Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, profesorius Tomas Ladiga, miesto šventės renginyje drauge (antras iš kairės) su operos solistu Tomu Tuskeniu, profesoriumi Antanu Tyla, ir Anykščių krašto garbės ambasadorius Ukrainoje Virginijumi Strolia.
Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros vedėjas, Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos narys Tomas Ladiga sakė, jog rašytojas Antanas Vienuolis jį žavi ir domina ne tik literatūriniu palikimu, bet ir biografija: ,, Nepaprastas buvo A.Vienuolio gyvenimas ir gebėjimas nesiafišuojant atkakliai dirbti svarbius ir reikalingus darbus Anykščiams ir jų istorinei atminčiai. Drąsiai teigiu, kad jis buvo anykštėnų sąmonės ir kultūrinės – pilietinės bendruomenės žadintojas ir formuotojas, didelis savo krašto patriotas. Kitaip tariant – neįvardytas pirmasis anykštėnų bendrijos pirmininkas.“
-Esate kilęs iš Anykščių, čia baigėte Jono Biliūno gimnaziją, lankėte muzikos mokyklą. Koks ryškiausias prisiminimas Jums kyla pagalvojus apie Anykščius?
-Augau Ažupiečiuose, prie pat Šventosios. Todėl įstrigę Anykščių apylinkių vaizdai iš vaikystės: Šventosios upės pakrantės, primerktos valčių, sliekus rausiantys meškeriotojai, įvairiausi paupės augalai, pilni ropinėjančių vabalų, laumžirgių ir žiogų, senoji medinė užtvanka, tiltas su betoninėmis skulptūromis, geležinkelio tiltas ir stotis su didžiuliais Markso ir Engelso portretais, siauruko pabėgiai, prisigėrę deguto ir dyzelino kvapo, šilumvežių ūkavimai, prigaravusi miesto pirtis, vandens lašeliais aprasojusios persirengimo patalpos lubos, rytais arklių į turgų tempiamų vežimų ratų dardesys, akmenimis grįsta Gegužės 1-osios gatvė, bažnyčios varpų skambesys, kviečiantis Oną („Tarnystę“) su krikštamočia, nuo „montažo“ einančias pro aukštą liepą, pilną dūzgiančių bičių, į vakarines pamaldas; Lukoševičių pieva su kažkieno karve, tėtės garsiai skaitomas ,,Kalevalos“ epas, mamai ruošiant sekmadienio pietus…
-Būtent Anykščių muzikos mokykloje pradėjote savo, kaip operos solisto, karjerą. Čia dainavote chore, grojote fortepijonu. Kaip manote, ar tai, jog mokėtės būtent Anykščiuose, turėjo įtakos Jums, kaip atlikėjui? Galbūt galite išskirti vieną ar kelis anykštėnus, paskatinusius Jus užsiimti muzika?
-Iš tikrųjų prisiliesti prie muzikos dar iki muzikos mokyklos teko tiek namuose (šeimoje), tiek ir vidurinėje mokykloje. Ir mama (ypač mama), ir tėtis turėjo neblogą muzikinę klausą, gebėdavo padainuoti ne po vieną melodiją ar dainą; gal jų balsai nebuvo ištobulinti, tačiau tai netrukdė jiems pritarti tiek šeimos švenčių sambūriuose, tiek ir įvairiose bažnytinėse apeigose. Pamenu, su vyresniuoju broliu ankstyvoje vaikystėje esame ne kartą viešai traukę kanoną „Oi tu strazde, strazdeli“.
Pradinėse klasėse teko laimė mokytis aukštos erudicijos mokytojos Aleksandros Burneikienės vadovaujamoje klasėje. Ši mokytoja mokėjo skatinti individualumą ir kūrybiškumą, skyrė dėmesį rankdarbiams, pratino tvarkos, disciplinos ir atsakomybės. Nors, kaip tais laikais būdavo priimtina ir reikalaujama, atpratino mane rašyti kaire ranka. Tiesa, kuria ranka imdavau teptuką ar pieštuką per piešimo pamoką, nekreipdavo dėmesio. Būtent vaikystėje ryškiausiai prisimenu savo polinkius menams.
