Kavarskietė Vida Jadzė Strolienė pagal amžių jau turėtų būti vadinama senjore, bet labiau tiktų apibūdinimas toks: kaip vijurkas. Visur tekina, jėgų ir energijos turbūt dar ir paskolinti kam galėtų. Visada aktyvi, veikli, visais metų laikais šaltame valdenyje maudosi, Šaltinio vandenį labai vertina, juo kasryt atsigaivina, sveikata pasigirti gali. 36 metus dirbo Kavarsko ligoninėje virėja, palydinčia seserimi, 15 metų – vaisių ir uogų supirkėja. Prižiūri apie 20 kapų, prikonservuoja ir pusę sandėliuko stiklainiais apstato, primezga daugybę kojinių, mezga ir megztinius, sukneles…
10 vaikų šeimoje
Vida, paprašyta prisiminti savo vaikystę, papasakojo, kad jų šeimoje buvo 10 vaikų. „Mano tėvelis Povilas Šiaučiūnas iš Dečionių kaimo, netoli Dabužių. Mama Emylė Laukytė iš Utenos rajono. Susituokė jiedu 1939-aisiais. Trys mažiukai mirė, septyni užaugom. Tėvai buvo valakininkai. Anksčiau mat taip skirstydavo: kampininkai ir valakininkai, kurie turėjo po valaką žemės. Pirmon klasėn aš, Šiaučiūnaitė, ėjau iš Bebrūnų“, – kalbėjo Vida, kurią visi kavarskiečiai kažkodėl vadina Jadze.
„Ai, čia mama mano taip sugalvojo. Mat mirė sesutė dviejų mėnesių, mama tą vardą kartojo kartojo… Antrą vardą man suteikė, apiformino. Pase įrašyti du vardai Vida Jadzė“, – patikslino V. Strolienė.
Vidos mama mokėjo megzti, siūti, be to, labai skaniai gamindavo. „Visada savaitgalį namie duonos kepdavo septynius kepalus ir vieną mažą kepaliuką. Kryžiuku paženklindavo“, – pasakojo Vida ir tęsė: – Viename kambaryje tėvelio varstotas, mamytės staklės, siuvimo mašina, lovos.“
Ne į mokslus, o ganyti
Vidai yra tekę mokslus praleisti dėl to, kad reikėjo ganyti: „Rugsėjo mėnesį neinam į mokyklą, nes ganom 60 veršelių, 120 avelių „Gintaro“ kolūkio. Mama kolūkyje dirbo prie veršelių. Atsimenu, per rugius tai nelengva būdavo ganyti – kojas iki kraujo susibadydavom. Prikentėta, bet užtai mokėta po to gyvent. O kai dabar popinam, tai „musiet“ nieko nebus.“
Kai Vida mokėsi Kavarsko mokykloje, ten buvo net trys pamainos, klasės po a, b, c išskirstytos, nes po 30 mokinių. „Pamenu, jei nėščia būdavo kuri mokinė, tai Kavarske neleisdavo pabaigt mokslų. O Anykščiuose pabaigdavo“, – sakė Vida.
Sveikuoliško gyvenimo būdo
propaguotoja
V. Strolienė visada buvo, ir dabar yra sportiška, nėra sirgusi nei plaučių uždegimu, nei kokia rimtesne liga. „Sportas mano gyvenime atsirado tada, kai man buvo 6–7 metukai. Ėjom ganyt, o kai lietus užeina, nusirengiam, kur sausiau – po eglėm ar po pušim – paliekam drabužius ir sulendam į Šventąją. Paeina gyvuliai toliau, kol lyja ir mes maudomės, bet gi išlipam, apsirengiam ir parsivarom juos, kur mums reikia.“
Maudytis Vida mėgsta iki šiol. Ir šaltą Šv. Jono Krikštytojo šaltinio vandenį labai vertina: „Kiekvieną rytą nueinu prie šaltinio. Rankas, veidą nusiprausiu, tris gurkšnius šaltinio vandens išgeriu. Tada penkialitrius vandens prisipilu ir namo parsinešu. Kiti klausia, kam gi aš nešuosi vandens, jai įvestas miesto vanduo mano namuose. Sako, yra vandens, o dar vaidini. O man taip geriau. Aš taip noriu“, – kalbėjo Vida.
