Į skaitytojų klausimus atsako fotomenininkas Tomas IVANAUSKAS.
– Ar teko fotografuoti fotoaparatu „Smena – 8M“?
– Žinoma. Viskas ir prasidėjo prieš 4 metus, kai Vilniuje, Kalvarijų turguje nusipirkau „Smena 8M“. Labai geras aparatas. Ir dabar dar kartais išsitraukiu pažaisti.
– Tomai, tai kokiu Tu ten fotoaparatu fotografuoji?
– Šiuo metu daugiausia fotografuoju skaitmeniniu fotoaparatu „Olympus OM-D“. Esu labai juo patenkintas. Iki pilnos laimės trūksta tik dar vieno objektyvo. Kai pasiilgstu juostos, pasiimu „Canon FX“, plačiajuostį „Liubitel“ arba „Kiev-60“.
– Nuotraukos tikrai įdomios, liudija autoriaus požiūrį į gyvenimą. Ar jau suradai save, ar vis tebesiblaškai tarp kelių mūzų?
– Nežinau, ar aš ieškau savęs, nes niekada nebuvau savęs pametęs. Turiu kelias didžiausias aistras, tai – muzika, teatras ir fotografija. Tarp jų ir blaškausi.
– Kokie nauji kūrybiniai sumanymai? Gal gali pasidalinti?
– Lygiai prieš metus pradėjau fotografijų seriją „Paminklų akimis“. Joje fotografuoju tai, ką mato Lietuvos garsiems žmonėms pastatytų paminklų akys. Ir fotografuoju ne bet kada, bet per to asmens gimtadienį. Seriją pradėjau praėjusių metų sausio 17 d. per A. Baranausko gimtadienį ir ją tęsiu tikriausiai dar keletą metų. Praėjusių metų lapkričio mėnesį buvo šių darbų paroda Vilniuje, Modernaus meno centre.
Taip pat praėjusiais metais pradėjau dar vieną seriją – „Čiurlionio pėdsakais“, kur iki 2015 m., kai M. K. Čiurlioniui sueis 140 metų, noriu nufotografuoti kuo daugiau vietų, įvykių, renginių, susijusių su Čiurlioniu. Pvz. šiais metais planuoju aplankyti Pustelniką, kur mirė Čiurlionis, su alpinistų grupe keliauti į Pamyro kalnus, kur yra Čiurlionio viršukalnė. Ir to rezultatas turėtų būti 2015 m. rugsėjo mėnesį didelė, 140-ies nuotraukų paroda.
Šalia Inkūnų, sodyboje skulptorius Mantas Paulauskas kuria skulptūrą „Angelas. Preliudas“ Čiurlionio kūrybos motyvais? Aš jau pradėjau ir planuoju įamžinti visą kūrybinį procesą. Taip pat turiu keletą planų, susijusių su Anykščiais, bet gal dar anksti apie tai kalbėti.
– Kokie Lietuvos ar užsienio fotografai Tau yra pavyzdys? Kodėl?
– Iš lietuvių, vienareikšmiškai mano guru yra Antanas Sutkus. Man jo kūryba tokia monolitinė, solidi, kiekvienas kadras, tarsi snaiperio šūvis. Taip pat labai patinka Juozo Kazlausko fotografijos, jų tikrumas, vaizdų dramatiškumas, paslaptinga nuotaika. Didelis atradimas buvo Vito Luckaus kūryba. Iš užsienio autorių išskirčiau Henri Cartier Bresson‘ą ir jį laisvai lyginčiau su A. Sutkumi. Taip pat labai patinka Hiroshi Sugimoto ir Anton Corbijn.
– Pirmenybę skiri meninei fotografijai ar reportažinei, žurnalistinei?
– Hmm, sunku pasakyti. Stengiuosi (nežinau, ar pavyksta), kad mano serijos, reportažai būtų kuo labiau meniški.
– O kodėl fotografija? Kodėl, pavyzdžiui, ne tapyba?
– Niekada gyvenime nemokėjau tapyti ir tikriausiai jau nebeišmoksiu. Ten reikalingi specialūs gebėjimai. O su fotografija žymiai paprasčiau – reikia tik išmokti matyti, o visą kitą padaro technika.