Ne vienerius metus mokykloje lankiau a.a. mokytojos Stasės Judickienės dailės būrelį. Patikdavo, buvo įdomu. Kai kas net pavyko. Mokytoja puoselėjo viltį, kad savo ateitį susiesiu su daile. Mano nuomonė šiuo klausimu buvo kritiškesnė.
Kiek vėliau, vidurinėje mokykloje sutikus a.a. muzikos mokytoją Praną Dūmaną, išryškėjo muzikiniai polinkiai. Būdavo keista girdėti bendraamžių padejavimus, kad nelabai patinka, neįdomu, nesiseka dainuoti. Kiti net tyčia mokslo metų pradžioje, tikrinant muzikinius gebėjimus, „baubdavo“ pro šalį. Man dainavimas nekeldavo neigiamų emocijų, per repeticijas dažnai padėdavau kitiems balsams mokytis jų muzikinių partijų. Penktoje klasėje P. Dūmanas pakvietė į skudutininkų ansamblį. Būti skudutininku buvo ypatingas jausmas ir privilegija. Visų pirma į jį bet ko nekviesdavo, antra – tai reprezentacinis mokyklos muzikinis kolektyvas, trečia – skudutininkai visada vykdavo į respublikines apžiūras, konkursus, festivalius, dainų šventes ir visada grįždavo arba nugalėtojais, arba bent prizininkais. Sekdavosi mokytojui paruošti vokalinius ansamblius, chorus, solistus, bet skudutininkai būdavo jo kūrybinis pasididžiavimas, jo pavyzdinė „garbės kuopa“. Man mokantis vyresnėse klasėse, mokytojas subūrė gana pajėgų moksleivių mišrų chorą, su kuriuo per kelerius metus taip pat teko ne kartą pakoncertuoti, pasivėžinti po Lietuvą ir laimėti laureatų vardus. 1980 m. vyko respublikinis vaikų ir moksleivių televizios konkursas „Dainų dainelė“, kuriame dalyvavo keli mokytojo P. Dūmano paruošti kolektyvai. Tarp jų buvo mišrus duetas – Sigita Tamulevičiūtė ir aš, taip pat mums pritaręs skudutininkų ansamblis. Nukeliavome iki galutinio etapo, dalyvavome baigiamajame laureatų koncerte.
Dar viena muzikinės veiklos forma – giedojimas bažnyčios jaunimo kameriniame chore vargonininko ir chorvedžio Petro Garšvos laikais. Choro branduolį sudarė P.Dūmano „biliūniečiai“, nors „vienuoliukų“ irgi prisirinko beveik tiek pat. Repetuodavome tai patys, tai vargonininko prižiūrimi. Tai buvo savotiška „užklasinė veikla“. Repertuaras nebuvo pats lengviausias. Giedodavame ir pritariant vargonais, ir a cappella, tekstai- tai lietuviški, tai lotyniški, muzika dažniausiai sukurta pasaulinio lygio kompozitorių klasikų. Neįkainojama patirtis ir malonumas atlikti tokią muziką su bendraamžiais ir bendraminčiais.
Muzikos mokykloje mokiausi skambinti fortepijonu. Tuo pat metu teko dainuoti chore, akordeonininkų ansamblyje mušti būgnus ritminėje grupėje, ne vienerius metus pūčiau dūdą (baritoną) a.a. Jono Iešmanavičiaus pučiamųjų orkestre.
Kaip dainininkas – solistas muzikos mokykloje karjeros nedariau. Ten įgijau muzikinių žinių ir praktinių grojimo pagrindų. Kiekvienas etapas buvo svarbus ir reikalingas pasiruošti tolesnėms profesijos studijoms Muzikos akademijoje (tuometinėje Lietuvos konservatorijoje), kur vėliau pasukau.
-Mokykloje tikriausiai esate skaitęs žymiausių anykštėnų – Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio kūrinius. Ar prie šių Lietuvos literatūros grandų grįžtate ir dabar? Ar aktualizuojate jų palikimą?
