Poetė, prozininkė, muziejininkė, kultūrininkė Aldona Ruseckaitė anykštėnams pristatė ketvirtąją biografinę knygą. Šį kartą rašytoja atskleidė rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą per keturias jam svarbias moteris: mamą Magdaleną, seserį Magdaleną, žmoną Emiliją bei mūzą Ireną.
Kovo 21 dieną, Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje literatūros gerbėjai susitiko su poete, prozininke, muziejininke, kultūrininke Aldona Ruseckaite, kuri pristatė naują savo knygą „EMMI“ apie rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą, į kurį autorė žvelgia per jo santykį su brangiomis moterimis: mamą Magdaleną, seserį Magdaleną, žmoną Emiliją ir mūzą Ireną.
Šios keturios moterys yra V. Mykolaičio-Putino gyvenimo pagrindas.
Artimos sielos
A. Ruseckaitė pasakojo, kad iš pradžių knygą norėjo pavadinti „Vilko plaukas“. Tai – paties V. Mykolaičio-Putino ištarta frazė, kurią rašytoja rado Irenos Kostkevičiūtės laiškelyje.
„1953 metais, švenčiant Mykolaičio 60-metį, jis prisipažino, kad jaučiasi savo galvoje turįs tarsi kokį vilko plauką ir tas vilko plaukas jam neleidžia suartėti su žmonėmis, turėti artimų draugų, kartais – tiesiog nerimtai pašėlti. Jis pagatavas nurauti visus plaukus, kad rastų tą vilko plauką ir galėtų laisviau, maloniau jaustis“, – apie frazę, apibūdinančią garsiojo rašytojo būdą, pasakojo A. Ruseckaitė. – Tačiau leidėjai patarė knygos taip nevadinti, nes tuo metu buvo išleista nemažai knygų, kurių pavadinimuose žodis „vilkas“ buvo vyraujantis.“
A. Ruseckaitė, pasakodama, kodėl pasirinko rašyti būtent apie V. Mykolaitį-Putiną, sakė: „Parašiusi tas keturias biografines knygas (apie Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, Maironį, Žemaitę – aut. past.), visur susidūriau su Mykolaičiu. Su Maironiu jis universitete kartu profesoriavo, o būdamas paaugliukas, mokėsi jo eilėraščius. Kai rašiau apie Žemaitę, sužinojau, kad Mykolaitis norėjo apie ją parašyti romaną, dramą. V. Mačernis su kitais rašytojais karo metais lankydavosi svečiuose pas Mykolaičius. Daugiausia santykio V. Mykolaitis-Putinas turėjo su S. Nėrimi, kadangi ji su Mykolaičio žmona buvo labai geros draugės. Tad jau turėjau šiokią tokią krūvelę popierių, turėjau minčių, bet labai ilgai dvejojau, ką aš galiu naujo pasakyti apie Mykolaitį. Labai didelę įtaką rašyti apie jo laiškus man padarė tai, kad mano tėviškė Prienų rajone ir Mykolaičio tėviškė yra apie 12 kilometrų atstumu.“
Rašytoja taip pat prisipažino, kad V. Mykolaitis-Putinas jai tapo labai artimas, kai perskaitė garsųjį jo romaną „Altorių šešėly“.
„Ten buvo rašoma apie šeimos santykį – visi vieni kitus myli, bet tos meilės neparodo. Mano tėvai – daug jaunesni už Mykolaičio kartą, bet aš labai gerai suvokiau tos suvalkietiškos šeimos, kurioje augau pati, sampratą. Taip yra suvalkiečių šeimoje – emocijos yra gana giliai paslėptos. Vėliau Mykolaitis parašys savo seseriai laišką į Australiją, kuriame sakys, kad kai tu gyvenai čia, aš nemokėjau tavęs įvertinti, mes mažai bendravome. Sesuo jam atrašė, kad viskas yra gerai, mes esame individualistai, mūsų tokia šeimos sankloda ir nereikia dėl to išgyventi“, – bendrus dalykus savo ir V. Mykolaičio-Putino šeimose užčiuopė A. Ruseckaitė.