– Ir dar vienas klausimas – ko išmokote iš O. Koršunovo?
– Visų pirma, tai O. Koršunovui esu dėkingas už teatrą. Nemėgau teatro, kol nepamačiau Oskaro spektaklio „Labas Sonia Nauji metai“. Po jo supratau, kokį teatrą norėčiau matyti ir iki šiol esu didelis jo gerbėjas. Oskaras – be galo smalsus menininkas. Jis didžiausiais gurkšniais siurbia pasaulį, viską, kas vyksta aplinkui į save, ir perleidęs per savo be galo aštrias, analitines smegenis, gimdo šedevrus. Tai mane labiausiai žavi.
– Atsimenu kaip labai vulgarų ir nemandagų vaikiną. Beje, mokėsi ilgiau A. Baranausko vidurinėje (tuometinėje trečioje vidurinėje) mokykloje, tik vėliau paskutinius 2 gal metus J. Biliūno mokykloje.
– Labai smagus klausimas. Netgi ne klausimas, o teiginys. Tikriausiai čia koks „geras“ mano draugas rašo. Aš savęs tokio neatsimenu, bet tikriausiai buvau visoks. Iš vis mažai ką atsimenu iš A. Baranausko mokyklos, nes labiausiai yra įstrigę 4 metai J. Biliūno gimnazijoje.
Jei žmogus kažką dėl Anykščių iš idėjos, ne tik dėl savo asmeninio išgarsėjimo ar piniginės daro, dar laikosi čia, dar neplauna indų anglijose, tai tereikia pasveikint ir palinkėt sėkmės, ne visi gi galim ką nors ūkiško ir praktiško daryt (aišku, iš to gal ir daugiau naudos, nes nepripažintų menininkų visad daug buvo, o jų produktas ekonominės vertės nelabai turi.Bet koks jau skirtumas, koks ten kam mokykloje buvom, kas be nuodėmės?
– Gal yra ketinimų apsistoti menų inkubatoriuje?
– Nesu susipažinęs su Anykščių menų inkubatoriaus vizija ir nežinau, kas ten planuojama. Taip pat nesu sulaukęs pasiūlymo ten apsistoti. Bet niekada negali žinoti, kas bus rytoj.
– Esi universalus. Ar fotografija nebus laikinu susižavėjimu. Ką veiksi, kai baigsi studijas. Jei baigsi?
– Taip, su mano studijų baigimais iki šiol buvo ne kas, bet šį kartą sau pažadėjau baigti. Iš tiesų labai džiaugiuosi savo sprendimu studijuoti VDA. Man ten kiekviena diena yra kaip šventė. Ką veiksiu baigęs? Tikrai labai sunku pasakyti. Aš nežinau ką veiksiu rytoj, o tuo labiau – ką veiksiu po 2 metų.
– Anykščiuose duris atveria toks menų inkubatorius. Ar nevilioja sugrįžti? Galėtum pretenduoti į kūrybinę fotolaboratoriją, galbūt fotostudiją, nes tokios Anykščiuose nėra.
– Apie inkubatorių jau atsakinėjau, todėl nenoriu kartotis. Labai smagu, kad Anykščiuose atsiranda tokios institucijos ir labai norėtųsi, kad tai nebūtų tik pastatas, o kryptingai ir aktyviai veikianti institucija. Labai norėtųsi, kad ten dirbsiantys menininkai į bendrą veiklą įtrauktų ir gyventojus, kad Anykščiai taptų kultūriniu kurortu. Į Anykščius sugrįžti labai gera, bet kol kas neplanuoju ten apsistoti ilgesniam laikui.
– Koks Tavo požiūris į Anykščių kultūrą? Ar norėtum čia sugrįžti gyventi?
– Anykščiai – nuostabus miestas ir idealus kultūrinei veiklai. Tikrai nemažai tenka keliauti po Lietuvą ir matyti kitus miestus, tai, be abejonės, galiu pasakyti, kad Anykščiai yra labai originalus, savitas miestas. Kiekvieną kartą atvažiavęs į Anykščius pamatau kažką naujo, kas mane maloniai nustebina. Vieną dieną tikrai grįšiu į Anykščius, bet nežinau, kada ateis ta diena.
