Visi keliai vedė į kalnus

Keliautojas, alpinistas, fotografas, Anykščius gyvenimui pasirinkęs Vladas VITKAUSKAS šiomis dienomis švenčia dvigubą jubiliejų – asmeninį 70-metį ir 30-metį nuo tos dienos, kai jo iškelta Lietuvos vėliava pirmą kartą suplevėsavo aukščiausiame žemės kalne – Evereste.
Keliautojas, kalbėdamas su „Anykšta“, pastebėjo, kad niekas jo gyvenime nebuvo atsitiktinumas – „Everestui reikėjo ir nesveikatos, ir kai kurių nelaimingų, skaudžių įvykių.“

– Kas Jums yra kalnai?

– Kalnai – vieta arčiau dangaus, bet kalbu ne apie metrus ar kilometrus, o jausmus, pojūčius, kuriuos ten gali patirti. Kalbu apie amžinybę, begalybę, vienovę su pasauliu, kosmosu. Kalnai – vietos, kuriose galima pajusti savo prigimtį, o kartu iš aukštai gali pažvelgti į mūsų žemiškus reikalus, į lygumų gyvenimą. Žvelgdamas nuo kalnų, matai tiek sumaišties, tiek beprasmybės… 

– Žvelgiant nuo kalnų, gyvenimiški rūpesčiai tampa mažesni?

– Ne tiek mažesni, kiek pajuntama, kas yra tikra, kiek daug darome beprasmybės. Daug kas atsiranda iš beprasmybės, ne to gyvenimo, kuris mums skirtas, ne taip, kaip turėtume gyventi. Ne pagal Dievą, ne pagal Gamtos dėsnius, o įstatymus, kuriuos ryte priima vienaip, o vakare balsuoja kitaip. Iš melo, iš duoto žodžio nesilaikymo.

– Kalnai – žvilgsnis į tikrą, autentišką gyvenimą?

– Taip. Būtį, prasmę galima pajusti ir lygumose, bet kalnuose tai patirti lengviau. Lengviau būti su savimi ir suprasti, kad iš tų pačių atomų ir žvaigždės, ir mes sudaryti.

– Kaip kilo mintis „šturmuoti“ visas aukščiausias viršukalnes ir jose iškelti Lietuvos vėliavą? O gal žodis „šturmuoti“ netinkamas, kalbant apie kalnus?

– Atjaučiu tuos, kurie eina į kalnus juos „šturmuoti“. Tada kenčia ir tie, kurie eina, ir tie, kurie yra kartu kalnuose, ir likę namuose. Žmonės sako, kad prieš vėją nepapūsi. Kalnuose taip pat – gali tik prisitaikyti, pritapti, bet tam pirmiausia reikia pažinti kalnus, save ir tada nereikės šturmuoti ir paskui apsimesti didvyriu.

– Kaip kilo mintis iškelti vėliavą?

– Tam, kad be jokių galimybių, žiūrint iš dabarties pozicijų, palaidojęs draugą, užsimojau į Everestą – pagrindinė salyga buvo atkovota Lietuvos Nepriklausomybė ir supratimas, kad jei ne Nepriklausomybė – jokios sąlygos nebūtų padėję pasiekti Everesto…

– Jei nebūtų laisvės?

– Daug yra laisvų šalių, kurioms nereikėjo laisvės iškovoti. Laisvę galima įvertinti tik išėjus iš nelaisvės.

Aš supratau, kad galėčiau pasiekti Džomolungmą (taip nuo seno Tibete buvo vadinamas Everestas). Galvojęs ne vieną mėnesį, peržiūrėjęs gyvenimą pamačiau, kad visas mano gyvenimas nuo gimimo, ir visi džiaugsmai, ir nesėkmės, tragedijos, kurias išgyvenau, ir ta nesveikata, kurią patyriau, klostėsi taip, buvo duota tam, kad kai sulauksiu arti 40-ties, turėčiau patirtį ir supratimą, kad turiu koptį į Everestą. Nepriklausomybė tam buvo duota. Žinoma, įkopimas į aukščiausią Žemės kalną man buvo svarbu, bet buvo svarbiau, kad būsiu Lietuvos dalis, pirmas Lietuvos žmogus, įkopsiantis į Everestą. Save aš rašiau trečioje vietoje. Buvo svarbiau Lietuvą, jos nepriklausomybės simbolį įrašyti aukščiausios Žemės viršūnės metraštyje. Tai buvo Tikėjimas. Beje, Tikėjimą visur rašau iš didžiosios raidės.

