Vienas rugpjūtis, atsisveikinimu pažymėtas

1957 m. rugpjūčio 20-ąją, apie vidurdienį, paskui nešamą karstą per Anykščius nusidriekė milžiniška eisena, lėtai judėjusi tarp aplinkui susibūrusių anykštėnų. Tos tūkstantinės minios centre atsidūrę anykštėnai ir šiandien, po šešių dešimtmečių, tvirtina, kad nieko panašaus jų gyvenime daugiau nepasitaikė – nė vieno mūsų krašto žmogaus paskutinioji kelionė nesutelkė tiek daug jį žinančių, gerbiančių ir norinčių palydėti.

Taip Anykščiai atsisveikino su rašytoju ir pirmuoju muziejininku Antanu Žukausku-Vienuoliu. Dar neseniai, tą patį pavasarį, jis iškilmingai paminėjo savo 75-metį, buvo pirmasis iš visų Lietuvos žodžio meistrų, gavęs liaudies rašytojo vardą. Ką tik, vidurvasarį, jis dar klajojo po Platelius ir Palangą. O rugpjūčio 17-osios popietę jau užgeso savo namuose, darbo kambaryje, nespėjęs užbaigti suplanuotų darbų.
Lietuvių kalbos mokytoja ir viena iš A. Vienuolio biografių Michalina Katinienė (1909–1996), išklausiusi keleto anykštėnų prisiminimus, atkūrė paskutiniosios rašytojo gyvenimo dienos vaizdą. Šiuo metu jau niekas tiksliau nebepapasakos, kas vyko A. Vienuolio namuose lygiai prieš 60 metų… (Plačiau apie tai – M. Katinienės prisiminimų fragmente „Paskutinės gyvenimo dienos“).
O paskui įvyko tai, ką dar ilgai aptarinės netikėtų įvykių liudininkai. Rašytojo mirtimi Anykščiuose prasidėjo keista ir dabar, postsovietiniame laike, jau sunkiai suvokiama įvykių grandinė.
Velionis pirmiausia buvo pašarvotas savo namuose, didžiajame kambaryje antrajame aukšte. Mirties dieną, šeštadienį, nebuvo kur gauti karsto, tad puošniu fraku apvilktas rašytojas pirmiausia buvo paguldytas ant apdengto jo rašomojo stalo, po jo galva padėta didžiulė lovos pagalvė. Rankose – medinis kryželis, aplinkui – kelios žvakės ir šiek tiek gėlių, šalia sustojo gedintys artimiausi žmonės: žmona, seserys…
Toks A. Vienuolio šermenų vaizdas išliko pirmosiose nuotraukose, kurias rugpjūčio 17-osios vėlų vakarą padarė į mirusiojo namus artimųjų specialiai pakviestas tuo metu 20-metis jaunuolis Romualdas Šeibokas. Vėliau Anykščiuose jis garsės ne tik kaip fotografas, bet ir kaip nagingas laikrodininkas, muzikantas ir kolekcininkas.
Žinia apie A. Vienuolio mirtį tą šeštadienį bemat pasklido Anykščiuose. Tą vakarą Anykščių kultūros namuose vyko jaunimo šokiai. Juos organizavęs kultūros namų instruktorius, irgi tik ką 20-mečio sulaukęs Stasys Tamošiūnas, prisimena nežinojęs, kaip pasielgti, tad iškart kreipęsis patarimo į vyresniuosius, į rajono valdžią. Šokių nuspręsta nenutraukti – lai jaunimas linksminasi, Vienuolio vis vien gi niekas nebeprikeltų…
Užtat kitą dieną, rugpjūčio 18-ąją, prasidėjo įvykiai, visiškai nebūdingi įprastoms šermenims. Plačiai apie tai spėjo papasakoti A. Vienuolio sūnėnas mokytojas Rapolas Šaltenis (1908–2007), sekmadienį atvykęs atsisveikinti su dėde ir pats tapęs liudininku. Jo pasakojimo fragmente „Pasisavintas ir po mirties“ – visas išgyvenimų spektras, stebint, kaip velionio kūnas iškraustomas iš jo namų ir išvežamas iš naujo šarvoti Anykščių mokyklos salėje…
