Būdamas pajūryje ar Žemaitijoje neatsispiriu pagundai dar kartelį aplankyti Kretingos rajone, prie Plungės – Skuodo plento, netoli Salantų miestelio, lygumoje, medžiais apaugusią oazę, kryžiais dangų remiančią Orvidų sodybą – muziejų. Dar sovietmečiu su šeima užsukęs į tuomet niekur nereklamuojamą menininko, skulptoriaus, brolio pranciškono Viliaus Orvido akmenų pasaulį, mačiau ir gyvą jo kūrėją, tačiau prisimenu, kad taip ir neišdrįsau užkalbinti jo dirbančio, o vėlesni apsilankymai, paskutinis – šią vasarą – jau tik mintimis grąžino tą pirmąjį, išskirtinai stebuklingą, fantastinį ir nepakartojamą įspūdį. Kūrėjas išėjo, tačiau, mano nuomone, dalis auros išliko jo darbuose. Juos saugo jauniausioji menininko sesuo Palmira Orvidaitė – Beniušienė. Garsus išeivijos menininkas, susižavėjęs V. Orvido kūryba, siūlė sodybą paskelbti UNESCO pasaulio paveldo objektu.
Vieniems – absurdo, kitiems – meno šedevras
Kaip ir sovietmečiu, prie įėjimo į sodybą pasitinka rusiškas tankas. Kadaise beveik natūraliai riogsojęs duobėje, vamzdį įbedęs į žemę, nūnai „išropojo“ į paviršių, stūkso, vamzdį nukreipęs sodybos link, ir tapo, kaip pastebėjau, mėgstama vaikų pasilaipiojimų vieta. Kadais tankas stovėjęs Salantuose ir V. Orvidui tikrai nereikėję karo trofėjų, tačiau ant postamento iškiliai stovėjusį tanką kažkokiu būdu jis sugebėjo partempti į duobę sodybos prieigose kaip blogio įsikūnijimą,- pastatė jį į žemę įbestu vamzdžiu. Dailės mokytoja Vida Grigaliūnaitė atsiminimuose rašo, jog V. Orvidas sakęs, kad tas tankas yra mistinis simbolis, o jo akcijos tikslas buvęs tanko, kaip idėjos, sunaikinimas. Todėl tankas buvęs nuo kelkraščio paverstas nukreiptu tiesiai į žemę vamzdžiu. Man tas tankas buvo ir tebėra šios mistinės sodybos svetimkūnis. Yra kaip yra. Tebūnie…
Kaip ir visuose muziejuose, prie įėjimo – bilietų kasa. Sumokėjęs kelis eurus, gali visą dieną pasinerti į V. Orvido kurtą pasaulį, beje, jau atmieštą ir kitų, šiuolaikinių menininkų pleneruose sukurtais darbais.
V. Orvidas gimė 1952 – aisiais Gargždelės kaime, netoli tų pačių Salantų. Akmens apdirbimas buvo jo senelio Jono Orvido (1872 – 1939), beje, stačiusio Salantų bažnyčią, ir tėvo – akmentašio Kazimiero (1905 – 1989) amatas. Iš šios dinastijos V. Orvidas išmoko prakalbinti akmenį, įlieti į jį gyvasties. 1973 m. grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, pamatęs melioratorių naikinamą gamtą ir senąjį Lietuvos kaimą, V. Orvidas, penktas iš šešių vaikų, gabeno į savo sodybą suskaldyti pasmerktus akmenis ir stengėsi jiems suteikti meninį pavidalą, kad būtų neliečiami. Iš su žeme melioratorių sulyginamų sodybų parsiveždavo sendaikčių, medžių, kelmų. Dėl pragyvenimo ir pinigų, kuriuos išleisdavo sumokėti melioratoriams už atvežtus akmenis ar kelmus, kūrė originalius, nepakartojamus antkapinius paminklus, išskirtinio stiliaus skulptūras daugiau iš pajautimo, įgimto talento, nes meno studijų niekada nebuvo ragavęs, nors tėvas ir primindavęs gauti bent jau Liaudies meistro vardą. Sodybą, kurioje su tėvais gyveno ir dirbo, pamažėle pavertė originaliu muziejumi po atviru dangumi.
