Viešintų miestelio ateitis lieka nebeaiški

Viešintų miestelyje, nutolusiame 19 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Anykščių, gyvenama kiek kitaip nei mieste. Čia nepamatysi daug žmonių, nebent jų galima rasti prie parduotuvės, o miestelio seniūnijoje nė gyvos dvasios – seniūnė ir seniūnės pavaduotoja atostogauja. Visa tai sužinojome iš Viešintų seniūnijos ūkvedžio Vasilijaus Avdejevo, kuris sutiko mums papasakoti apie miestelio, deja, mirštančio gyvenimą.

Vyksta sodybų tuštėjimo metas

Liepos mėnuo – seniūnų atostogų metas. Kaip mums paaiškino V. Avdejevas, dabar pavaduojantis seniūnas dirba per dvi seniūnijas – Anykščių ir Viešintų, o Andrioniškio seniūnas padeda Troškūnams, taigi Viešintos kol kas esančios be pagalbos: „Sako, kad jeigu kyla kažkoks reikalas, tai skambinkit, bet tų reikalų neatsiranda. Žemės deklaravimas pasibaigė, o be seniūno kitų darbų negalime daryti”.
Gyvenimas, pasak pašnekovo, miestelyje senėja ir vyksta taip vadinamas „sodybų tuštėjimo metas“: „Prieš metus su seniūne pasižiūrėjome miestelio gyvenimo trukmę ir pamatėme, kad labai daug žmonių nuo 70 iki 80 metų. Vėliau jau trupiniai, nes iš jaunimo beveik niekas nepasilieka. Keletas yra, bet juos galima ant pirštų paskaičiuoti”. Tuo tarpu, pačio ūkvedžio vaikai likę Lietuvoje – sūnus gyvena Vilniuje, o dukra su anūke gyvena pas tėvus: „Žentas bandė dirbti užsienyje, tačiau jam Anglijoje nepatiko, taigi grįžo į Lietuvą. Dabar gyvena Vilniuje, o dukra – su manimi. Gyventi yra čia lengviau, nes mieste reikia butą nuomotis, viskas brangiau”.
Pašnekovas nuogąstauja, kad ateitis yra neaiški, nes kaime nėra ką daryti, netgi verslą yra sunku sukurti, kuris būtų pelningas. Jeigu kažkas bando, tai gana greitai bankrutuoja: „Šnekėjome su vienu verslininku, kuris užsiima braškių auginimu, tai sako, kad dėl lietaus braškės pūva ir verslas žlunga. Viskas, šiemet bankrotas. Jeigu taip vyksta, tai kaip normaliai išsilaikyti?”. Be to, ūkininkai, kurie užsėjo daug žirnių, turi purkšti juos nuo žiedgraužių, o kaip purkšti, jeigu lyja lietus. Anot V. Avdejevo, dar nežinoma kviečių ateitis. Jeigu bus škvalų, tai paguldys kviečius ir verslas žlugs: „Nežinau, čia išgyvenimas kaime. Tik tas – kur bėgti tokiame amžiuje? Blogai, čia ateities nėra”.