-Be abejo, mokyklinės programos be jų neįsivaizduojamos. Juo labiau Anykščiuose. Tuo metu J. Biliūno vidurinėje mokykloje vyresnėse ,,A“ klasėse būdavo sustiprinta lietuvių kalba ir literatūra. Manau, tai tuometinio direktoriaus Vaclovo Bražėno idėja ir didelis jo nuopelnas. Anykščių moksleiviai turi būti ne tik susipažinę, bet ir išmanyti savo krašto rašytojų kūrybą. Daugelis dalykų formuoja žmogaus asmenybę ir pasaulėjautą, o ypač – grožinė literatūra. Taip pat per kūrinius geriau pažįsti autorių, jo nuostatas, minties eigą, kalbos turtingumą. Skirtingais laikmečiais grožėjomės tuo pačiu kraštovaizdžiu, vaikščiojome tais pačiais takeliais, maudėmės toje pačioje upėje, kvėpavome tuo pačiu oru. Kokios mintys toje aplinkoje kilo jiems ir kokios tai regint kyla mums? Ar mes panašiai jaučiame tą pačią aplinką? Taip, deja, tenka pripažinti, kintančią, arba jau pakitusią aplinką. A. Baranausko poeziją pavartau gana dažnai. Čia, kaip ir Biblijoje, – kas kartą randi vis naujai nušvitusių vietų ir tarsi anksčiau neaptiktų minčių. Bandau išgirsti A. Baranauską kalbantį tarmiškai.
Pastaruoju metu labiau nei kūryba domina A. Vienuolio ir J. Biliūno biografiniai aspektai. Negali nejaudinti jautri ir nepaprastai dora J. Biliūno asmenybė, jo santykis su pasauliu ir žmogumi. Nepaprastas buvo A. Vienuolio gyvenimas ir gebėjimas nesiafišuojant atkakliai dirbti svarbius ir reikalingus darbus Anykščiams ir jų istorinei atminčiai. Drąsiai teigiu, kad jis buvo anykštėnų sąmonės ir kultūrinės – pilietinės bendruomenės žadintojas ir formuotojas, didelis savo krašto patriotas. Kitaip tariant – neįvardytas pirmasis anykštėnų bendrijos pirmininkas.
-Nuo 2015-ųjų metų esate Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos narys. Ar pats lankotės Anykščių miesto kultūros renginiuose? Ar Jums, kaip menininkui, žmogui, kuriam pačiam yra tekę dainuoti didžiosiose pasaulio scenose, meninės programos Anykščiuose atrodo patrauklios?
-Kiek galiu, – lankausi. Bėda ta, kad nesu visą laiką Anykščiuose ir, nors esu rajono Kultūros tarybos narys, neturiu įsipareigojimo visur suspėti ir viską pamatyti. Neturiu teisės vertinti, ko nemačiau ir nežinau. Ten, kur apsilankau, – dažniausiai džiugina. Meninės programos apgalvotos, paruoštos atsakingai ir profesionaliai. Norėčiau pasidžiaugti puikiai organizuojamais Anykščių Koplyčios renginiais – parodomis, jų pristatymais, koncertais, aukštu lygiu organizuojami Anykščių menų centro renginiai, festivalis „Muzikos savaitgaliai Anykščiuose“, Tarptautinis vargonų festivalis įgyja gero lygio festivalio formatą.Kultūros centras tęsia svarbią misiją – festivalius „Pakeleivingi“ ir ARTimi“, suteikia galimybę Anykščių žiūrovams pamatyti vienus iš geriausių Lietuvos teatrų paskutiniųjų pastatymų. Neišvardysiu visų renginių ir rengėjų – jų yra Anykščiuose gerų ir vertų pagyrimo. Žinant ribotus organizatorių turimus biudžetus, bendrą meninį renginių lygį Anykščiuose vertinčiau aukštu balu. Daugelis anykštėnams renginių kokybės, gausos ir įvairumo Lietuvoje tiesiog pavydi.
-Sunkiosios muzikos festivalis ,,Devilstone“ (,,Velnio akmuo“) jau nuo pirmųjų ,,gimimo“ metų 2009 – aisiais tarp anykštėnų sukėlė daug diskusijų – taip ir iki dabar, kiekvieną vasarą prieš festivalį, vykstantį Anykščių Dainų slėnyje, išsakomos dvejopa nuomonė – reikia ir nereikia. O kaip manote Jūs? Ar alternatyviosios muzikos festivalis, pritraukiantis daug nestandartinės išvaizdos klausytojų, naudingas Anykščiams kultūrine prasme?