– Bene kiekvienais metais išgirstame apie žuvusius lietuvius kalnuose, kalnai atnešė tragedijų ir į Jūsų gyvenimą. Ar įmanoma kalnus prisijaukinti, ar gali jie tapti saugiais turistiniais maršrutais?

– Turistiniais maršrutais jie nebus. Šis terminas per daug žemiškas, kad išreikštų kalnus. Prisijaukinti einant į rimtus kalnus – būtina. Bet tiesiogine prasme „prisijaukinti“ nėra įmanoma. Galima tik prisitaikyti, pasijusti jų dalimi. Turi sutapti su kalnais. Kalnas nėra tarnas. Pirmiausia turi pažinti kalnus, pažinti save. Tada ten jaukiai jautiesi. Nei kalnai mane, nei aš juos jaukinuosi. Galiu jaukiai jaustis, kai gyvenu kalnų gyvenimu kalnuose. Tada gali siekti viršūnės ir išvengti nelaimės. Turbūt 99 procentų nelaimių kalnuose – pačių pasirinkimų kaltė. Nelaimę jau atsinešame ateidami iš namų savo nepamatuotais troškimais ar užmojais ne pagal nosį. Net jei ranka nuo viršūnės pamojuoti, ar kad būtum pirmas. Didžiausia katastrofa alpinizmo istorijoje, kurios liudininku buvau, įvyko dalyviams negalvojant, ką jie daro, sublizgėjus viršūnei akyse, nekreipiant dėmesio į aukščiau kybančius ledynus ir milijonus tonų sniego lavininiuose šlaituose. Tas „šturmuoti“… Tada tikrai lauk nelaimės.

– Lietuva nėra kalnų kraštas,  bet, nepaisant to, kalnai ir kalneliai turi ryškius provaizdžius tautos kūryboje ir mitologijoje, kraštovardžiuose, kaimų pavadinimuose. Net Anykščių rajone yra Kalnuočiai. Kaip manote – kodėl, iš kur kyla ta tautos meilė kalnams šiame lygumų krašte?

– Viena – tai yra būdas, galimybė gyvenant kasdienį gyvenimą pasijusti aukščiau kasdienybės, pažvelgti į tolius, padanges, pakelti akis į dangų ir užmiršti buitinius dalykus, tai yra natūrali vieta, kur daugelis jaučiasi pakylėtas. Kita – visame pasaulyje žmonės ir tautos žavisi tuo, ko pas juos nėra, trūksta. Tiems, kurie gyvena kalnuose, rūpi lygumos ir žalios pievos, jei gyvena dykumose, jiems laimė – miškas ar vandens krioklys. O yra ir žmonių noras pažinti. Tai siejasi ir su Dvasia. Išsilaisvinimu. Pažinimas – varomoji jėga. Buvo. Dabar pinigai.

– Kokias viršukalnes išskirtumėte šalyje ir Anykščiuose? Kuo jos Jums ypatingos?

– Jei ne pagal aukštį, išskirčiau anykštėnų viršukalnes: gyvų tradicijų, kultūros, meno, kūrybos. Jokiame kitame krašte nepatyriau, kad taip žmonės jomis autentiškai gyventų. Anykščiai turi nuostabius ansamblius, nedirbtinas šventes, menininkų kūrybą, kraštotyrą – kiek prikelta nuostabių dalykų! Nenurašau ir verslininkų. Yra kūrybiškų, ne vien pinigus skaičiuojančių, su kuriais malonu bendrauti. O kokie žmonės ir kaimynai! Savo gatvėje net su nepažįstamu praeiviu sveikinuosi, žinau, kad atsakys. 

O jei tiesiogine prasme apie viršukalnes – Liudiškių su Bilūno laimės žiburiu, aukščiausios Storių kalvos. Taip pat Šeimyniškėlių piliakalnis – buvo tikrai nuostabi vieta, kol ten žvyrkelių ir „apkasų“ nepradėjo statyti. Niekaip negaliu suprasti, kaip taip gali būti, kaip tose istorijose, kur vaiko negali pasidalinti, tai čia atvirkščiai – nušienauti tą nuostabiausią vietą – „ne, nėra pinigų, o ir negalim šito daryti“. Dieve mano, vos ne uždrausta! Gal į vienas Antanines sukvieskim vyrus talkon, ir jų tikrai atsiras.

