1901 metų sausio 1-ąją Viešintose (dabar Anykščių rajonas) pradėjo ganytojišką veiklą naujasis klebonas kun. Jurgis Rupka ( 1839-1929). Jis jau buvo kunigavęs Ukmergėje, Šiaulėnuose, Gegrėnuose, Gadūnave, Alsėdžiuose, Kartenoje. Pirmasis kunigo J.Rupkos rūpestis Viešintose buvo naujosios bažnyčios statyba.
1901 metų sausio 1-ąją Viešintose (dabar Anykščių rajonas) pradėjo ganytojišką veiklą naujasis klebonas kun. Jurgis Rupka ( 1839-1929). Jis jau buvo kunigavęs Ukmergėje, Šiaulėnuose, Gegrėnuose, Gadūnave, Alsėdžiuose, Kartenoje. Pirmasis kunigo J.Rupkos rūpestis Viešintose buvo naujosios bažnyčios statyba.
Istoriniai šaltiniai byloja, jog pirmoji medinė vienabokštė bažnyčia su trimis altoriais Viešintose buvo pastatyta 1787 metais vietinio lenkų kilmės pono Nepokojčickio iniciatyva. Naujai įsikūrusiai parapijai 66 hektarus žemės dovanojo net 2000 hektarų valdęs šiuose kraštuose dvarininkas Komaras. Bažnytinės procesijos reikmenis dovanojo Akmenos dvaro savininkas Emilis Hopenas.1820 metais Viešintose iškilo nauja,žymiai didesnė ir erdvesnė bažnyčia, tačiau greitai paaiškėjo, kad ji per ankšta ir tikintieji nesutelpa. Juk tuo metu parapijoje būta arti 4000 tikinčiųjų. Todėl parapijiečių ir jų ganytojų mintys vis sukosi apie naujų maldos namų statybą. Ir štai, 1902 metais, patvirtinus beveik 27 tūkstančių aukso rublių sąmatą, buvo pradėta naujos neogotikinės bažnyčios, suprojektuotos gubernijos inžinieriaus Andrejevo, statyba. Plytas bažnyčiai degė, pagaminę iš vietoje kasto molio, Burbeklių kaimo laukuose. Mūro darbus atliko vokiečio meistro Anzelio vadovaujama dešimties mūrininkų brigada iš Liepojos. Statyba rūpinosi klebonas Jurgis Rupka, jis sutelkdavo parapijiečius pagelbėti statybos darbuose, skatino visus aukoti savo maldos namų statybai, pats asmeniškai irgi nesibodėjo padirbėti prie naujosios bažnyčios statybos. Po ketverių metų statybos darbų,Viešintas papuošė naujutėlaitė raudonų plytų bažnyčia, kurios bokštas buvo iškilęs į 55 metrų aukštį. 1906 metų spalio 22 d. naująją šventovę pašventino prelatas Antanas Povilonis, o dar po penkiolikos metų, 1921-ųjų rugsėjo 2-ąją Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius konsekravo Viešintų bažnyčią šv.Arkangelo Mykolo vardu…
Užrašas pilioriuje skelbia:”Wieszintų Baznyczia pradėta isz plytų statyti 1902 m., pabaigta 1906 m.ant Diewo garbės klebono Jurgio Rupko ir parapijonių wargais ir pinigais. Truputį suszelpus Zemaiczių Wyskupijai”.
Kunigas Jurgis Rupka Viešintose klebonavo septynetą metų. Nuo 1908 m. sausio 18-osios jis jau darbuojasi Pakruojo krašte- Lygumuose. Tuomet, jau garbaus amžiaus sulaukęs, jis užsimojo pastatydinti bažnyčią ir tame miestelyje. Pasakojama, kad pirmieji jo žodžiai Lygumų miestelyje pasitinkantiems vyrams, kunigui išlipant iš ratų, buvo : „Statykime bažnyčią!” Kaip ir Viešintose, taip ir čia, naująją bažnyčią klebonas pastatė. Lygumuose bažnyčios šventoriuje atgulė ir amžinajam poilsiui…
Kunigas Jurgis Rupka buvo neeilinė asmenybė. Labai išsamiai ir plačiai apie jį yra aprašęs lietuvių literatūros klasikas, publicistas, literatūros istorikas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas- Vaižgantas. Šį kunigą Vaižgantas asmeniškai pažinojo, ne kartą bendravo. Lietuvos universiteto bibliotekoje Vaižganto įkurtame Rašliavos muziejuje buvo sukaupta nemažai kun. J.Rupkos eiliuotų pamokslų, eilėraščių bei kitokių kūrybinių bandymų. 1931 metais laikraščio „Tiesos kelias” 7 ir 8 numeriuose Vaižgantas išspausdino rašinius apie šio kunigo gyvenimo kelią, tarnystę Dievui ir žmonėms, atskleidė kai kuriuos asmenybės bruožus, polinkį į kūrybą. ( Ta korespondencija išspausdinta ir 2002 m. išleistame Vaižganto „Raštų” 14-ajame tome, psl. 268-277)
Manau, kad mūsų laikraščio skaitytojams taip pat turėtų būti įdomu pasiskaityti apie kunigą Jurgį Rupką.
