Gal man „stogas” ir nuvažiavo… Metai ir nesveikas gyvenimo būdas daro savo juodą darbą. Tačiau šiose „Rievėse” norėčiau pasiteisinti, kad kaltas ne tik aš, kalta ir aplinka…
Kai Kavarsko švento Jono šaltinio baseinėlyje nuskendo katinas, žinoma, tvirtindamas, kad tas katinas nusiskandino – rašiau nesąmones. Tačiau situacija pasirodė paradoksali: šaltinis šventas, verslininkas Algirdas Gansiniauskas reklamuojasi, jog jo kavinėje „Šaltinis” koldūnai verdami šventame vandenyje. O čia trinkt, brink ir yra šventas lavonas. Pagaliau verslininkas A. Gansiniauskas dėl katino mirties vietos ir aplinkybių nepareiškė jokių priekaištų šaltinio aplinką prižiūrinčiai Kavarsko seniūnijai, kuriai vadovauja seniūnas pavarde Algirdas Gansiniauskas… Tokių tolerantiškų verslininkų žemėje mūsų – nedaug teliko.
Paskui Traupyje girtas vyrukas suvalgė kaip kyšį policininkams duotus pinigus. Pateisinu, jog žmogus girtas vairavo. Suprantu, kad kyšį policininkams siūlė. Bet kam paskui tuos pinigus valgė – nesuprantu. Šimtas litų – kaip rūron. Tiksliau „kaip” čia nereikia.
Gal man „stogas” ir nuvažiavo… Metai ir nesveikas gyvenimo būdas daro savo juodą darbą. Tačiau šiose „Rievėse” norėčiau pasiteisinti, kad kaltas ne tik aš, kalta ir aplinka…
Kai Kavarsko švento Jono šaltinio baseinėlyje nuskendo katinas, žinoma, tvirtindamas, kad tas katinas nusiskandino – rašiau nesąmones. Tačiau situacija pasirodė paradoksali: šaltinis šventas, verslininkas Algirdas Gansiniauskas reklamuojasi, jog jo kavinėje „Šaltinis” koldūnai verdami šventame vandenyje. O čia trinkt, brink ir yra šventas lavonas. Pagaliau verslininkas A. Gansiniauskas dėl katino mirties vietos ir aplinkybių nepareiškė jokių priekaištų šaltinio aplinką prižiūrinčiai Kavarsko seniūnijai, kuriai vadovauja seniūnas pavarde Algirdas Gansiniauskas… Tokių tolerantiškų verslininkų žemėje mūsų – nedaug teliko.
Paskui Traupyje girtas vyrukas suvalgė kaip kyšį policininkams duotus pinigus. Pateisinu, jog žmogus girtas vairavo. Suprantu, kad kyšį policininkams siūlė. Bet kam paskui tuos pinigus valgė – nesuprantu. Šimtas litų – kaip rūron. Tiksliau „kaip” čia nereikia.
Praėjusią savaitę vilkai tame pačiame Traupyje susirinko gal šešis šunis. Jei būtų papjovę, suėdę – viskas būtų aišku. Bet ne. Atėjo, pasiėmė, išsinešė. Įtariu, jog mūsiškiai vilkai lietuviškus šunis „bizpaku” siunčia Kinijos šunims, o mainais gauna kregždžių konservų… Vilkai Anykščių rajone pjauna viską, kas juda (aš savo žiurkėną apdraudžiau, o žmoną nuolat kalbinu, kad eitų grybauti), o Aplinkos ministerija vis tikina, kad vidutinio socialinio statuso vilkai – maitinasi tik mėlynėmis. Pradžioj ministerijos darbuotojai piktadarystėmis kaltino raišą vilką, o dabar į įtariamųjų sąrašus įtraukė ir daugiavaikes vilkų šeimas. Neva tokios šeimos miškuose nebeišsimaitina… Gal ir teisybė. Ministerija sako, ministerija žino. Beje, o tą šlubą vilką medžiotojai turi atpažinti iš ramento? O gal jis invalido vežimėliu po Traupį blaškos? Vežimėlis, aišku, kiniškas, gautas „barteriu” už eksportuotus šunis.
Patiko man ir valdžios planas „štangistus” įkurdinti po muzikos mokykla. Kas turi dukrą ir jos kraičiui nupirktą pianiną, žino, jog muzika su sunkumų kilnojimu net labai tiesiogiai siejasi. Sunkumų kilnotojai, įsikūrę po muzikos mokykla, galės nuolat iš vienos vietos į kitą nešioti ištežusių kaimynų inventorių. Pavyzdžiui, antradieniais pianinus būtų galima pernešti iš pirmo aukšto į antrą, o ketvirtadieniais – iš antro į pirmą. „Ir sunkumų kilnotojai – mūsų vaikai.” – motyvą, kodėl juos reikia sukišti po muzikantais, išdėstė išmintingasis vicemeras Donatas Krikštaponis. Kadangi plaukikai taip pat yra mūsų vaikai, tai užkimškim savivaldybėje kanalizaciją ir leiskim jiems plaukioti koridoriais.
Valdžia „štangistus” pamatė tik po namo, kurio rūsyje treniruojasi sportininkai, skundų ir jų trenerio Algirdo Anankos įtempto darbo rajono Taryboje. Praktiškai visi Anykščių sportininkai sukišti į kažkokius rūsius – tik sporto centro administracija kabinetuose turi langus. Tiesa, slidininkai ne rūsyje treniruojasi – bandė, bet labai prastai slysta… Kalbant rimtai, nenaudojamų, nereikalingų pastatų Anykščiuose – gyvas velnias, o sportininkai mėtomi po rūsius. Ta pati buvusi „profkė”, kur vienam mokiniui tenka 1000 kv. metrų? Tilptų ir A. Anankos štangos, ir kultūristai, ir imtynininkai. Būtų ten galima surasti ir kokią vietą rakinamai spintai, o tai spėju, kad dabar Bronius Vitkūnas biatlonininkų šautuvus laiko namie po lova.
Kita vertus, jei muzikantų ir sunkumų kilnotojų simbiozės „stūmėjas” yra D. Krikštaponis – jį galima suprasti. Kolūkio kultūros namuose normaliai tarpusavyje sutardavo ir stalo teniso žaidėjai, ir mažiausiai geriančio suvirintojo sukonstruotą štangą kilnojantis dešimtokas, ir mišrus (agronomas plius 12 specialisčių) choras, ir melžėjų liaudies (nors geriau – liaudies melžėjų) teatras… Šeštadieniais dar ir diskotekos ten vykdavo. Ach, kaip smagiai pasimušdavome… Iš tų laikų, jaučiu, ir pasekmės – nebegaliu apie vilkus ir D. Krikštaponį rašyti su meile…
