Viskas susiklosto taip, kaip žmogui geriausia

Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės IV kurso studentė, savo pirmąją žurnalistinę praktiką atlikusi „Anykštos“ redakcijoje, prieš metus tragiškai žuvusio verslininko, politiko Vytauto Galvono dukra 22–ejų Miglė Galvonaitė, paklausta apie labiausiai nepatinkantį savo bruožą, atvirai prisipažįsta: „Kai esu liūdna, mėgstu išlaidauti: nusipirkti ką nors saldaus ar gražaus. Šį bruožą bandau įveikti nereikalingus niekučius pakeisdama namuose laukiančia knyga, ilgamečiais bendražygiais – tušinuku, užrašų knygele, savo kačių Summer ar Rainės apkabinimu, pokalbiu su įkvepiančiu žmogumi, laiku su muzika…“

– Kas jums yra laimė?
– Mano laimė turi lengvumo pojūtį, yra apsivilkusi švelnų, minkštą drabužį, ji plačiai šypsosi ir žino, kad, nors gyvenime gal ir turi ne viską, bet yra ten, kur turi būti. Ją supa žmonės, su kuriais bendraudama jaučiasi taip, tarsi, saulei kylant, lengvai siūbuotų ramioje jūroje. Laimė leidžia svajonėms pildytis, o ne tūnoti giliai mintyse. Ji amžinai jauna ir įkvepianti kitus.
Šios laimės vardas Ramybė. Ji pabunda, kai aplink viskas ūžia…
Laimė yra paprasta. Jai gyvenime daug nereikia. Tik meilės: sau, kitam ir visam, kas aplinkui.
– Jūsų didžiausia baimė?
– Vadinu save baile, nes didžiąją gyvenimo dalį bijojau kai kurių dalykų. Bet apie tai, kas gąsdina, nebijau kalbėti ir pasakoti. Gal tai mane padaro stipresne už šį jausmą?
Ilgai galvojau, kad baiminuosi vienatvės. Bet, gerai pagalvojus, niekada nebūni vienas. Vienatvė aplanko tuos, kurie leidžiasi jos kankinami. Visada yra galimybė rinktis ir užkalbinti nepažįstamąjį, įsileisti draugą, pakviesti seną pažįstamą kavos.
Turbūt labiausiai bijau aukščio ir izoliuotų patalpų. Vis dėlto, kai labai nori, per daug nekonfrontuoji su baime, imi ir tvarkaisi. Ką išmokau šiemet – baimę įveikia grožis. Bijau aukščio, bet ieškau vietų, kurios būtų per daug įspūdingos, kad į jas neužkilčiau. O užkilusi neturiu laiko ir noro galvoti apie baimę, nes yra svarbesnių reikalų – įkvėpti pasaulio galybės, joje rasti ramybę (šypsosi).
– Jūsų charakterio bruožas, kuris jums labiausiai nepatinka?
– Tokius turiu kelis: per daug lyginu save su kitais, pamiršdama auksinę taisyklę, kad kito gyvenimo niekaip nenugyvensi ir vis tiek rastumei jame kažką, kas Tau nepatiktų. Taip pat, kai esu liūdna, mėgstu išlaidauti: nusipirkti ką nors saldaus ar gražaus. Šį bruožą bandau įveikti nereikalingus niekučius pakeisdama namuose laukiančia knyga, ilgamečiais bendražygiais – tušinuku, užrašų knygele, savo kačių Summer ar Rainės apkabinimu, pokalbiu su įkvepiančiu žmogumi, laiku su muzika.
Retkarčiais prisimenu seną bruožą ir kompanioną, vardu „vėlavimas“. Bet, kalbant apie profesinį kelią, su vėlavimu neblogai tvarkausi. Dar viena, ne pati smagiausia savybė – naktinėjimas. Bet, žinodama, kad tai netrukdo kitiems, sau ją atleidžiu.
– Bruožas, kuris labiausiai erzina kituose?
– Pavadinkime tai bruožų kratiniu – per didelis rimtumas, negebant atsipalaiduoti, arba per didelis aplaidumas, negebant kalbėti rimtai, atlikti numatytų pareigų. Taip pat užsispyrimas, neatvirumas kitokiems. Polinkis į melą, išsisukinėjimą, buvimas su kitu tol, kol jis naudingas arba kol tas žmogus neturi problemų. Nesimpatizuoju ir tiems, kurie yra uždari, nelinkę į spontaniškumą ir mėgstantys gyventi kitų gyvenimus, nekurdami savos realybės.
Mama visada sako, kad, pykdama ant kitų dėl jų bruožų, pirmiausia turėčiau pažvelgti į save. Tai gal yra kuo susirūpinti?