Kai pašnekovės pasitikslinau, kaip ten dėl jėgų ir energijos paskolinimo kitiems, ji patvirtino: „Oi, galėč, liuosiai!“
Sporte draugų nėra
V. Strolienė sportavo kartu su Anykščių sveikuoliais, maudydavosi Šventojoje, Šv. Jono Krikštytojo baseine net ir žiemą: „Sniegas, šaltukas – mums pats tas! Ruoniai tokie.“
Moteris pamena, kai kartą, per varžybas, bičiulė sušuko: „Vida, palauk!“
„Sporte draugų nėra“, – aš taip atsakiau jai ir nurūkau“, – pasakojo aktyvistė Vida.
„Labai mėgstu maudytis, o plaukti – kaip žuvis vandeny. Kai plaukt moki, labai gerai“, – pabrėžė moteris.
Vida pasakojo, kad jai daug kas burbėjo, neva ji peršals, susirgs. „Jei man patinka vanduo, jei aš maudausi, eikit visi šonan“, – juokaudama pasakojo V. Strolienė.
Paklausta, ar persirgo Covid, moteris nusijuokė: „Maudžiaus, nei sirgau, nei pats velnias neėmė. Nieko gyvenime nebijojau, ir dabar nebijau, o jau tiek metų sulaukus, sarmata būtų ko ir bijot.“
Gyvenimo kelyje – keturių asmenų šeima
Vida ištekėjo būdama 18-os su puse metų. Susituokę trejus metus gyveno Pienionyse, susilaukė dviejų atžalų: Ritutės ir Laimučio. Deja, Laimutis tragiškai žuvo autoavarijoje. „Aš po sūnaus laidotuvių buvau lyg išprotėjusi“, – neslėpė didelio išgyvento skausmo moteris. Stipri moteris, nes šiandien ji nebeturi ir vyro. Bet turi didelę vidinę stiprybę.
Vida visada turėjo siuvimo mašiną, ir dabar turi, bet trijų adatų. „Uošvis atnešė man siuvimo mašiną ir sako: „Tamsta, gal gali man pasiūti?“. Mane uošvis vadindavo „tamsta“ arba kartais dar „vaike“ – tik taip. Pataisydavau jam apykakles ir įvairius drabužius. Visiems rūbus tvarkydavau, nuotakoms sukneles tvarkydavau. Dar siūdavau adoracijoms drabužius. Mes šešios buvom, kurios dalyvaudavom adoracijoje – garbindavom, melsdavomės, giedodavom. Ir mergaitėms esu pasiuvus bažnytinius apdarus – 12 suknelių: šešias rožines, šešias mėlynas. Atsimenu, atnešė medžiagas ir paprašė. Jau sukirpta buvo,“
Vidos dukra yra profesionali mezgėja, Vilniuje dirba. „Jei lieka kokių siūlų dukrytei, ji man atiduoda, o aš kojines numezgu. Būna, kad jai nebesutampa raštai, lieka ir vienokių, ir kitokių siūlų. Ar išardau kokį megztinį. Kai tik randu siūlų, tai ir mezgu. Sumezgu likučius, ir man „spakaina“, padaryta“, – pasakojo V. Strolienė.
