Kraštotyrininkas Algimantas Bekenis prie savo gražiausia paskelbtos sodybos Viešintose.
„Užeikime į pavėsinę. Truputį tvarkausi, tai nelabai čia švaru“, – teisinasi kraštotyrininkas, bibliofilas, visuomenininkas Algimantas Bekenis, kai aplankome jo sodybą Viešintų miestelyje. Bandau įžvelgti tą „betvarkę“, dėl kurios senolis taip atsiprašinėja, bet ją pamatyti sunku. Ant 84-erių A. Bekenio namo sienos kabo lentelė, teigianti, jog tai yra pati gražiausia sodyba – sunku nesutikti matant lygiai apkarpytas tujas ir išpuoselėtą kiemą.
Viešintų miestelio šviesuolis 20 metų vaidino klojimo teatre, artimai bendravo su muziejininku ir etnografu Povilu Jurkštu, yra sudaręs keturias knygeles ir džiaugiasi, jog ir šiandien gali keliauti ir atrasti dar nematytų vietų.
Prie vienatvės priprato
Algimantas Bekenis vienas gyvena jau 16 metų. Paklaustas, ar vienam nebaisu, ramiai atsako: „Iš pradžių buvo baisu, dabar jau pripratau. Palaipsniui visi pripranta.“ Kraštotyrininkas turi sūnų, dukrą, du anūkus, seserį, todėl džiaugiasi, kad gali juos aplankyti ir pats neretai sulaukia svečių.
Galiausiai jis pabendrauja su draugais, kaimynais, todėl vienatve per daug nesiskundžia.
Garbaus amžiaus šviesuolis prisimena, kad per gyvenimą jam teko dirbti pačių įvairiausių darbų, tačiau labiausiai jį traukė technika. Nuo 1950-ųjų A. Bekenis dirbo ir traktorininku, ir mechaniku, ir vairuotoju, galiausiai kapinių prižiūrėtoju.
Vasarą – kelionės, žiemą –
knygos
Tačiau net gyvendamas vienas A. Bekenis visuomet randa veiklos. Vasarą, kaip pats pasakoja, mėgsta sodinti gėles, keliauti po Lietuvą, atrasti naujų vietų: muziejų, paminklų, bažnyčių. Paklaustas, kur toliausiai Lietuvoje buvo nukeliavęs, Viešintų šviesuolis prisimena Smalininkus, o pati tolimiausia kelionė buvo į Karaliaučių. Tačiau A. Bekenis prisipažįsta, kad keliauti už Lietuvos bijodavo, nes nieko ten nepažinojo, nežinojo gatvių, todėl bijojo pasiklysti. „Kai tik turiu galimybę – keliauju. Ypač į šiaurę – ten jau mano tiek apvažinėta… Dabar labai noriu aplankyti jurtą iš vilnos, kuri yra Biržuose. Tik mano bėda ta, kad neturiu su kuo nufotografuot. Viską įsidedu čia (rodo į galvą, – autorės pastaba), arba užsirašau.“ Žiemą kraštotyrininkas labai mėgsta skaityti knygas, o keturias net pats yra sudaręs. Turi surinkęs ir dvi knygas dainų, kurias kaupė nuo mokyklos laikų, tačiau pats dainuoti jau neberanda progos. „Dabar dainuoju tik pobūviuose, nes jų be dainų neįsivaizduoju. Išvaidinau klojimo teatre 20 metų, keliaudami visuomet dainuodavome“, – prisimena A. Bekenis. Pats bibliofilas pabrėžė, jog labiausiai prie širdies jam grožinė literatūra ir knygos apie politiką, ypač pokario laikotarpį. Tačiau pastarąsias jis vertina kritiškai: „Ten yra daug melo. O tai, ką pasako žmogus, visa tai išgyvenęs, yra nesumeluota, tikra. Aš jais pasitikėjau, bet daug jau jų išėjusių į amžinybę.“
Gimtajame miestelyje
pragiedrulių nemato
A. Bekenio sodyboje gausu įvairiausių eksponatų, įrankių, kurie suteikia jai išskirtinumo. Ant sienos matau ir muziejininko, etnografo Povilo Jurkšto dovanotą paveikslą. Atrodo, kad ir pats Viešintų šviesuolis nestokoja kūrybiškumo – ant pavėsinės lubų kabo paties sukurtos dekoracijos – į maišelius nuo svogūnų sudėti keli šimtai butelių kamštelių. Paklaustas, iš kur tiek „turto“, A. Bekenis prisimena patį P. Jurkštą, kurio muziejų prižiūrėjo, tačiau pamatęs, kiek ten dar daug darbo reikėtų įdėti, norint viską sutvarkyti, atsisakė. Nemažą dalį muziejuje buvusių eksponatų kraštotyrininkas ištraukė tiesiog iš dulkių. Ant pašnekovo namo sienos kabo ir lentelė, įrodanti, jog tai pati gražiausia sodyba miestelyje. A. Bekenis juokiasi, kad kaimynas prašė lentelę atiduoti: „O aš jam sakau: tai reikia užsidirbt!“
Apie savąjį Viešintų miestelį A. Bekenis atsiliepia liūdnai. „Žmonių mažai, mūsų gatvėj vos 8 kiemai belikę, nėra kur ir nueiti. Nematyti jokių pragiedrulių, likę tik ūkininkai. Kokiu verslu čia galima užsiimti? Jaunimas išvažiavo, seneliai pasimirė. Bet turbūt visur taip, ne tik Viešintose…“
Nors Algimanto Bekenio balse girdėjau ilgesį, nuo Viešintų šviesuolio veido nė minutės nebuvo dingusi nuoširdi šypsena. Visi prisiminimai jam atrodo tokie brangūs ir artimi. „Greit ta jaunystė prabėga. Atrodo, kad visą laiką būsi jaunas ir gražus, bet pasižiūri į veidrodį – jau nebe tas (juokiasi). Va, pasodinau tujas, atrodo, buvo mažos eglutės, o dabar už namą aukštesnės. Reikėjo apkarpyt, bet net nepamačiau, kada užaugo.“