– Žmogus, kuriuo žavitės?
– Perskaičiusi šį klausimą, ilgai galvojau ir supratau, kad niekada nebuvau linkusi idealizuoti vieno žmogaus. Paauglystės metais ant sienų nekabindavau žvaigždžių plakatų, nekolekcionavau muzikos atlikėjų iškarpų ir neverkdavau iš džiaugsmo, žiūrėdama mergaičių dievinamus filmus su gražuoliais aktoriais. Netryškau ir entuziazmu, garbindama Paulo Coelho ar kitus visuotinės masės numylėtinius.
Labai žaviuosi žmonėmis, kuriuos vienu ar kitu būdu lemta sutikti. Labiausiai įkvepia interviu pašnekovai, nepriklausomai nuo jų veiklos, užimamų pareigų. Jie veikia kaip gera knyga, kurią gali skaityti dešimtį kartų ir vis pasisemti naujų žinių, kaip motyvacija, kuri – visada kojomis pasiekiama.
Jei reikėtų išskirti žmones, į kuriuos lygiuojuosi savo veiklos srityje, tai būtų Rytis Zemkauskas, Ernestas Hemingvėjus. Tai tie žmonės, kurie turi ar turėjo tiek žinojimo ir gebėjimo rašyti mintis paprastai, netuščiažodžiaudami, bet labai įtaigiai ir įkvepiančiai.
– Didžiausias iššūkis?
– Jei kalbėtume apie didžiausius lig šiol sau išsikeltus iššūkius, tai buvo kelionė vienai į Ameriką šią vasarą. Atsidūriau aklavietėje, iš kurios buvo du galimi keliai – dar vieneriems metams nukelti vieną didžiausių savo svajonių nuo 7 klasės arba keliauti vienai ir įrodyti sau ir kitiems, kad pasaulis, nors ir didelis, bet atviras visiems.
Išdrįsau ir įsitikinau, kad tai buvo geriausias iki tol nugyvento gyvenimo sprendimas. Kelionė padėjo subręsti – pagaliau, švęsdama gimtadienį šį rudenį, širdyje jaučiau, kad per metus užaugau. Ironiška – prieš keliaudama, buvau beveik tikra, kad didžiausi pasaulio miestai mane, tokią mažą, suris be pasigailėjimo. Labai klydau, nes būtent ta pagarba didybei pažadino manyje tokią pat didybę. Pamenu, prieš kelionę draugai ir artimieji sakė, kad, jei išgyvensiu Niujorką, tapsiu bebaime. Vis dėlto ties tuo nežadu sustoti.
Neseniai užrašų knygelėje pasižymėjau iššūkius artimiausiems metams. Didžioji dalis jų susijusi su baimių įveikimu, netradiciniais keliavimo būdais ir kantrybės ugdymu bei atitolimu nuo vartotojiškumo. Vienaip ar kitaip visi šie tikslai susiję su išėjimu iš komforto zonos, nepatogumo jausmu, kas ir apibrėžia sąvoką „iššūkis“.
– Apie ką dabar daugiausiai galvojate?
– Po to, kai grįžau iš visų savo kelionių, „plaukioju“ keistoje būsenoje. Lyg išgyvenčiau laukimo periodą iki kitos išvykos. Dabar suprantu, apie ką kalbėjo tie, kurie sakė, kad nuo keliavimo nepasveikstama.
Dabartyje sklandančios mintys ir vystomi darbai nukreipti į šviesesnę ateitį. Susipynę gražiausi prisiminimai bei patyrimai šildo ir skatina nepasiduodi monotonijai, žiemiškai depresijai, kuri kasmet užklumpa visus lietuvius. Taigi gyvenu prisiminimais ir mintimis apie naujus nuotykius, svajonių išsipildymus, galimybes tobulėti kaip žurnalistei. Neleidžiu sau apsigyventi vien praeityje ar ateityje – esu susitelkusi į dabartį, senus-naujus projektus, paskutiniuosius studijų metus.
– Jūsų labiausiai vertinama dorybė?
– Atvira širdis, pagarba pasauliui ir tikrumas. Tokie žmonės traukia, su tokiais gera kalbėtis ir tiesiog būti. Nesuvaidintos asmenybės, gerbiančios tai, kas jas supa, ir pačios gauna visa tai atgalios, nors jokių atgalinių dovanų iš pasaulio nesitiki.
Kai vis dažniau esi apsuptas blizgučių ir asmenukių, imi vertinti ir pastebėti mažus perlus, kurie pasirodo tiems, kurie jų ieško. O atradus gimsta labai gražios draugystės ir pokalbiai.