– Beje, Šeimyniškėlių piliakalnis kažkada buvo sutvarkytas surengus anykštėnų talką…

– Juo labiau, reiškia ir patyrimo yra. Bet, turbūt, per gerai gyvenam, man trūksta žodžių išreikšti.

– Visose aukščiausiose žemynų viršukalnėse iškėlėte tą pačią Lietuvos vėliavą. Ar, jei dabar ryžtumėtės pakartoti šį žygį, taip pat keltumėte trispalvę, o gal vėliavą su Vyčiu?

– Kelčiau tą vėliavą, kuri būtų pagrindinis Lietuvos valstybės simbolis tuo metu. Dabar – trispalvė. Bet jei būtų Vytis – su dideliu malonumu kelčiau. Vėliavą kėliau ne kaip vėliavą, bet kaip Lietuvos svarbiausią simbolį.

 – Mėnulyje styro JAV vėliava, kurią įsmeigė išsilaipinę tos šalies astronautai. Įsivaizduokime, kad esame ateityje, kuri būtų šviesi ir suteiktų galimybę aplankyti kitas planetas. Ar tikite, kad kada nors Lietuvos vėliava suplevėsuos už Žemės planetos ribų? O gal tai būtų ta pati vėliava, pabuvojusi visose aukščiausiose žemynų viršukalnėse?

– Kosmose Lietuvos vėliava buvo, tai kodėl nebūti kitoje planetoje? Visai tuo tikiu. Kad ta pati – jai nepriklausytų. Ji skirta būti čia, kur atsirado, kur simbolizuoja labai svarbius dalykus mūsų valstybei.

Aš skeptiškai žiūriu į mūsų bėgimą iš Žemės. Mes jau čia išgyventi nebegalime, matome, kad greitai galime susinaikinti, neišgyvename ten, kur viskas duota, kur esame dalis. O kosmose juk ir nežemiška radiacija, gravitacijos jėga, neminint temperatūrų ir t. t. Aš ne prieš skrydžius, jie mums leidžia vystytis čia, technines galimybes, geriau pažinti save, jie turi prasmę, bet galvoti vos ne kaip apie emigraciją į kitas planetas, tai kaip nuo skruzdėlytės ant dinozauro pripulti. 

– Ką Jūsų gyvenime reiškia tyla? Ar tylą gali nešti kalnų vėjai?

– Tyla – nuostabus jausmas. Klausyti tylos, girdėti tylą… Ją tekdavo patirti kalnuose, kai dar esi nedideliame aukštyje, kai esi prie ledyno krašto, uolų ir kai vėjai nurimsta, o įšilusios uolos ima šildyti. Tyla susilieja su ramybe. Tai yra nuostabu. O vėjai nei kalnuose, nei lygumose tylos man nenešė. Liūdna, jaudinuosi dėl to, kad dabar užauga vaikai, negirdėję tylos, nematę tamsos – tikriausių dalykų, iš kur mes esame atėję.

–  „Fair play“ – tarptautinis apdovanojimas, skiriamas už kilnius, garbingiausius, simboliškai galima vadinti riteriškus poelgius sporte, už vertybes, išeinančias už sporto ribų. Tarp 1996 metų laureatų pavardžių ir informacijos, už ką jie apdovanoti, yra ir Jūsų vardas su prierašu: „Po sekinančio nusileidimo nuo Everesto 1993 metų gegužės 15 dieną, Vladas Vitkauskas, rizikuodamas gyvybe, vėl pakilo į viršų, kad padėtų nukelti pirmosios Nepalo alpinistės kūną. Ji, įveikusi šį kalną, žuvo netoli viršūnės.“  

Neslėpsiu – aplinkybė, kad Jūs buvote įvertintas „Fair play“ apdovanojimu, man paliko net ryškesnį įspūdį, nei aukščiausia įveikta viršūnė. Kodėl ryžotės rizikuoti sveikata ar net gyvybe?

