina labai panašiu keliu kaip ir raudonieji po spalio revoliucijos. Paėmei valdžią – valdyk, kitaip mąstančius – maišyk su žeme, naikink. Neduok reikštis opozicijai.
*Kai siųsi spaudą, įmesk keletą lietuviškų vokų. Aišku, koks skirtumas, kokie vokai, bet juk jums maloniau gauti laišką, ant kurio koks nors Lietuvos miesto herbas. Laiškas, ant kurio nupieštas tarybinis lėktuvas, labiau panašus į ultimatumą. Ir iš viso, jeigu toliau siųsiu tokius laiškus, tai Obelevičius manęs į darbą tikrai nebepriims.
1990 10 21
*Visą savaitę mūsų garnizone dirbo komisija. Pasikeitė mūsų vadovybė. Sako, kad priklausom dabar kažkokiai pėstininkų gvardijai. Prasidėjo patikrinimai. Dėl šitų patikrinimų dirbom nuo tamsos iki tamsos, tvarkėm teritoriją, grėbėm lapus, pjovėm žolę (!). Ta teritorija gal jau keli penkmečiai niekas neužsiėmė
*Tiesa, dar. Gavau nuo lietuvio „aluksniečio“ laišką. Tai tas pateko į Kurilų salas, dar pora mūsiškių gyvena ir dirba Prano Juozapo žemėje. Romantika, egzotika…
*Nesirašo. Niekaip žodžių į sakinius nesudėlioju (paskaitę matysit, kad ir ne visas raides į žodžius sudėjau).
1990 12 02
*Nuo pirmadienio keičiu darbą, vietoj „kačegarkės“ (šilta vieta visom prasmėm) nuo šiol sėdėsiu būdelėj aerodrome nuo ryto iki vakaro. Darbas toks: ryte ateini pas sargybinius, pasirašai ir eini į savo namuką. Visą dieną reikia trintis aerodrome – arba namuke miegi, bulves kepi, arba eini į gamybines patalpas žiūrėti televizoriaus. Vakare užantspauduoji malūnsparnius, vėl pasirašai ir trauki į kazarmą.
1991 02 25
*Visaip laukiu kovo mėnesio. Žiauriai daug pinigų mokės, gal net 30 rublių. Net neaišku, ką su tokia krūva pinigų daryti.
*Trečiadienį labai nesėkmingai pažaidžiau futbolą. Pačioj žaidimo pradžioje labai gražiai stryktelėjau ir patempiau raiščius.. Ketvirtadienį visai negalėjau vaikščioti, bet dabar jau praėjo, šiandien jau visai „spakainiai“ įkišau kojas į kerzokus, tiesa, vaikštau susiveržęs koją bintu.
1991 03 14
*Karts nuo karto išeinam į miestą pasivaikščiot. Praėjusį šeštadienį buvo didelis mitingas. Tik nesupratau, ar tai Rusija nori nuo Sąjungos atsiskirti, ar Kaliningradas nuo Rusijos.
1991 05 23
*Dembelius“ išleido į namus. O jaunimo nėra, tad dabar mūsų liko dvylika. Užvakar 11 iš 12 esančių kazarmoje nusikutome plikai, labai gražiai atrodome.
1991 07 23
*Gavę mano laišką, atsiųskit spaudos. Nes įdomu, kas pas jus vyksta (reikia gi nors teoriškai pradėti ruoštis normaliam gyvenimui…). Girdėjau, kad „šnapsas“ pigs, o cukrus brangs. Ar teisybė?