Dvejojo, ar knygą parašys
Rašytoja taip pat papasakojo, kad tuomet, kai dirbo Maironio muziejuje, buvo nuvykusi keisti ekspoziciją memorialiniame V. Mykolaičio-Putino muziejuje Pilotiškėse, o ten teko pabendrauti su jo broliu Antanu Mykolaičiu, girdėti daug pasakojimų apie tėvus, apie patį Vincą, kitus artimuosius, stebėti tos šeimos gyvenimą. Tai dar labiau pastūmėjo imtis rašyti knygą apie rašytoją.
„Bet vis tiek dvejojau, ar galiu tą knygą parašyti, ar turėsiu ką pasakyti. Susidėliojau mintyse archyvus. Vilniaus universiteto archyvuose yra Irenos Kostkevičiūtės medžiagos, jos laiškų, kuriuos galima perskaityti ir kuriuos iki 2040 metų ji yra užrakinusi – tik tada bus galima prieiti prie kai kurių jos dienoraščių, Mykolaičio dienoraščių, kuriuos ji turėjo, laiškų, kitos neprieinamos medžiagos, kurios yra 1100 puslapių. Galėjau paprašyti jos vyro Aloyzo Stasiulevičiaus, kuriam dabar yra 92 metai, kad parodytų tą medžiagą, tačiau pagalvojau moteriškai – jei ji nori, kad tiek metų niekas nematytų ir neskaitytų, jei nori, kad ta karta išmirtų ir nebebūtų, kas tiesiogiai atsimena, tebūnie, tegu paslaptys išlieka“, – kaip ėmė rinkti medžiagą knygai pasakojo A. Ruseckaitė.
Kalba ir rašytojo vardu
Autorė knygoje pateikia tikrus įvykius, V. Mykolaičio-Putino biografiją, tačiau nemažai kalba paties rašytojo vardu. A. Ruseckaitė teigė už tai gavusi kritikos, tačiau paaiškino, kodėl pasirinko tokį rašymo būdą.
„Aš bijojau, dvejojau, ar galiu kalbėti jo vardu, bet juk literatūroje pilna tokių dalykų: rašytojai kalba tiek su Dante, tiek su Šekspyru.
Man kažkaip kitaip egzistuoja laikas ir aš galiu kalbėtis su tuo žmogum, kuris gyveno prieš 100 metų. Man tai yra nebaisu, nes jis čia jau gyveno, šioje tėkmėje jau buvo. Jauti, kad tai nėra labai tolimas laikas. Ypač ties Mykolaičiu save pagavau, kad man labai smagu su juo kalbėti, tokiu dideliu klasiku, kaip jis pats sakė, vienišiumi. Daug nulėmė ta mūsų kaimynystė – man atrodė, kad su kaimynu pasikalbu. Pajutau laiko tėkmę, kuri manęs nevaržo“, – kalbėjo A. Ruseckaitė.
Rašytoja sakė, kad, kalbėdama kito žmogaus vardu, visuomet stengiasi neįžeisti žmogaus ar jo atminimo, intymių dalykų neatskleisti, tačiau iki tam tikro laipsnio būti atvira. Pasirinkusi analizuoti rašytojo biografiją, jį pamilstanti: „Kai rašai tokio pobūdžio knygą, negali nemylėti to žmogaus“, – prisipažino.
Neįvertintoji žmona…
Taigi, viena iš V. Mykolaičio-Putino moterų, apie kurią kalbama romane „EMMI“, tai jo sesuo Magdalena.
„Mane labai jaudino jo vaikystė, jo kelias, nulemtas tėvų, santykis su motina, kada ji svajoja, kad senatvėje gyvens pas kunigėlį, bus kunigo mama ir staiga sužino, kad sūnus Vincas vedė.