Pasak P. Orvidaitės – Beniušienės, vykstant melioracijai, vairuotojai riedulių, medžių kelmų veždavo bet kam, kas tik daugiau sumokėdavo, o V. Orvidas šykštus nebuvo. Iš atvežtų riedulių ir senų medžių jis lipdė pylimus, piramides, terasas… Didelė dalis akmenų virto nepakartojamomis skulptūromis. Vis labiau tapdamas žinomu žmogumi dėl iš lūpų į lūpas perduodamų apsilankiusiųjų įspūdžių, V. Orvidas tapo rakštimi tuometinei tarybinei valdžiai. Jai greitai užkliuvo gimstantis muziejus, turintis ryškių religinių motyvų, juolab kad ir iš lėktuvo milžiniško trikampio formos sąmoningai suformuota, akmenų ir žemių pylimais apjuosta teritorija atrodė kaip Dievo apvaizdos akis. „Persekiojimai ir grėsmė būti sunaikintam virš muziejaus likimo kabojo nuolat. Vilius sakydavo, kad gelbėja akmenis ir ąžuolus.Viliaus tėvui Kazimierui valdžios žmonės sakydavo, kad ,,tu, tėvuk, nenusimink, – alytnamyje gyvensit“, ir grasino, kad visus akmenis sumals į skaldą ir išbarstys ant kelių, – prisiminė V. Orvido sesuo. – Vilius kurdamas skulptūras, statydamas kryžius ir savaip komponuodamas keistų formų medžius, gal iš karto vizijos ir neturėjo, tačiau sakydavo: „Aš esu Dievo įrankis, darau, ką Dievas davė, tėvynei ir ateinančioms kartoms“.
Gal Dievas ir padėjo sodybą apsaugoti nuo sunaikinimo, padėjo jai augti, nes Vilius buvo giliai tikintis žmogus“, – svarstė jo sesuo. Sovietmečiu Orvidų sodybą imta vadinti net absurdo muziejumi, tačiau meno žinovai jau tuomet V. Orvido kūrinius vadino meno šedevrais. Sodyboje lankėsi net tuometis Sovietų sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas.
Beje, V. Orvidas yra ne kartą užsiminęs, kad kūrybinių idėjų semiasi bei gyvenimo apsiprendimams jam turi įtakos Žemaitijos mąstytojas Justinas Mikutis. Baigęs Kretingos pranciškonų gimnaziją, studijavęs Kauno Vytauto Didžiojo universitete, buvęs tremtinys buvo be galo plačios erudicijos, garsėjo originaliomis mintimis apie literatūrą, meną, architektūrą, religijas, tapo prie sovietmečio neprisitaikiusios kultūros simboliu. Jis dažnai lankydavosi Orvidų sodyboje, tapo kaip ir dvasiniu V. Orvido mokytoju. Beje, J. Mikučio kapą Vilniuje, Karveliškių kapinėse, ženklina Orvido sukurtas paminklas „Nukryžiuotasis Kristus“.
Pasak V. Orvido sesers, kurti unikalų muziejų V. Orvidui padėjo visi šeimos nariai, dažnai ir svetimi, nepažįstami, čia užklydę, ieškodami dvasinės atgaivos. „Sodyboje vietos rasdavo ir narkomanai, alkoholikai ar šiaip likimo palaužti žmonės. Nė vieno Vilius iš sodybos neišprašydavo, leisdavo įsikurti , išklausydavo , stengėsi kuo galėdamas padėti dvasiškai palūžusiems, – prisiminė jo sesuo. – Rinkdavosi ir filosofai, kunigai slapta čia aukodavo mišias“. 1989 – aisiais, vasaros pabaigoje, V. Orvidas priėmė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinko Gabrieliaus vardą.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę V. Orvidas lengviau atsikvėpė, jo kūrybinė energija galėjo lietis laisvai, nors apie vis labiau akmeninių skulptūrų ir kompozicijų užvaldomą sodybą – muziejų nuomonių dar būta įvairių. Sodyba, kaip ir anksčiau, traukte traukė čia rinktis jaunimą, meno žmones, padaugėjo svečių iš užsienio. Vasaromis, o vėliau ir žiemą, socialinės ir dvasinės užuovėjos ieškantys žmonės sodyboje apsistodavo kelioms dienoms, net ir savaitėms, kartais tokių gyventojų susirinkdavo kone arti šimto. Pasak kūrėjo sesers, jis nė vieno neišvijo, sakydavo: „Aš čia nieko netvarkau, tegu Aukščiausiasis daro“.