– Kokiomis aplinkybėmis jūs meluojate?
– Nemėgstu melo, todėl vengiu meluoti. Kartais susimąstau, kaip žmonės, kurie tai daro nuolatos, nesusipainioja tarp to, kas yra tiesa, o kas – melas. Visgi kartais melavimas – neišvengiamas dalykas. Mano melas paprastai pasireiškia ne kažko išsigalvojimu, bet nutylėjimu. Šiuo įrankiu pasinaudoju tik tais atvejais, kai tai gali kažką išgelbėti ir, galiausiai, atnešti teigiamą poveikį.
– Ko labiausiai nemėgstate savo išvaizdoje?
– Nežinau, ką sau galvojo filosofas, keldamas klausimą, kuris jau pats diktuoja atsakymą – kad turiu kažko savyje nemėgti. Didis tas, kuris sugeba išmokti save priimti su visais trūkumais. Tokiu atveju jie tampa privalumais.
Mūsų polinkį nemėgti savęs įdiegia kiti žmonės. Pavyzdžiui, būdama jaunesnė, labai kritiškai vertinau savo smulkų sudėjimą. Galiausiai pasikeitė draugų ratas, vertybės ir požiūris – dabar tą sudėjimą suvokiu kaip teigiamą dalyką.
Šiandien tikiu, kad svarbiausia vidinė būsena, ne išorė. Žinoma, negalima apsileisti ir pamiršti svarbiausių kosmetinių priemonių – sveikos mitybos ir miego. Bet stengiuosi koncentruotis į vidų, ne išorę.
– Žmogus, kurį jūs niekinate?
– Lengva niekinti, nebandant suprasti, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip. Niekinti – silpno ir nelaimingo žmogaus bruožas.
Anksčiau leisdavau sau be paliovos kritikuoti ir skirstyti žmones į blogus ar gerus. Dabar suprantu, kad kiekvienas turi sukaupęs savyje skirtingas patirtis, kiekvienas buvo auklėtas kitų tėvų, kiekvieną supo įvairiausias vertybes turintys žmonės. Visos asmenybės nori pasiekti savo geriausią versiją, bet tų versijų negalima vertinti tarpusavyje, nes vienodų patirčių nėra.
– Labiausiai vertinama vyro savybė?
– Vyriškumas. Į šią savybę įeina daugybė komponentų – vidinis tvirtumas, kuris persiduoda ir į išorę, smalsumas, nebijojimas būti jautriu, vyriškoji išmintis, gebėjimas nuraminti ir pasitikėti, atvirumas ir atviras požiūris į pasaulį, pagarba moteriai, žmogui, gyvam padarui, nuoširdumas, tiesa, ištikimybė.
– Labiausiai vertinama moters savybė?
– Moteriškumas – vidinis šarmas, energija, švelnumas, palaikymas, nebijojimas būti silpnesne, moteriškoji išmintis, gebėjimas išlikti ramiai ir pasitikėti, atvirumas ir atviras požiūris į pasaulį, pagarba vyrui, žmogui, gyvam padarui, nuoširdumas, tiesa, ištikimybė.
– Priežodis, frazė, mintis, kurią dažniausiai vartojate?
– Ne žmogus pasirenka svajonę, bet svajonė pasirenka jį. Jei žmogus atveria širdį – svajonė visada suras kelią.
Užrašau ir porą minčių, kurias pasiskolinau iš kitų:
* „Kai darosi baisu šokti – tai yra ta akimirka, kai privalai šokti. Kitu atveju, gali visą gyvenimą likti stovėti toje pačioje vietoje“, – J. C. Chandor.
* „Ir tarp tų tūkstančių miestų, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį surasti – tai surasti save“, – Valdas Papievis.
– Ką gyvenime labiausiai mylite?
– Kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, bet, manau, kad teisingiausia labiausiai mylėti save. Pagarba, meilė sau leidžia tuos jausmus pajusti ir kitiems. Be to, gyvenimą pradedame ir baigiame vieni, todėl labai svarbu viduje jausti šilumą ir palaikymą.
Jei reikėtų išskirti žmones, kuriuos myliu labiausiai – tai šeima, artimieji. Tiek tie, kurie jau išėjo, tiek tie, kurie – šalia. Labai myliu ir augintines Summer ir Rainę, kurios palaiko, leisdamos paglostyti jų kailiukus ar nulaižydamos ašaras.
– Kada ir kur buvote pati laimingiausia?
– Laimingiausios akimirkos – tos, kai viduje jauti ramybę ir supranti, kad tuo momentu išgyveni didžiausias svajones.