– Ši organizacija veikia prie Tarptautinio olimpinio komiteto ir yra jo globojama. Alpinizme daug būna poelgių, kuriuos vadintų žygdarbiais, bet ten tai įėję į savaime suprantamą elgesio kodeksą. Tai jau dvasiniai dalykai. Man svarbu, vertybė, kad „Fair play“ komitetas atkreipė dėmesį į alpinizmą. Kad tokia tragedija įvyko, galiu tik apgailestauti.

Viskas buvo daroma, kad Pasang Lhamu taptų pirmąja nepaliete moterimi, pakilusia į Everestą, visi skubėjo. Ta nelaimė buvo iš dalies užprogramuota. 32-ejų metų, trijų vaikų motina. Tikrai nei man, nei kam kitam nebuvo kilusi mintis iš panašaus aukščio nuleidinėti žuvusius (o ten guli ir dabar nemažai likusių), bet, kadangi P. Lhamu tapo pirmąja, ją paskelbė nacionaline didvyre, o jei nacionalinė didvyrė – reikia pagal papročius sudeginti, reikia turėti kūną. Tie, kurie buvo su ja, jos kūną dar nuleido iki 8 kilometrų aukščio iki to, kurį pasiekusi, ji dar būtų išlikusi gyva, bet paskui nuleidimas ten užstrigo. Niekas nenorėjo, nebuvo kam nukelti. Buvo užsakytas karinis sraigtasparnis, paskirtos apeigos, bet nebuvo kam jos kūną pargabenti. Nepaliečiai stovykloje turėjo vos du žmones, kurie išmanė tokius darbus ir turėjo patirties. Nusileidęs nuo Everesto pagal būseną buvau kaip mažiausiai trečios stadijos vėžininkas, buvo nušalę rankų pirštai, kas 4 valandas gretimos ekspedicijos gydytojas man leido vaistus, bet supratau, kad gali ir žuvusiąją, ir dar ką nors pražudyti. Ėjau dėl gyvųjų. Tuo viskas ir pasakyta.

– Vladimiras Visockis dainavo, kad draugą patikrinti reikia kalnuose. Ar kalnai yra „katalizatorius“, kuriuose atsiskleidžia žmogus?

– Taip. Bet ne tik kalnuose, ir žemumose, ekstremaliose sąlygose, nelaimėse, ligose…

– Viename interviu esu skaitęs, kaip Jūs pasakojate, kad nebuvote tvirtos sveikatos ir net buvote pripažintas netinkamu tarnauti sovietinėje kariuomenėje taikos metu. Tačiau būtent Jūs buvote pirmasis lietuvis (net pirmasis iš Baltijos šalių), įkopęs į Everestą ir į visas aukščiausias žemynų viršukalnes. Kaip tai įmanoma, kur ta riba tarp jėgos ir valios? Kas žmogų padaro stipriu, įveikiančiu everestus?

– Ti-kė-ji-mas! Taip pat noras ir pastangos. Iki manęs į Everestą buvo įkopę tik apie 30 valstybių piliečių. Į Everestą kopiau vienas. Formaliai mane buvo užrašę fotografu nepaliečių ekspedicijoje. Aš pats nemačiau to dokumento, bet kai paklausė, ar sutinku būti fotografu, sakiau, nors ir virėju, kad tik patekčiau prie kalno. Tik sėdant į lėktuvą skristi į kalnus paklausė, o ar tu fotografuoti moki? Nors nuotraukos jiems nerūpėjo…

Dabar atsakysiu apie sveikatą. Cituoju: „V mirnoje vremia dlia voenoj služby negoden, v voenoje tolko ne dlia straevoj“. Man buvo duota nesveikata, kad išeičiau į kalnus. Į kalnus išėjau su keliautojais. Aš kalnuose atsigavau. Ir sąnariai, ir stuburas. O buvau jau nusiminęs, kad medicina nebepadės. Taip iš nevilties su studentų keliautojų būreliu pakeliavom pirma Lietuvoje, o paskui pakvietė į Tianšanio kalnus. Ten aš atsigavau. Reikėjo ir kuprinę nešti, ir maistą virti, ir visa kita daryti. Susitvarkiau ne blogiau, nei jau ten buvę.

– Kalnai Jus ir pagydė?

– Kalnai davė supratimą, kad galiu jaustis sveikai ir davė galimybę ieškoti, ko turiu nedaryti, kad sau nekenkčiau ir ką – kad padėčiau. Juk grįžus iš kalnų vėl grįždavo jautrumai. Kalnai man parodė švieselę, kur turiu eiti.