Gimė jis 1839 m. gruodžio 10 d. pamaldžių lietuvių šeimoje Gruzdžių parapijos Dimšių kaime. Pramokus namuose poterių, šventų giesmių ir paskaityti maldaknygę, Jurgiukas atiduotas vieno kunigo globai, kad tasai berniuką išleistų į mokslus. Kunigas Jurgį išvežė mokytis į Sedą, paskui į Rietavą, sėkmingai gabus jaunuolis mokėsi ir Šiaulių gimnazijoje. Svajojo būti kunigu, tačiau susidūrė su dideliais sunkumais. Carinės Rusijos valdžia, keršydama lietuviams už dalyvavimą sukilime, Kunigų seminariją Varniuose uždarė, o Žemaičių kunigų seminariją Kaune atidaryti delsė. Taip belaukdamas, Jurgis Rupka mokytojavo dvaruose. Kai Kaune 1870 metais pradėjo veikti Kunigų seminarija, pirmasis studentas ir buvo Jurgis Rupka, jau peržengęs tris dešimtis metų. Po studijų kunigą J.Rupką 1875 m. kovo 6 d. įšventė garsusis to meto vyskupas Motiejus Valančius. Kaip rašė Vaižgantas, „gyvenimo kalvariją” kunigas ėjo iki 1918 metų rugsėjo 27 dienos. Tuomet atsistatydino dėl senatvės ir paliko laukti gyvenimo saulėlydžio paskutinėje savo kunigavimo vietoje- Lygumuose, kur mirė 1929 m. gruodžio 26 d., sulaukęs gražaus garbingo amžiaus…
Vaižgantas rašė: „Darbininkas kun. Rupka buvo begalinis…nuvargęs per dieną, per vakarinius poterius apvirsdavo miegu. Keliamas į kitą vietą ir nujausdamas dar sunkesnį darbą, sakydavęs: „Važiuoju žūstančių gelbėti ir prie Dievo traukti”. Niekad nestojo dykas- tai ligonius lankė, tai bažnyčioje dirbo. Perleido keletą epidemijų, kada per kiauras dienas ir naktis pravertė iš ratų nelipdamas, ligonius belankydamas, mirusius belaidodamas. Susirgęs, kai gydytojai nebepadėdavo, dideliu tikėjimu kreipdavos į stebuklingąsias vietas: į Šiluvos ir Čenstakavos Švč.Panelę, į Gruzdžių šv.Roką ir dukart stebuklingai pasveiko; vieną kartą iš paralyžiaus, antrą kartą smarkiai susižeidęs…”
Savo straipsniuose Vaižgantas pabrėžė, kad kun. Rupka buvo romantikas, mėgo gamtą. Kur tiktai apsigyvendavo- tenai sodindavo medelius. Būtinai prie bažnyčių pasodindavo po paminklinį medelį, kai būdavo keliamas į kitą parapiją. Nepakentė netvarkos bažnyčiose. Sutvarkė Gegrėnų apgriuvusią bažnyčią ir visus jai priklausančius trobesius, kapus apsodino medžiais. Alsėdžiuose gražiai atnaujino bažnyčią ir kleboniją, šventoriuje pastatė akmeninį kryžių. Nepamiršo Vaižgantas paminėti ir šio kunigo pastangų, statant naujas bažnyčias Viešintose bei Lygumuose. Esą, „ mielu noru net fiziškai vargo…bažnyčias statydamas, pats plytas nešiojo…”
Žmogus jis, pasak Vaižganto,” buvo ūmus, nekantrus, rūstus, greit užsigaunąs ir pernelyg taupus: neturėjo nei baldų, nei gerų drapanų, gyveno visiškai prastai, be mažiausių prabangų, nes buvo griežtas abstinentas. Bet šventiems išganingiems tikslams pinigų negailėjo.” Ir kaip pavyzdys yra pateikiamas jo rašytas testamentas:
„ Mirus kunigui, dažnai atsitinka ginčų, o kartais net papiktinančių kivirčų dėl jo palikimo. Vengdamas to, aš laiku pasirūpinau šilta savo ranka ką turėjau geriems tikslams išdalyti. Gruzdžių bažnyčiai šv.Roko altoriui esu davęs 1000 rublių; daviau Kretingos ir Pažaislio vienuolynams; Šiluvos koplyčios Švč.P.Marijos statulai daviau 3000 aukso rub.; Kauno klierikų seminarijai 3000 aukso rub.; Viešintų bažnyčios didžiajam šv.Mykolo altoriui 1500 aukso rub.; Lygumų bažnyčios didžiajam Švč. Trejybės altoriui 3100 aukso rub.; viena ranka nešamam baldakimui 1000 litų. Už giminių vėles: tėvų, brolių, genčių ir geradarių Romos vienuolyną obligavau palaikyti 1000 šv.Mišių. Be to, obligavau , kad kas metai Gruzdžių bažnyčioje būtų palaikomos Mišios už Rupkų giminę, o man mirus, vienerios Mišios už mane patį Lygumuose. Manau, tad gimines nebegalėsiant ant manęs rūgoti, kad juos pamiršau, nieko nepalikau- dūšioms turto palikau daug. Malonėkite tad atvykti į mano laidotuves be intencijos kuo nors pasipelnyti. Nes ir daiktus: šėpą, skrynią, aštuonis krėslus (keturius geresnius ir keturius aplūžusius) , stalą, dvi lovas, kailinius ir paveikslus skiriu Onai Rupkaitei už patarnavimą”. Kas liks jau mirus, liepė tylomis išdalyti labdarystės tikslais…
Vaižganto žodžiais tariant, kunigas J.Rupka mokėjo poteriauti ir daug poteriavo. Visur jį laikė šventu kunigu. Ir vis dėlto su juo nesugyveno : buvo per griežtas, niekur nedarė kompromasijų net mažiausiame dalykėlyje ir buvo visoje Žemaičių vyskupijoje garsus keistuolis. Dėl to dažnai gaudavo keisti ganytojavimo vietas…” Šie teiginiai patvirtinami konkrečiais faktais. Alsėdžiuose dėl klebono Rupkos visokių keistenybių, kildavo įvairių konfliktų. Kartenoje jis norėjo statyti bažnyčią, bet nepasisekė susitarti su parapijiečiais. Čia kunigas visiems gerokai įkyrėjo blaivybės propagavimu ir iš sakyklos, ir bendraujant privačiai su gyventojais. Dėl kylančių nuolatinių nesitarimų, kun. Rupkai teko palikti Karteną ir kraustytis į Viešintas. Čia irgi būta kai kurių nesusipratimų. Antai, naujajam klebonui labai patiko, kad senosios viešintiškės dar dėvi nuometus. Jis griežtai pareikalavo, kad visos ištekėjusios Viešintų krašto moterys ryšėtų nuometus. Jaunesnės moterys nuometų jau nebenorėjo ryšėti, o mieliau puošdavosi skarelėmis. Pasak Vaižganto, pasitaikydavo konfliktinių situacijų, kai klebonas „eidamas per žmones”, nutraukdavo moterims nuo galvų skareles. Arba Viešintose ir kitur šis kunigas reikalaudavo, kad moterys vilkėtų palaidines, neaptempiančias krūtinę „nažutkas”, esą, moteriška figūra sukelia goslybę…
„Taip visur kun. Rupkos ganomieji laimino jį, džiaugės ir drauge dėl menkniekių riejos; dvasiškoji vyriausybė turėjo nemaža sielvarto, kur pavartoti tas tikrai dievotas, šventas ganytojas keistuolis ir naivus kaip vaikas. Kito kunigo, tokios skaisčios sielos, per visą amžių pasirengusio be kliūčių patekti į dangų, aš neesu matęs…”, „Buvo ištikimas šv.Pranciškaus Asyžiečio mylėtojas, tikras tretininkas. Jo dvasią išlaikė iki galo: buvo toks pat prastuolėlis, tokios pat evangeliškos kūdikiškos dvasios, nepasakomai švarios širdies…”,- Vaižgantas, aprašęs kai kurias keistenybes, negailėjo ir pagyros žodžių, padėkų už lietuvybės puoselėjimą, patriotiškumą, atsidavimą Dievui ir katalikų bažnyčiai, pasišventimui kunigystei.