Ilgametė Kavarsko ligoninės darbuotoja
Nuo 1948 iki 1995 m. Kavarske veikė 100 vietų ligoninė. Vidai čia teko dirbti ir virėja, ir palydinčia seserimi. „Dar sesuo-šeimininkė buvau. Mat tekdavo lydėti ligonius. Palydžiu iki Anykščių ligoninės, klausia, kaip užrašyt? Sesuo-šeimininkė.“
Moteris atverčia albumą, kur centre sėdi vyriausiasis gydytojas Jonas Einoris. „Labai geras vyriausiasis gydytojas buvo, tik jo likimas – tragiškas. O šiaip labai daug vyr. gydytojų buvo. Paskui Kisielienė, vėliau Arūnas Tarvydas.“
Paklausta apie darbo sąlygas, darbuotojų skaičių, pašnekovė pasakojo, kad maždaug 98 žmonės būdavo ligoninėje ir iki 26 tuberkuliozininkų. „Pagrindinėje ligoninėje buvo pamaininis darbas. Aš, kaip sesuo-šeimininkė, dirbau slenkančiu grafiku. Ir ligoninei reikėjo maisto paruošti, ir tuberkuliozinei ligoninei. Tiesa, tuberkuliozinei reikėdavo dvigubų porcijų. Jei tiek, kiek vidaus, tai tuberkuliozininkams dvigubai. Pamenu, ryte tai arbata, sūris, sviestas, cukrus atskirai duodamas. Jei pavakariai, tai tuberkuliozininkams trys kiaušiniai, lašinukai.“
Paklausta, ar būdavo kaukės naudojamos, moteris atsakė: „Kaukių nebūdavo. Tik operacinėse. Iki COVID nebūdavo jokių kaukių.“
„Kai daktarė kokia jauna atvažiuodavo, galėdavo pagyventi kambarėlyje viršuje, tame pačiame ligoninės pastate. Pamenu, gydytoja Ivanauskienė gyveno kurį laiką, paskui išsikraustė“, – pasakojo Vida.
Meniu surašydavo dietologė. „Ateidavom ryte, rasdavom meniu surašytą diet-sesers. Tiesa, malkų reikėdavo atsinešti, kad apdžiūtų, pakūrenti krosnį. Prieš 1,5 valandos reikėdavo ateiti, nes jau 6.00 ryto pasiimdavo pusryčius. Apie 4.30 val. jau būdavome darbe. Pagalbinės ateidavo nuo 8.00 val. Jos bulves skusdavo ir kitus darbus virtuvėje atlikdavo. Iš vakaro neleisdavo priskusti bulvių – turėdavo būti šviežiai priskustos. Vėliau mums nupirko didelę elektrinę krosnelę maistui gaminti. Buvo malonu dirbti“, – kalbėjo V. Strolienė.
Pašnekovė pasakojo, kad iš pradžių maistą gamindavo malkomis kūrenamoje krosnyje. „Viskas katiluose, atskirai. Ir didelę keptuvę turėjom. Į „duchovkę“ įkišdavom. Maistą pagal sąrašą atnešdavo sandėlininkė. Mėsos visada pirkdavo iš parduotuvės Kavarske, pieno atveždavo iš kolūkio.“
Šalia ligoninės, pašnekovės teigimu, buvo keturios lysvės. „Užsiaugindavom to, ko daugiausiai reikėdavo: burokėlių, svogūnų, žalumynų. Tas lysves visos bendrai prižiūrėjo slaugytės. Nevadindavome daržu. Tiesa, o jei vis tiek kokio svogūno ar ko pritrūkdavom, tai iš namų atnešdavom, kas ką turėdavom“, – pasakojo V. Strolienė.
Tuberkuliozininkams, kaip pamena V. Strolienė, duodavo taip: vienam žmogui po pusę litro pieno ir tą „paskę“ – po 25 tabletes per dieną su pienu išgerti. „Pienas kalkina plaučius. Kartais būdavo, kad išmesdavo kurie ligoniai tą „paskę“ į šaltinį, nors ir negalima“, – teigė pašnekovė.
Pasak V. Strolienės, vėliau maistui gaminti turėjo specialią krosnelę: „Štai nuotrauka, kur aš prie puodų“, – surado įdomią tų laikų nuotrauką Vida. – O čia aš ant stalo sėdžiu ir pirštus laižau. Gal kažkurios gimtadienis buvo. Ir užėjo patikrint iš sanitarinės-epidemiologinės stoties! Sako, gal nulipk nuo stalo. O aš drąsiai atsakiau: „Jei jau mane taip radot sėdinčią, tai nėra ko ir benulipti. Dabar jau tas pats.“
Pasak moters, karštą vandenį kaitindavo puoduose, nes pirmiausia toks vanduo būdavo reikalingas indams nuriebalinti, po to perskalauti. Puodus šveisdavo rankomis.
Bėgant laikui, tuberkuliozinį perkėlė Užugirin. „Dabar ligoninės pastatas visai apleistas, langai išdaužyti, jaunimas laipioja visur, net ant pačios ligoninės, nors labai nesaugu. Užlipa, mėtosi kas kuo. Kartą vakare ėjau pro šalį, oi, kaip nesaugu“, – sakė moteris.