– Turite meno kūrėjo statusą. Kokią reikšmę Jūsų gyvenime užima fotografija? Fotografija atsirado ekspedicijoje, ar buvo ir anksčiau?

– Meno kūrėjo statusą turiu nuo tada, kai toks statusas tik atsirado. Į fotomenininkų sąjungą A. Sutkus pakvietė iškart po pirmos mano parodos. Jau mokykloje domino fotografija. Bendraklasis turėjo fotoaparatą, seilę varvinau, bet tais laikais tai buvo dideli pinigai. Kai man pasiūlė aplankyti Tianšanio kalnus, man atrodė, kad tie kraštai yra kaip tolima pasaka. Ir kalbu ne apie viršūnes. Viršūnės, tada galvojau, tik alpinistams. Norėjau vien į tuos kraštus patekti. Galvojau – nuvažiuosiu į tuos pasakiškus kraštus, o ką parodysiu tėvams, giminėms, draugams? Man buvo nuodėmė be nuotraukų grįžti. Turėjau gerai mokytis, kad gaučiau padidintą stipendiją. Už pusę stipendijos –15 rublių – nusipirkau „Smeną“, nes negalėjau neparvežti nuotraukų – turėjau parodyti, kas ten yra. Fotografuoti patiko. Dalyvavau konkursuose, buvo prizinių vietų ir norėjosi vėl parodyti tuos gražius dalykus, kuriuos pamačiau. Bet apie tapimą fotomenininku net nedrįsau galvoti.

– Tai ir fotografija pas Jus per kalnus atėjo?

– Man buvo tai duota, bet reikėjo užsitarnauti. Everestui reikėjo ir nesveikatos, ir kai kurių nelaimingų, skaudžių įvykių. Drįsiu paminėti ir visiškai absurdiškas skyrybas, kurių niekaip negalėjau sustabdyti. Bet jei šeimoje viskas būtų daugiau ar mažiau žmoniškai buvę, tada vienas ir dar žuvus draugui, tikrai nebūčiau kėlęs kojos iš namų. Nebėgau, bet kai nuo kalnų nusisukdavau į šalį, ir kasdienybės kalneliuose nesisekdavo.

– Ką Jums reiškia kelias? Ar kelias būtinai turi būti iššūkis? Ar kelias būtinai turi turėti pabaigą?

– Gyvenimas nesibaigia, mūsų kelias nesibaigia. Viskas yra toje pačioje amžinybėje. Tik mūsų akimis žiūrint viskas grįžta į tą vadinamą nebūtį. Kelias – tai, ką matai prieš akis. Kelias nesibaigia, kaip ir gyvenimas.

– Jei vien Paukščių tako galaktikoje yra apie 300 milijardų žvaigždžių, jei kas sekundę gimsta 60 naujų planetų ar save vadinti dulkele nėra gigantomaniškas nepadorumas?…

– Kai gerai jautiesi, tai ir yra tai, ką junti žvelgdamas nuo aukšto kalno viršūnės. Kai vaikai klausia mokykloje, kurioje viršūnėje jaučiausi geriausiai, iš pradžių pasimesdavau, atrodė, kad reikėtų sakyti lyg ir Everestas, bet kiek pastangų reikėjo! O po įkopimo į Medvėgalį negalvodamas sakau – Medvėgalyje! Taip viskas buvo pakylėta, kad aš tikrai niekada šių žodžių neišsiginsiu.

– Anykščių rajone, prie Rukiškio kaimo, Jūsų ir piloto Vytauto Samarino 2006 metais pasiektas Lietuvos aukščio rekordas karšto oro balionu buvo aukštesnis, nei Everesto kalnas. 10064 metrai, kai Everesto aukštis 8849 metrai. Ar tai reiškia, kad rizikavote ne mažiau, nei kopdamas vienas į aukščiausią Žemės kalną?