Kuo toliau, tuo sunkiau
pasidaro gyventi

Viešintų seniūnijos ūkvedys V. Avdejevas prisimena senus laikus, kaip buvo gyvenama tada. Kai pradėjo dirbti žemės ūkio valdyboje, tai gavo ir naujus namus, ir automobilį. Darbo vietą kolūkmiečiu pasiūlydavo, o dabar sunku jaunimui kabintis į gyvenimą: „Anksčiau eini į kolūkį, tai tau butas ar bendrabutis yra aprūpinami, o dabar jaunimas baigia studijas ir jiems sako – kur nori, ten eik”. Be to, pašnekovas sutinka, kad būna ir tokių atvejų, kad jeigu į darbą ateina jauni ir protingesni žmonės, tai senbuviai automatiškai praranda savo darbo vietą ir tada kyla klausimas, kur eiti, taigi, anot pašnekovo, čia irgi yra savotiškas išlikimas.
Šiemet kaime jau mirė 15 žmonių, o gimė tiktai du – pašnekovo anūkė ir dar vienoje šeimoje iš Paežerių. Daugiau žmonių nėra ir, anot V. Avdejevo, artimiausiu metu nenusimato. Be to, pašnekovas pastebi, kad, atrodo, jog senas žmogus iš miestelio tuoj nuguls amžino miego, tai netikėtai mirtis pasiima jauną žmogų: „Kai matai žmogų, gulintį pataluose keletą metų, tai jo gaila, nes vis tiek priežiūros reikia, o tai yra sunku. Jeigu žmogus yra darbingas, tai automatiškai reikia samdyti kitą žmogų, o jų tiesiog nėra. Mūsų socialinė darbuotoja samdo auklę vaikui, sumoka kiekvieną mėnesį po 200 eurų, o alga – minimumas, tai kas tada pasilieka? O darbo vietą norisi išsaugoti”. Pasak pašnekovo, kaime gyvenama iš tėvų arba iš savo ūkio ir tada kažką galima prisidurti. Mieste gyventi už 200 eurų neįmanoma, o ir auklės už tokią sumą nesutiktų dirbti: „Kuo toliau, tuo sunkiau pasidaro gyventi, nes žmonių retėja”.
Be to, V. Avdejevas pastebi, kad ir jam trūksta darbuotojų. Už pašalpas atidirbinėjančių žmonių yra tik keli, o jie vargu, ar spės kažką miestelyje padaryti. Pavasarį, vasarą bei rudenį jų nebesulauksi, o žiemą, kai visi susirenka, nėra ką daryti. Sniegas nesninga, šaligatviai nuvalyti.

Lieka tik kultūra, kuri irgi prie išnykimo ribos

Paklaustas, ar yra aplinkui kažkokių ūkininkų, V. Avdejevas atsakė, kad jų yra, bet jiems irgi yra sunku rasti darbuotojų: „Vienas išėjo iš Abraškevičių, tai neturi kuo pakeisti. Rimtesnių žmonių irgi nėra”. Vėlgi ateina nauja technika, reikia taikyti naujoves ir viso to nebūtų be Europos Sąjungos suteiktos paramos: „Kas bus, kai pasibaigs ši parama? Aš savotiškai pykstu ant kolūkio pirmininko, nes po kolūkių griūties kituose rajonuose atsirado žmonių, kurie gerai rašo projektus, pritraukia pinigus ir turi gerą techniką, viską. O pas mus tokių neatsirado, nors gerą pamatą tikrai turėjome”.
Viešintuose esanti kavinė irgi išgyvena nelengvus metus, nes nebėra žmonių, pagrindas – gimtadieniai ir laidotuvės. Geriančių žmonių nėra, o jaunimas atvažiuoja tik šeštadieniais ir sekmadieniais, bet irgi, anot pašnekovo, ten yra brangu. Jeigu jaunimas nori pasilinksminti, važiuoja prie ežero arba pas kažką į kaimo turizmo sodybą.
Miestelyje yra daug tuščių lūšnų, kurių negali niekaip išnaikinti. Bet jeigu viską išnaikins, tai aplink bažnyčią bei parduotuvę daugiau nieko nebeliks, taigi miestelis lieka be ateities: „Ūkininkai sakė, kad miestelį išlaikys, tai duok Dieve, kad taip ir išlaikytumėme, bet kaip juos išlaikyti, jeigu žmonės sensta. Lieka tik kultūra, bet aš kažką girdėjau, kad nori uždaryti kultūros namus, nes nieko nevyksta. Yra ansamblis, tai truputį pavažinėja, bet ir jiems vieniems sunku”.
Miestelyje sutikome ir Antaną Abraškevičių, buvusį vieno stipriausių rajone „Gimtosios žemės“ kolūkio pirmininką, ir paklausėme ar neliūdina tai, kad kolūkmiečiu statyti pastatai virsta griuvėsiais ir kaime nebelieka žmonių. Jis atsakė, kad neliūdina, nes kai kuriais pastatais naudojasi ūkininkai: „Nėra ko liūdėti ir gailėti. Prieš nieką nereikia lenkti galvos ir veidmainiauti. Ūkį perleidau sūnums, susilaukiau septynių anūkų ir trijų proanūkių. Visi čia, niekas į užsienį nepabėgo. Dukra Sigutė Panevėžyje mokytojauja”. Anot pašnekovo, Lietuvoje galima dirbti ir užsidirbti, nereikia verkšlenti: „Reikia dirbti ir galvoti, kad viskas bus gerai. Man ramu „ant dūšios”. Va, apvažiavau sūnų laukus…”.