Gilioje senatvėje, jau apakęs, kunigas Jurgis Rupka tebesakė gražius, rūpestingai paruoštus pamokslus. Niekuomet neapleisdavo ir šv.Mišių. Bet jas laikydavo savotiškai: atmintinai, nes Šv.Rašto jau nebegalėjo įskaityti. Ir būtinai prie…uždarų durų. Visuomet norėjo, kad ničnieko bažnyčioje nebūtų, ypač moterų. Stengdavosi Mišias laikyti nakties metu arba tuomet, kai iš maldos namų visi išsiskirsto. Prieš tai dar paliepdavo apžiūrėti visas kertes, ar kas bažnyčioje nepasiliko… Tebegiedojo gražiu, jaunatvišku balsu…
Mirė jis nusilpęs zakristijoje, prieš eidamas į Mišias. Iškeliavo Amžinybėn laiku sutvarkęs ir testamentu paskirstęs savo turtą, išsirinkęs kapui vietą, pasistatęs ten kryžių, apsirūpinęs karstu ir įkapėmis. Ir prieš mirtį prisakęs, kad kai tik numirs, tuojau būtų išneštas į bažnyčią. Ir dar- kad prie jo- mirusiojo karsto – nebūtų giedotojų moterų…
Detaliai aprašęs kunigo Jurgio Rupkos gyvenimo kelią, jo nuopelnus katalikų bažnyčiai ir netgi atvirai išanalizavęs pasitaikiusias ydas, keistenybes, Vaižgantas nemažai dėmesio skiria šio dvasininko kūrybinei veiklai. Pasirodo, jo būta poeto. Kunigas mėgo eiliuotą kalbą, kartais sueiliuodavo ir pamokslus. Net laidodamas savo motiną, prie kapo duobės jis prabilo eiliuotai… Rengdamas Rašliavos muziejų, kanauninkas Juozas Tumas- Vaižgantas gavo iš kun. J.Rupkos 41 psl. sąsiuvinį su eilėraščiais, parašytais Ukmergėje, Alsėdžiuose, Viešintose, Lygumuose, Šiaulėnuose bei kitose Lietuvos vietovėse. Tai eilėraščiai „Apie jaunikaičius”, „Žiema”, „Senatvė”, „Piemenėlis”, „Kaštanėlis”, „Laukiamasis pavasaris”, „Jūs mergaitės” ir kt. Eilėraščiuose džiaugiasi gamtos grožiu, pergyvena dėl piemenėlių, našlaičių vargo, aprašo jaunimo gyvenimą, sielvartauja dėl tautiečių girtavimo, kitų blogybių. Nepamiršta bažnytinių švenčių, jubiliejų, matytų miestelių vaizdų. Kunigas J. Rupka eilėmis surašė ir visą savo autobiografiją. Į muziejų pateko ir kelios dešimtys kun. J.Rupkos rašytų pamokslų lietuvių ir lenkų kalbomis, taip pat seminarijos laikų užrašai lotynų kalba.
Dabar jau net nebelieka abejonių, kas sukūrė giesmę apie ką tik pastatytą Viešintų bažnyčią.