Jau minėtas S. Tamošiūnas, dirbęs kultūros namuose, o nuo 1957 m. rudens porą mėnesių ėjęs ir Anykščių kultūros namų direktoriaus pareigas, buvo vienas iš tų vyrų, kuriems teko išnešti A. Vienuolio kūną iš jo namų ir gabenti į mokyklą. Paskui jis ilgai prisimins, kaip sunku buvę nuleisti karstą stačiais laiptais iš antrojo aukšto…
S. Tamošiūnui gyvenimas pasiūlys partinę karjerą, išaugins jį iki Kupiškio rajono komiteto pirmojo sekretoriaus, o Lietuvos Atgimimo metais nublokš į užmarštį. Po šešių dešimtmečių, 2017-ųjų vidurvasarį, šis anykštėnas vėl lips tais pačiais stačiais A. Vienuolio namų laiptais – bet dabar tik kaip vienas iš Muziejaus svečių, Ukmergėje gyvenantis pensininkas.
O tą atsisveikinimo rugpjūtį nuo rašytojo mirties jau buvo praėjusi daugiau nei para, kai rugpjūčio 18-ąją 22-ą valandą A. Vienuolis pagaliau buvo oriai pašarvotas tuometinės Jono Biliūno vidurinės mokyklos (dabar čia – Antano Vienuolio progimnazija) aktų salėje. Naujas, vos prieš ketverius metus pastatytas tuo metu didžiausias pokarinis Anykščių miesto pastatas Jono Biliūno gatvėje velionį įsileido be žvakių ir be kryželio – jo karstą supo tik vainikai su raudonais kaspinais. Būtent per A. Vienuolio laidotuves Anykščiuose jau buvo padaryta net ir spalvotų nuotraukų – tikriausiai tam, kad jose būtinai matytųsi gedulingųjų kaspinų raudonis…
Šermenys užsitęsė tris paras, nes buvo nuspręsta rašytoją laidoti tik rugpjūčio 20-ąją, antradienį. Visą pirmadienį nuo 9 val. iki vidurnakčio ir antradienio rytą anykštėnams buvo leista eiti prie karsto atsisveikinti su A. Vienuoliu. Karštą rugpjūtį trečią dieną salėje tvyrojo toks slogus kvapas, kad negelbėjo net visi atverti langai… Atėjusieji į šermenis antradienio rytą, A. Vienuolio veido jau nebepamatė – jį teko uždengti… Tad ir filmavimo komanda, atvykusi į Anykščius paskirtą laidotuvių dieną, rašytojo karste jau nebegalėjo įamžinti, tik filmavo aplinkui besibūriuojančius kostiumuotus valdžios vyrus.
O tuo metu A. Vienuolio sodyboje vyko parengiamieji darbai. Prieš porą metų sudarytame testamente buvo nurodyta velionio valia būti palaidotam sodyboje – tik kurioje gi vietoje?.. Pats A. Vienuolis savo kapo vietos niekur ir niekam nebuvo rodęs ar ką nors konkretaus kalbėjęs. Tačiau vienas jo kaimynas, apie tokį rūpestį išgirdęs, iškart papasakojo, ką neseniai pats matęs: esą, rašytojas, po sodybą vaikščiodamas, vis prie vieno klevelio už gėlyno sustodavęs ir kažko susimąstęs žvelgdavęs tai į Anykščių bažnyčią, iš čia geriausiai matomą, tai sau po kojomis… Svarstyti, tiesa tai ar ne, jau nebebuvo kada: reikėjo kasti duobę ten, kur rašytojo žvalgytasi…