Mane labai domino sesuo Magdalena. Kai jai buvo 17 metų, ją Mykolaitis pasiėmė į Kauną ir išleido į mokslus. Šalia brolio sesuo Magdalena išgyveno 20 metų, jie buvo labai artimi. Labai svarbu paminėti, kad Magdalena taip pat buvo poetė. Vėliau, seseriai išvykus gyventi į Australiją, jie su Vincu susirašinėjo 10 metų. Tai – fantastiški laiškai, kuriuos po Mykolaičio mirties ji išleido. Tas ryšys labai gražus ir prasmingas. Įdomu tai, kad apie savo kūrybą laiškuose sesuo visiškai nekalba, kai tuo metu Mykolaitis apie savąją rašė labai daug“, – sakė A. Ruseckaitė.
Rašytoja prisipažino, kad sunkiausia jai buvo rašyti apie V. Mykolaičio-Putino žmoną Emiliją Kvedaraitę-Mykolaitienę: „Ji daug kur yra pateikiama neigiamai. Kunigų, studenčių, artimųjų požiūris buvo toks, kad tai yra mergina, kuri užsispyrusiai vilioja Vincą, nuolat vaikšto pas jį į svečius. Tačiau kunigystę Mykolaitis būtų metęs, jei Emilijos ir nebūtų atsiradę jo gyvenime. Emilija devynerius metus laukė, kada Vincas ją ves… Prisiminimai apie ją yra labai primityvūs: kokia ji nuobodi, kaip ji, atėjusi, kokį intelektualų pokalbį nutraukia. Kai atvyksta svečių, visi kalbasi, šurmuliuoja, o tuo metu Mykolaitienė augina daržus, laiko vištų, paršelių. Ji ateina pavargusi, prisėda, kažką pasako ir tuomet intelektualus pokalbis nutrūksta, visi mano, kad ji trukdo. Tačiau Emilija namuose darė absoliučiai viską, pasidavė buičiai, gyveno šalia kūrėjo, nors ir pati buvo išsilavinusi.“
Pasak A. Ruseckaitės, buvo sunku nepasiduoti tiems prisiminimams, reikėjo tarp jų išlaviruoti ir gerbti Emiliją.
„Mykolaitis iš tiesų vėliau žmonai padėkojo, kad ji sudarė jam sąlygas kurti. Jie drauge išgyveno 32 metus. Po Putino ji mirties rūpinosi jo atminimu, muziejaus įkūrimu. Tačiau dažnai buvo neįvertinta, dėl to ne vienam rodėsi esanti tokia pikta, viskuo nepatenkinta moteriškė. Jai buvo nelengva šalia Putino gyventi“, – pastebėjo rašytoja. Vėliau Putino gyvenime atsirado Irena Kostkevičiūtė, doktorantė, tokia pati drąsi, atkakli kaip ir Emilija.
„Nuo 1953 iki 1967 metų, iki Putino mirties, viskas jau yra kitaip – Mykolaitienės jo kūryboje nebėra, jai nebeleidžiama nei skaityti, nei perrašinėti jo darbų. Viskas tariamasi su Irena – ji tuolaikiška, graži, šmaikšti, skvarbaus proto, jie turi apie ką kalbėti, ji padeda jam leisti jo kūrybą. Irenos buvimas Mykolaičio gyvenime yra labai svarbus, ji įkvėpė parašyti nepaprastus meilės eilėraščius. Jei ne ji, nebūtų nuostabių eilėraščių rinkinių. Čia yra labai skausmingas momentas – žmona, kuri Vincui tarnauja labai sąžiningai, randa Irenos laiškus ir tuomet prasideda toks pašaipos etapas. Paėmusi tuos laiškus, ji nuėjo pas rektorių ir prašė, kad Kostkevičiūtę atleistų iš darbo. Mykolaitis griežtai pasakė, kad tai, kas naudinga jo kūrybai, bus šalia jo…“, – apie dar vieną kūrėjo moterį trumpai papasakojo rašytoja A. Ruseckaitė.