V. Orvidas į amžinybę išėjo labai netikėtai, parkrito savo sodyboje, tarp savo kūrinių, 1992 – ųjų rugpjūčio 5 dieną.
Muziejų bandė paversti
valstybiniu
Po kūrėjo mirties į sodybą kurį laiką atklysdavo mažiau žmonių, nes, daugelio manymu, kartu su V. Orvidu į amžinybęs iškeliavo ir jo aura, tačiau kūrybinis palikimas liko. Dar gyvas būdamas, tarsi nujausdamas savo lemtį, V. Orvidas kažkuriame interviu, kurių jis davė daugybę, buvo užsiminęs, kad sodybą su joje esančiomis skulptūromis jis paliktų formuoti pačiai gamtai. Buvę jo artimiausi draugai, gerbėjai, meno žmonės susirūpino tolimesniu V. Orvido kurto stebuklo likimu. Buvo minčių, kad brolio Gabrieliaus sodyboje galėtų įsikurti broliai pranciškonai ir atlikinėti apeigas, dėtos pastangos, kad sodybą perimtų valstybė, nes tokio menininko, koks buvo V. Orvidas, palikimas yra visos Lietuvos žmonių nuosavybė. Vienas iš besirūpinusių muziejaus likimu buvo ir Vytautas V. Landsbergis jaunesnysis, artimai bendravęs su V. Orvidu, sukūręs apie jį filmą. Praėjus devyneriems metams po V. Orvido mirties, peticija su jo ir kitų meno žmonių parašais dėl XX amžiaus Lietuvos meno ir dvasios paminklo tolesnio likimo buvo įteikti šalies Prezidentui ir kitiems aukščiausiems Lietuvos vadovams, tačiau atsako nesulaukta. Sodybos likimu rūpinosi jo artimieji, įkūrę viešąją įstaigą „Orvidų sodyba“.
Bendrystė su V. Orvidu ir vėlesnis sodybos lankymas davė peno įvairiems gandams, vienu metu net tokiam, kad V. Landsbergis ruošiasi sodybą pirkti. Profesoriaus sūnus tokius gandus iškart paneigė pareiškęs, kad tokių minčių niekada neturėjęs…
Pernai, rugpjūčio 5 – ąją, minint 25 – ąsias V. Orvido mirties metines, jį pažinojęs ir iki mirties artimai bičiuliavęsis dailininkas Vaidotas Žukas interneto portale „bernardinai.lt“ menininką, skulptorių ir brolį pranciškoną prisimena kaip retos dvasinės šviesos, plataus polėkio ir plačios mecenatystės asmenybę: „Deja, iki šiol žmonės nesupranta, kokį lobį turi Lietuvoje. Įsteigus Viliaus Orvido muziejų ir jį šiuolaikiškai sutvarkius, Viliaus skulptūros užtikrintai taptų europinio lygio reiškiniu, visaverčiu traukos centru ir visos Lietuvos garbe“, – sakė dailininkas.
Sodybą – muziejų prižiūrinti P. Beniušienės šeima lankytojų srautais nesiskundžia, bet tvarkyti 4 hektarų teritoriją, pilną akmens ir medžio skulptūrų, sudėtingų konstrukcijų, kompozicijų, nėra lengva, tam reikia ir laiko, ir lėšų.
„Kiekvienas mūsų sodybos lankytojas savaip supranta Viliaus sukurtą staigmenų, galingų kompozicijų ir akmens bei medžio skulptūrų pasaulį, kurio pagrindinė gija – Nukryžiuotasis ir Švč. Mergelė Marija, tačiau galima įžvelgti ir kitų religijų apraiškų, – pastebėjo P. Beniušienė. – Čia nenusivilia tiesiog ieškantys gamtos grožio, harmonijos. Sodyboje – muziejuje kuriamas botanikos parkas – Dievo apvaizdos akis. Abejingų jo kūrybai nebūna. Skulptūrose ir kompozicijose tiek daug dvasingumo, paslėptos mistikos, kad blogų minčių turintys žmonės ilgai čia neištveria, o ieškantieji sugrįžta kaskart iš naujo“.
Dabar sodyboje – muziejuje galima apsistoti ir ilgesniam laikui. Tai suteikia galimybę V. Orvido sukurtame pasaulyje palydėti saulę ar ją pasitikti, pabūti čia naktį.
„Tebus apsaugotas nuo nederamos intervencijos šis mažas tautos dvasios šaltinėlis, kad trokštančios Dievui ir Tėvynei prisikelti sielos rastų čia atgaivos versmę“, – rašė V. Orvidas, tarsi nujausdamas savo neilgo gyvenimo lemtį.