Pasak Vidos, alga už darbą ligoninėje buvo labai maža: „42 rubliai per mėnesį – tokia buvo mano pirmutinė alga. Bet aš laikiau karvę ir du paršus, vištų 60 turėjau. Bulvių buvo, vaikai visuomet sotūs augo. Kai po 10 metų įsidarbinau Rubikiuose plytinėje, gavau avansą – net 500 rublių! Pasiėmiau lapelį, nuėjau pas direktorių ir sakau: „Čia klaida kažkokia. Gal jūs apsirikot?“ Mes juk per metus gaudavom maždaug tiek – 520 rublių. Pasirodo, nebuvo ten klaida. Plytinėje dirbau dvejus metus.“
Para – viena pora kojinių
O kiek kojinių Vida yra primezgusi! „Iš dyko buvimo mezgu. Vakare pradedu, ryte pabaigiu megzti tą porą. Per pusę mėnesio porų pabaigiau. O ką, aš eisiu ir žmones gaudysiu, kad man reikia pašnekėt? Ką man veikt? Eit pletkint ar gert, ar geriau vienai užsidarius megzti?“ – su šypsena veide kalbėjo Vida.
Paklausta, kas išmokė megzti, pašnekovė pasakojo: „Mamytė labai gražiai megzdavo, ausdavo, bet mums neduodavo. Tiesa, kartą vis tiek bandžiau austi, tai tik sugadinau, gavau barti. Visas kojines išdovanoju, išdaliju draugams, giminaičiams. Prieš Naujus metus gal keliasdešim porų išdovanojau.“
Gal sunku gi, akys pavargsta, nugara įskausta? Į tai pašnekovė atsakė, tarsi mezgimas – vieni juokai: „Čia juoko darbas. Čia pasaka! Jei pavargsta rankos, greit kokį kryžiažodį išsprendžiu. Be akinių mezgu.“
Padeda kitiems
V. Strolienė geranoriškai padeda, kur tik gali: „Kartą atvežė man dvi mergytes iš Vidiškių, paprašė, kad Pirmajai Komunijai jas paruoščiau. Mama jų sunkiai vaikštanti buvo. Pamokiau, paruošiau. Žiūriu, „spaviedoja“ viena kitą. Nesijuokia, nusilenkia, kaip klebonas. Pasiuvau joms suknytes, rūtų vainikėlius pasakiau nupint.“
Kai kuriems Vida padeda prižiūrėti jų artimųjų kapus: „Toli gyvena, o nori, kad gyvų gėlyčių būtų ant artimo žmogaus kapo. Šaltinio vandenį naudoju ir sau, ir gėlėms. Kapinėse gėlytes laistau vandeniu iš šalia įrengto krano, bet jei ką tik pasodintos būna, tai šaltinio vandeniu. Jei dirbu, tai dirbu nuo… iki. Man turi būti švaru ir gražu.“
Ziauriai grazus gyvenimas, o puodau rusisko aliuminio, pats skaniausias maistas budavo, barsciai…))) A daba, mes su Marelu kadu pasiekiam rajona kurortini sostini Anykscius, ti butinai nuveinam vynynes restaranan, da pavalgyt is aliumyniu puodu. Va tep
Kaip gaila to nuostabaus,į praeitį iškeliavusio laiko…bet,jis gyvas…
Labai šiltas, jautrus aprašymas apie mano buvusią artimiausią kaimynę Jadzę. Gyvenome daug metų Dauginčiuose, nuo mūsų namų iki Šiaučiūnų sodybos maždaug 200 metrų. Dabar nei mūsų, nei jų namų nebėra nė žymės. Artimai bendraudavau ir su Jadze, ir su jos seserimis, ypač Brone. Bet kad Jadzė turi ir Vidos vardą, tai man naujiena – niekada nesu girdėjusi ją taip vadinant. Jadzė ir vaikystėje buvo labai judri, nenustygstanti vietoje, niekada nemačiau supykusios. Linkėjimai tau, Jadze.
Kokios gražios nuotraukos ypač ta, su Elvyra, kaip iš kokio senovinio filmo