Naujos bažnyčios šventinimo proga buvo sukurtas eiliuotas tekstas- džiaugsmo ir padėkos himnas, kurį bažnyčios choras atliko iškilmių metu 1906 metais. Dar ir neseniai buvo spėliojama, kas tos giesmės autorius ir nelabai tvirtai buvo kalbama, kad tai galėtų būti klebonas Jurgis Rupka. Tuo metu gyvenę viešintiškiai mokėjo šios giesmės žodžius mintinai, ne kartą ji skambėjo atlaidų, įvairių iškilmių metu.Viešintų gyventoja Veronika Gikienė /1893-1983/, būdama 83-erių metų amžiaus , dar puikiai įsiminė giesmės žodžius ir juos padiktavo kraštotyrininkui, privataus liaudies buities muziejaus Viešintose įkūrėjui Povilui Jurkštui. Jo dėka giesmė apie Viešintų bažnyčią išliko iki šių dienų. 1997-aisiais metais giesmės žodžiai buvo išspausdinti ir neperiodiniame anykštėnų Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatoriai) laikraštyje „Žiburys”.Taigi, atsirado visos galimybės viešintiškiams jos žodžius išmokti, atkurti giesmę, gal net ir kai kada pagiedoti…
Beje, perkopęs 85-etį kraštotyrininkas ir muziejininkas Povilas Jurkštas prieš keletą metų pasimirė. Jis šių eilučių autoriui yra pasakojęs, kad pats mintinai tos giesmės nemokėjo, nors buvo apie ją girdėjęs iš savo motinos ir kitų viešintiškių lūpų. O kai sužinojo, kad jo kaimynė Veronika Gikienė gali eiliuotą tekstą padeklamuoti, tuoj čiupo į rankas popieriaus lapą, pieštuką ir pradėjo užrašinėti…Beje, pats savamokslis kraštotyros entuziastas ir muziejininkas Povilas Jurkštas mokėjo kai kurias bažnytines giesmes, yra giedojęs bažnytiniame chore. Laisvalaikiu jis savo namuose skambindavo su senutėle fisharmonija ar naujai įsigytais elektriniais vargonais kai kurias šventas giesmes, pritardamas savo sodriu balsu. Tuomet, kai būdavo neblogos nuotaikos, užsukusiems pas jį muziejaus lankytojams imdavo ir užtraukdavo kokią nors „už dūšios griebiančią” melodiją. Ypač mėgo liaudies dainiaus kunigo Antano Strazdo- Strazdelio sukurtą giesmę „Pulkim ant kelių”, kuri ir dabar skamba katalikų bažnyčioje. Viešintiškis Povilas Jurkštas turėjo užrašęs daug prisiminimų apie šį kunigą ir poetą, kadangi jam teko kunigauti būtent Viešintų krašte. Tačiau apie Viešintų bažnyčios statytoją kunigą ir poetą Jurgį Rupką veiklusis kraštotyrininkas Povilas Jurkštas nebuvo užrašęs prisiminimų, surinkęs kraštotyrinės medžiagos. Tačiau labai gerai, kad nors iki šių dienų išliko kunigo ir poeto Jurgio Rupkos sukurta giesmė Viešintų bažnyčios garbei.
Tad štai kokia giesmė gimė kartu naująja bažnyčia 1906 -aisiais metais:
„Šiandien linksmybė Viešintose didi,
nes jau bažnyčią pabaigtą išvydom.
Džiaugias žmoneliai seni, jauni, maži,
jog rausvų plytų bažnyčia yr graži.
Pamatai jos iš akmenų iškalti.
Langai švytruoja, nes jų rėmai balti
iš cino lieti, pastrižai sunerti.
Kas tik žiūri, pagirt, sako, verti.
Stogas su skarda gijuota apklotas.
Bokštas ant viršaus kryžium vainikuotas.
Žemiau ant bokšto keturios bonelės,
visos su kryžiais rodos kaip roželės.
Vidun bažnyčios galima įeiti
pro šešias duris tuojau pasainerti.
Bažnyčią šitą šventina pralots Pavilonis,
krapydamas gausiai mūro abi šalis.
Žmonės už durų visi ant šventoriaus
rodos išginti kaip Adoms iš Rojaus.
Tą mums bažnyčią Jurgis kunigėlis
Vienkart su žmonėmis pastatė senelis.
Nemažai vargo jis čia padėjo,
kolei pastatė, daug iškentėjo.
Kuomi už tai mes tau atsimokėsma?
Garbus klebone, tik ačiū sakysma.
Mum čia maldos ir paguoda lemta,
kol stovės tvirtybėj ta bažnyčia šventa,
kol mum ir kitus užklos grabo lenta.
Dabar Tau, Dieve, ačiū visi sakom
už tą gėrybę, jog bažnyčią matom,
kurią ant garbės Tavo Sūnaus statėm,
kol savo aukų vietelę pamatėm.
Metų ilgiausių, metų ilgiausių
tegul Dievas duoda visiems laimingiausių.”