Atsisakė kunigystės, bet ne Dievo
Nors V. Mykolaitis-Putinas baigė kunigų seminariją ir netgi buvo įšventintas į kunigus, reikia pripažinti, kad jis visiškai neturėjo jokio pašaukimo kunigystei. Jaunas vaikinas tiesiog įvykdė tėvų valią.
„Jį tėvai per prievartą nukreipė į Seinų kunigų seminariją. Vaikas, baigęs keturias gimnazijos klases, vieną vakarą staiga imamas lepinti, jam mama kepa blynelius, tėvas glosto galvelę ir jis nesupranta, kodėl tokia malonė. Tada mama ir pasakė, kad jei eitum į kunigų seminariją, į Seinus, leistume toliau mokytis. Mykolaitis iš karto sutiko, nes labai norėjo mokytis. Ir tuomet po kelių mėnesių jis parašė savo draugui, kad kaip gaila – negaliu ir toliau mokytis gimnazijoje, nes būčiau labiau pasiruošęs rašytojo keliui“, – A. Ruseckaitė akcentavo, kad jau tada, būdamas septyniolikos, jis svajojo apie rašytojo kelią.
Žinodamas, kad, jei nesimokys, tėvas jį paliks ūkio darbus dirbti, toliau mokėsi Seinuose, bet jau 1914 metais jis galvojo, kad neįsišventins. Tačiau prasideda Pirmas pasaulinis karas ir jis supranta, kad jei neįsišventins, bus paimtas kariauti. Jį įšventino Minske.“
A. Ruseckaitė pasakojo, kad jaunajam kunigui nesisekė sakyti pamokslus, jis labai nemėgo klausyti išpažinčių. Juk jis buvo mokslininkas, poetas.
„Jam tai buvo labai sunku, jis ima rašyti „Altorių šešėly“ ir supranta, kad, parašęs šią knygą, turės išeiti iš kunigų. Dėl „Altorių šešėly“ kilo didelis skandalas ir jis kunigystės atsisakė, Rygoje vedė Emiliją, sudarydamas civilinę santuoką, kurioje gyveno iki 1966 metų. Tais metais iš Vatikano gautas leidimas keletą buvusių kunigų atleisti iš kunigų luomo ir padaryti juos pasauliečiais. Ir tuomet vasarą jis buvo išrašytas iš kunigų. Emilija labai norėjo susituokti bažnyčioje, tačiau Mykolaitis atsakė, kad, nugyvenus drauge šitiek metų, tai nėra svarbu.“
Mykolaitis po metų mirė nuo širdies infarkto. „Emilija jam buvo parašiusi išpažinties suflerį: „Aš prieštaravau prieš Dievą, prieš bažnyčią, prieš savo tėvus ir prieš savo žmoną“. Tačiau priversti pasakyti tokią išpažintį buvo tikras naivumas! Kai man sako, kad Mykolaitis prieš mirtį susitaikė su Dievu, galiu pasakyti, kad tai nėra tiesa, nes su Dievu jis niekada nebuvo susipykęs. Tiesiog neturėjo pašaukimo būti kunigu“, – apie rašytojo gyvenimą pasakojo A. Ruseckaitė.
Įvertinta daugybe apdovanojimų
Aldona Ruseckaitė gimė Ingavangio kaime, Prienų rajone, 1994 metais debiutavo Prienų krašto moterų poezijos antologijoje „Gimtinės upeliai“. Yra išleidusi įvairių poezijos rinkinių, biografinių knygų apie Lietuvos rašytojus. A. Ruseckaitė taip pat yra gausybės apdovanojimų – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino medalio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinės premijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos, Žemaitės literatūrinės premijos, Literatūrinės Salomėjos Nėries premijos ir kitų – laureatė.