Gale gėlyno buvo iškasta duobė, išmūrytos jos sienos. Lydint tūkstantinėms minioms, iš mokyklos į Ažupiečių kalnelį A. Vienuolio karstas buvo nešte atneštas, į tą duobę įleistas, duobė masyviomis lentomis užklota ir nestoru žemių sluoksniu užpilta. Ant kapo iškart buvo padėta balto marmuro plokštė su rašytojo vardu ir pavarde, gimimo ir mirties datomis.
Ta plokštė žymės kapą ketverius metus, kol bus pastatytas, kaip ir nurodyta testamente, antkapinis paminklas – Lietuvos laukų riedulys su minimaliu įrašu apie čia palaidotą rašytoją.
Praeis dar kone trys dešimtmečiai, kol testamento valia bus baigta vykdyti – ant paminklo bus iškaltas ir rašytojo pageidautas kryžius, o monsinjoras Albertas Talačka atliks paskutiniąją misiją – pašventins vienišą Vienuolio kapą.

Michalina Katinienė.
Paskutinės gyvenimo dienos

(…) Taip atėjo šeštadienis – rugpjūčio 17-oji.
Ryte Rašytojas apėjo sodą, pasižiūrėjo, kiek pastatytas klėtelės gaubtas, pasivaikščiojo palei beržus… Apie 12 valandą nutarė eiti maudytis ir užlipo aukštyn pasiimti rankšluosčio. Dar užėjo virtuvėn, pasiteiravo, kas bus pietums, pasigardžiavo būsimais kotletais ir kažko užsuko kambarin. Staiga iš ten pasigirdo šauksmas: „Mamut, man taip bloga, kaip dar niekad nebuvo!“
Skubiai atsigulė svetainėje ant sofos, Mamutė suieškojo vaistų, atnešė karšto vandens pūslę, paskambino ambulatorijon. Skausmai nesiliovė. Po penkiolikos minučių atskubėjo daktarė A. Kavoliūnaitė, suleido vaistus. „Ar blogai?“ – paklausė žmona daktarės. „Blogai“, – palingavo galva toji. Įtarusi, kad gali būti vėl infarktas, daktarė nusprendė skambinti į Vilnių. Nenorėdama gąsdinti ligonio, išbėgo skambinti į ambulatoriją. Pas Žukauskus atsiuntė seselę, ji suleido vaistų, liepė gulėt ramiai ir nejudėt. Rašytojas nepakluso – atsisėdo, paskui atsigulė kniūbsčias. „Man taip lengviau. Vakar prisivalgiau to rūgusio pieno, prisirinko dujų, tai ir spaudžia“, – paaiškino. Bet lengviau nebuvo, o ties širdim spaudė vis smarkiau ir smarkiau… Rašytojui atrodė, kad skrandyje netvarka: „Atsigulsiu ant grindų, pasivartysiu, gal greičiau palengvės“, – vis nekantravo…
Taip ant grindų gulintį Vienuolį ir surado Anykščiuose atostogaujantis gydytojas prof. M. Krikštopaitis, A. Kavoliūnaitė ir gydytojas V. Ralys. Jie užkėlė Rašytoją ant sofos, vėl suleido vaistų. „O, ir daktaras atsiradai?.. – pažino Krikštopaitį Vienuolis. – Be reikalo. Aš daktare Kavoliūnaite pasitikiu…“
Tai buvo paskutiniai Vienuolio žodžiai. Staiga jis sugargaliavo kartą… kitą… ir gydytojai pasakė Mamutei, kad jo širdis nustojo plakusi. Buvo be dešimties minučių keturios valandos.
Mamutė dar prašė gelbėti, duoti kokių vaistų, trinti ar masažuoti… Deja, buvo viskas baigta…
Kavoliūnaitė pasodino Mamutę ant sofos, atsisėdo šalia ir laikė už rankų, kad nesiveržtų prie Rašytojo…
Vilniškis daktaras vis atidengdavo vokus ir pažiūrėdavo į Vienuolio akis. Paskui dar kartą pasakė, kad miręs, ir visi išėjo.
Ir pasklido po Anykščius žinia – mirė Vienuolis!..
(Visas M. Katinienės atsiminimų tekstas publikuojamas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus parengtame rinkinyje „Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį“, 2002 m.)