-O kas yra „standartinis“ ar „nestandartinis“? Mūsų visuomenė pernelyg noriai klasifikuoja save į atitinkančius standartą ir prie jo nepritampančius. Sprendžia apie žmogų pagal jo išvaizdą, rūbus, automobilį, kokiame restorane pietauja, su kuo medžioja, su kuo draugauja, kokius serialus žiūri, kokius žurnalus varto, t.y. ar atitinka „normalaus žmogaus“ standartą. Pasidžiaugti perskaityta knyga, pasidalinti patirtais spektaklyje įspūdžiais ar padiskutuoti gyvenimo prasmės klausimais su „normaliu“ žmogumi nėra paprasta – tai jau nestandartiška. Į „Devilstone“ susirenka savo standartų ieškantys „nestandartai“. Gal labiau tai progai pasipuošę, pasišiaušę, pasidažę, bet savotiškai simpatiški žmonės. Kažkodėl užsienio šalyse jie man atrodo egzotiškai, tačiau mano gimtinėje jie jau mane baugina ir nedera prie aplinkos?! Ne, jei jie man nepriešiški, kodėl aš jų atžvilgiu turėčiau būti priešiškas? O nuo kultūrinės įvairovės nepabėgsi ir jos neišvengsi. Ir tai nėra blogai. Valstybės sienos seniausiai atidarytos, tad laikas jas atidaryti savo galvose. Tuščios vietinės žiniasklaidos diskusijos – reikia ar nereikia. Dirbtinai visuomenėje keliamas priešiškumas ir įtampa, komentaruose vyksta pakankamai nekorektiškas anonimų apsižodžiavimas. Ir kad nuo to kas pasikeistų! Ko bijoma ir kam priešinamasi? Nežiniai. Per pastaruosius metus festivalis tampa atpažįstamas, prognozuojamas. Organizatoriai labiau įsiklauso į anykštėnų poreikius, atlikėjai ir dalyviai draugiškiau nusiteikę Anykščiams. Galų gale pati muzika ilgainiui po truputį kinta žanriškai, ištisai nebesklinda vien tik sunkusis „riaumojimas“.
Kalbant apie festivalio naudą Anykščiams kultūrine prasme galiu atsakyti tik nuo savęs – asmeniškai aš be jo apsieičiau, kaip nepritariu velnio kulto (tegul ir perkeltine prasme) propagavimui, tačiau jis turi teisę egzistuoti kaip ir „Purpurinis vakaras“ su savo nestandartais ir visai neatsižvelgdamas į mano nuomonę.
-Dar vienas prieštaringai vertinamas objektas Anykščiuose – Antano Baranausko moralės kodeksas, kuris išblaškytas mieste ant iš aprūdijusio metalo pagamintų suoliukų. Ką Jūs galvojate apie šiuos modernia forma išreikštus kultūros ženklus Anykščiuose?
-A. Baranausko moralės kodeksas nėra blogai. Bandau „pagauti“ kūrėjų mintį. Aprūdijęs, sendintas metalas galėtų simbolizuoti mums skiriamus žodžius iš praeities, kaip ir galėtų simbolizuoti mūsų rūdijančią, gendančią moralę. Kas ką greičiau pribaigs? Ar vertingi A. Baranausko žodžiai bus išgirsti, ar galutinai ištrinti iš mūsų moralės?
Tai matyti nėra patogu, kaip nepatogu žvelgti į savo kintančias moralines nuostatas. Tai nėra itin estetiška, gražu. Bet gal toks kūrėjų sumanymas?
Tačiau ne visas menas turi būti tik gražus. Kartais jis skatina diskutuoti, ginčytis. O ginčuose gimsta atsakymai. Kartais prasmingi. Taip, tai modernu ir tai taip pat ne standartas!
-Kokios, Jūsų manymu, galimybės, kad Anykščius galėtų įtraukti į UNESCO miestų sąrašą? Kuo mūsų miestas Jums pačiam atrodo labiausiai išsiskiriantis?
-Visada ir visur turi būti ir yra galimybių. Kartais jos būna didesnės, kartais mažesnės. Yra kriterijai, kuriuos atitikti būtina, kaip būtinas stipriai paruoštas ir realus projektas. Nebandysi – nežinosi. Šiuo atveju tik taip, jokių patirčių ir patarimų iš aplinkinių negausi, tai unikalus projektas. Ir jokių garantijų, kad pasiseks. Čia kaip loterija: nori išlošti, pradžioje turi būtinai nusipirkti loterijos bilietą. O lošiančiųjų tikrai bus. Šis projektas – taip pat nestandartas, deja,standartinėje daugumos anykštėnų sąmonėje.