– Ne, ne labiau. O buvo taip: oreiviai pasiekė Lietuvos rekordą – 7 kilometrai su dar kažkiek, kita kompanija turėjo didžiausią Lietuvoje balioną ir norėjo tą rekordą viršyti. Jie suprato, kad tai rimti aukščiai ir pasiūlė man kartu su pilotu dalyvauti šioje akcijoje. Kalnuose, jei 7 kilometrų aukštis, patyrusiems prireikia 3 savaičių, kad aklimatizuotųsi, o čia reikia pakilti per valandą ar pusantros ir dar greičiau nusileisti. Supratau, kad tai bus žiaurus stresas ir išbandymas organizmui. Kad suprastumėte, ką tai reiškia, ES uždrausta be deguonies kaukių ar hermetiškos kabinos kilti aukščiau 3 kilometrų – 10 tūkstančių pėdų. Pasakiau, kad dėl rekordo neskrisiu, atsiras kiti, didesni balionai su geresnėmis kaukėmis, kurie tą rekordą pagerins. Po to man skambina ir klausia, o gal tu norėtum pakilti į Everesto aukštį? Tada iškart, kaip mažas vaikas neatsilaikiau – aš norėčiau į Everesto aukštį pakilti su balionu.

– Kur buvo šalčiau – ant Everesto ar oro balione 10 kilometrų aukštyje?

– Skrydis oro balionu buvo lapkričio mėnesį, 26 dieną, kai žemai buvo 0 laipsnių. Kas kilometrą temperatūra krenta apie 6-7 laipsnius.

Tai ten, danguje, turėjo būti bent -60. Po balionu, gondoloje, po liepsna, vos mažiau šalčio, bet buvau apsirengęs tą aprangą, kuria kopiau į aukščiausią Antarktidos kalną. Tačiau, kad esi su kauke, nereiškia, kad esi saugus. Nesi hermetiškoj patalpoj, kaukė tik šiek tiek palengvina darbą smegenims, o atviroje erdvėje staigus slėgio keitimasis daro savo. 9 kilometrų aukštyje lieka tik ketvirtadalis ant žemės esančio slėgio. Sutikau su sąlyga, kad pirma turi būti bandomasis skrydis bent iki 6 kilometrų aukščio, kad pasakyčiau, ar tikrai skrisiu. Juk buvo, kai pilotai prarado sąmonę gondoloje. Bandomajame 5 kilometrų aukštyje mums užgeso budinti liepsnelė, paskutinį degtuką pilotas vos atrado. Pasiekus 7 km ir liepiau leistis žemyn, kad tik trupiniu neviršyti buvusio rekordo.

Skrydyje, aukščiau 8 kilometrų aukštyje, buvau beprarandąs sąmonę, jaučiau, kad labai sunku kvėpuoti, bet nesuvokiau, kas darosi. Jutau, kad gęsta sąmonė, o aš pripratęs aukštyje taupyti deguonį, tada nesamoningai instinktyviai deguonies sklendę į vieną ir kitą pusę pasukau iki galo. Vienoje padėtyje galvoje pradėjo šviesėti ir supratau, kad skridau per mažai įjungęs deguonies padavimo. Tai buvo dar blogiau, nei tame aukštyje būčiau buvęs visai be kaukės…

– Gyvenate Anykščiuose jau beveik dešimt metų. Kaip per tuos metus keitėsi Anykščių vaizdas Jūsų sąmonėje?

– 2015-aisiais atvykau, o 2016-tais sausio 19-ąją deklaravau gyvenamąją vietą Anykščiuose. Generalinė mintis buvo ir liko ta pati – nuostabus Apvaizdos skirtas kraštas čia gyvenantiems. Kai atvykau, ryškiausias įspūdis buvo, stebėjausi miestuose prisižiūrėjęs, kaip elgiamasi su gamta, kad labai nedaug dar sugadinta Anykščiams dovanota gamta.

Ateis laikas, kai vienu ar kitu būdu teks išvykti, tai skiriantis su Anykščiais, deja, bet panašiai galvoti negalėsiu, kaip atvykęs pamačiau. Trinkelės, betonas, metalas gerai jaučiasi šiame krašte… Bet man vis tiek svarbiau, nežiūrint, kas čia kartais su gamta įvyksta, tai Anykščių žmonės, tie patys kaimynai, tie patys gatvės praeiviai, su kuriais pasisveikiname, kūrėjai, menininkai, verslininkai, kurie neturi meno kūrėjų vardų, bet prijaučia ir gyvena dėl gilesnės prasmės… Esu laimingas, kad kalnai mane atvedė ir į Anykščius.