Rapolas Šaltenis.
Pasisavintas ir po mirties

(…) Į A. Vienuolio laidotuves nuvykome rytojaus dieną po jo mirties. Radom gražiai jį pašarvotą kabinete, kur stovėjo jo rašomasis stalas. Gulėjo dar ne karste, apvilktas fraku, su balta „peteliške“ pasmakrėj, lyg koks garsus solistas, pasiruošęs žengti į sceną. Šį fraką velionis buvo pirkęs Paryžiuje, kai, 1937 m. jam ten lankantis Pasaulinėj parodoj, buvo pakviestas Lietuvos pasiuntinybėn į iškilmingą priėmimą. Taigi dabar jis buvo juo apvilktas tik antrą kartą iškilmingiausiam ir paslaptingiausiam Priėmimui… Jo veidas buvo visai nesukritęs – pilnas, gražus ir didingas. (…)
Žmonių rinkosi vis daugiau. Jie, kaip kaime įpratę, klaupėsi tik įėję, poteriavo ir, pastoviniavę prie velionio, pasidūsaudami sėdosi kas kur pasieniais. Prie vieno staliuko Ažupiečių giedrokos vartė „kantičkas“ ir, matyt, ruošėsi pradėt pagrabinį giedojimą, kaip jau tai dariusios vakar išvakarėse.
Tik staiga kambaryje atsirado trys gražiai apsirėdę vyrai, matyt, kad kokie nors žymūs pareigūnai. Jie nei atsiklaupė, nei poteriavo, tik, trumpam stabtelėję prie velionio, ėmė teirautis šeimininkės. Susiradę, visi ėjo į jos kambarį, matėme, kažko svarbaus pasitarti. Eidama pro šalį, Žukauskienė mane ir mokytoją J. Katiną nežymiai timptelėjo už rankovių, kad eitume kartu. Kai susėdant atvykusieji – o tai buvo rašytojas M. Sluckis, AT Prezidiumo sekretorius St. Naujalis ir Anykščių rajono kompartijos sekretorius V. Lukoševičius – nustebę sužiuro į mane su J. Katinu kaip „pašalinius“, – Žukauskienė paaiškino, kad tai esą artimi velionio bičiuliai ir giminės.
Pareigūnai tuoj pasiteiravo, kaip bus laidojamas rašytojas – ar su bažnyčia. Dėdienė patvirtino, kad taip – tokia esanti velionio valia… Tada pareigūnai, viens kitą pertraukdami, ėmė įrodinėti, kad taip negalį būti, nes rašytojas buvęs bedievis, tuo esą jie įsitikinę iš turėtų pokalbių su velioniu… Ypač karščiavosi Anykščių sekretorius Lukoševičius. Dėdienė vis jiems prieštaravo. Tada pareigūnai ėmė tarsi apgailestauti, kad Dėdienė tokia užsispyrusi, nes vyriausybė būtų iškilmingiausiai jį palaidojusi, iš visos Lietuvos sukviestų minias žmonių, pasirūpintų visais našlės reikalais: pensija, pašalpa, butu Vilniuje, o jeigu ne – tai, žinoma, tada viskas kitaip… Buvo aiškus ultimatyvus grasinimas.
„Jeigu toks vyriausybės pageidavimas, ką gi padarysi – darykit, kaip jums išeina…“ – nusileido Dėdienė. Atėjūnai nudžiugę pašoko: jie tuoj velionį nugabensią į vidurinės mokyklos salę, kur jau laukiąs paruoštas gražiausias katafalkas…
Tada prabilau ir aš, pageidaudamas, kad mokykloje prie velionio degtų žvakės, kaip labai gražus simboliškas mūsų liaudies paprotys. „Ne, ne! Jokiu būdu… Ta neįmanoma… Tai prietarai!..“ – suklego visi trys ir kažkam paskambino, kad „viskas gerai“.
Už keliolikos minučių atvažiavo, matyt, iš anksto paruoštas sunkvežimis su puošniu karstu. Sunkiai siaurais ir dar su kampu laiptais užnešė karstą į viršų. Jo laukusi pareigūnų trejukė šoko prie darbo: į pasienį sustato žvakides su degančiom žvakėm, nuima karsto dangtį, sekretorius Lukoševičius ištraukia iš velionio rankų „mūkelę“, dairosi aplink, nežinodamas, kur ją pastatyti, ir sako: „Paimkite kas nors, kad nenusimestų“. (Nuotaika šiurpi: daroma kažkas šventvagiška…) Tada rašytojas guldomas į karstą, užvožiamas ir išnešamas. Ilgai vyrai kamuojasi, kol nepatogiais laiptais karstas nuleidžiamas žemyn.
Kambaryje pasigirsta verksmas, raudojimas kaip prie kapo duobės… Advokatas Z. Toliušis sustato atgal kaip stovėjo žvakides, kur gulėjo lavonas – „mūkelę“, ir prašo susirinkusiųjų toliau tęsti budynes: melstis, giedoti, lyg velionis čia dar tebegulėtų, nors jis jau atimtas, išplėštas…
(Visas R. Šaltenio prisiminimų tekstas publikuojamas jo knygoje „Tikras netikras A. Vienuolis“, 1994 m.).