-Atidarius ,,Lajų taką“, kukurūzų labirintą, apverstą namą, Šv. Mato bažnyčios apžvalgos bokštą, Anykščius tiesiog užplūdo svečiai iš Lietuvos bei užsienio. Tiesa, turistai kelia spūstis, triukšmą, vykstant muzikos festivaliams mieste sunku rasti vietą, kur papietauti. Verta ar neverta miestelėnams stengtis pritraukti didelius srautus atvykėlių? Galbūt protingiau orientuotis į miestelėnų komfortą?
-Nemanau. Spūstys – trumpalaikis turistinio laikotarpio etapas. Taip, tai kelia papildomų rūpesčių. Norėtųsi greičiau sulaukti tranzitinio Anykščių apvažiavimo projekto įgyvendinimo, pradėtų gatvių remonto pabaigos. Tačiau kultūrinis turizmas be atvykstančių žmonių srauto neįmanomas. Kai pajusime, kad atvykstantys į Anykščius palieka čia pinigus už renginius, muziejus, nakvynę, maitinimą, gautas paslaugas, turėtų kilti kitokio pobūdžio klausimų.
-Gyvenate ir dirbate Kaune, o ar dažnai aplankote Anykščius? Kuo dažniausiai užsiimate grįžęs į gimtąjį kraštą?
-Grįžtu palyginti dažnai. Gal nuo rudens iki pavasario pavyksta atvykti rečiau, tačiau vasaromis stengiuosi čia pabūti ilgiau. Be Anykščių man nėra atostogų. Čia jaučiuosi namie, čia pailsiu, emociškai kaip meškinas „pasikraunu“ žiemai. Grįžus atsiranda įvairios veiklos. Nuo koncertinės iki malonių senelio pareigų. Anykščiuose dažnesni susitikimai su artimaisiais, draugais, kartais užsimanom tiesiog kuria nors kryptimi pakeliauti, pažinti naujas, nematytas vietas. Stengiuosi rasti laiko knygai.
-Aktyviai dalyvaujate ,,Pasaulio anykštėnų“ sambūrio veikloje. Kokią matote bendrijos veiklą ateityje? Kaip įsivaizduojate jos viziją?
-Bendrija – gyvas organizmas su gyvais ir skirtingais žmonėmis, išsibarsčiusiais po visą pasaulį. Visus bendrijos narius vienija trauka ir neabejingumas savo gimtajam Anykščių kraštui. Visos veiklos ir iniciatyvos, skirtos Anykštijos garsinimui, jos atminčiai, puoselėjimui ir gražinimui yra sveikintinos ir skatintinos. Pasaulio anykštėnų kūrybos centre nuolat vyksta čia gimusių, gyvenusių ar kitaip su Anykščių kraštu susijusių profesionalių menininkų parodos ir renginiai, inicijuojami meno, publicistiniai, istoriniai leidiniai, projektai, ženklinimai, minėjimai.
Esame Lietuvos valstybės atkūrimo išvakarėse. Norime skirti šiuos likusius ir ateinančius metus valstybės kūrėjų prisiminimui, įamžinimui ir aktualinimui. Šių metų rugsėjo 16 d. vyko Vilniaus anykštėnų inicijuotas 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvių nuo Anykščių krašto kapų lankymas ir minėjimas Anykščiuose su moksliniais pranešimais. Buvo puiki proga susipažinti su garbių konferencijos delegatų anykštėnų biografiniais faktais ir likimais. Vienintelis iš į Vilniaus konferenciją deleguotų anykštėnų 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomybės aktą pasirašė Steponas Kairys. Jis vertas ypatingo atminimo. Dabartinio Anykščių rajono teritorijoje buvusiuose valsčiuose norime įamžinti už Lietuvos nepriklausomybę kovojusius karius savanorius atminimo lentomis. Tikimės savivaldybės, seniūnijų, bendruomenių, parapijų supratimo ir bendradarbiavimo.
Kadangi didingesniems meno projektams neturime išteklių, kol kas apsiribosime istorinio tarpsnio atminties užfiksavimais, įamžinimais ir perdavimu ateinančioms kartoms.