Taip jaučiausi šią vasarą Niujorke, vėlų vakarą eidama link gyvenamosios vietos tuščiomis miegamojo rajono gatvėmis, užmigdama ir pro langą girdėdama milžiną miestą, išplaukusi į vandenyną stebėti banginių, užkalbinusi Čikagos meno instituto senučiuką darbuotoją. Laimę jaučiu ir skaitydama knygą vienumoje prie marių, plūduriuodama vandenyje, garsiai dainuodama prie jūros, važiuodama vingiuotais keliais į Anykščius karštą vasaros dieną ar kai aplink – vien sniegas ir baltuma, sutikdama žmones, kurie, atrodo, turėjo būti sutikti jau seniausiai, pagaudama gerą fotografinį kadrą, gebėdama perteikti mintis ant popieriaus, jausdama jaukumo ir namų jausmą. 

– Kokį talentą norėtumėt turėti?
– Visada norėjau talento, susijusio su laiku, – gebėti jį atsukti atgal, kad galėtumei pakartoti geriausias akimirkas ir suspėti padaryti, tai kas buvo nebaigta, arba persukti į priekį, kad pamatytumei, kas laukia. Bet suprantu, kad magija slypi būtent tame nežinojime ir vieninteliame šanse elgtis vienaip ar kitaip.
Kitu atveju mums pasidarytų neįdomu, kaip kad skaitant knygą, jau mačius tokio paties pavadinimo filmą, ar žiūrint serialo epizodą, žinant, kaip baigsis visas sezonas. Nebebrangintume to, ką jau pasiekėme ir nesistengtume dėl ateities.
Negaliu skųstis. Manau, turiu visus reikiamus talentus ir įrankius tam, ką noriu daryti – moku rašyti, gebu matyti vaizdinę kompoziciją, girdžiu žmones, galiu juos stebėti, jausti, kai mane paima už rankos, apkabina. Vienintelis dalykas, kuris atrodo labai naudingas žurnalistui, bet sunkiai pasiekiamas vienam žmogui per vieną gyvenimą – gebėjimas kalbėti visomis pasaulio kalbomis. Šio talento neatsisakyčiau…
– Jeigu turėtumėte galimybę savyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų?
– Kažko konkretaus kardinaliai keisti nenorėčiau. Gyvenimas laikui bėgant aptvarko netvarkingus dalykus mumyse ir padeda nusišlifuoti, jei ne iki deimanto, tai bent iki padoresnio akmenėlio.
Norėčiau tik išmokti ramiau reaguoti į provokuojančias situacijas ir reikiamu laiku įvertinti tai, ką turiu šalia. To neišvengiamai mokausi, bet norėčiau, kad viskas vyktų mažiau skaudžiomis aplinkybėmis.
– Didžiausias jūsų gyvenimo pasiekimas?
– Nesu tikra, ar kitiems tokie pasiekimai atrodys dideli, bet tuo metu, kai juos pasiekiau, šie atrodė reikšmingi. Tai – laimėta atranka į 15min.lt žurnalistų mokyklą, įstojimas į universitetą, profesinės praktikos kokybiškose žiniasklaidos priemonėse. Tačiau turbūt kol kas didžiausias profesinis pasiekimas – asmeninio projekto sukūrimas.
Kalbant ne apie žurnalistiką, didžiausiu išlipimu iš komforto zonos į ne tokį patogų pasaulį vėlgi laikau kelionę į Ameriką.
– Jeigu po mirties galėtumėt sugrįžti atgal į šį pasaulį, kokiu pavidalu norėtumėt grįžti?
– Šis klausimas labai priminė prieš pusmetį matytą filmą „Omaras“ („The Lobster“), kurio siužeto esmė – negebančio surasti sau poros, taigi nenaudingo visuomenei žmogaus pavertimas pasirinktu gyvūnu.
Labai myliu vandenį, bet norėčiau ir gebėti skraidyti. Taigi turbūt tai būtų žuvėdra, kuri gyvena prie jūros ir gali nerūpestingai sklandyti vėjuotame danguje. Galbūt norėčiau pabandyti vėl būti žmogumi. Jei kartais dar turėčiau žemėje nepabaigtų darbų.
– Vieta, kur labiausiai norėtumėt gyventi?
– Po grįžimo į Lietuvą vis bandau atsakyti į šį, atrodo, retorinį klausimą. Supratau tai, kad nenorėčiau visą gyvenimą sėdėti vienoje vietoje. Noriu pamatyti kiek įmanoma daugiau pasaulio, pajusti įvairų gyvenimo skonį, nes tai didis įkvėpimo šaltinis rašančiam žmogui.
Akys krypsta visur, kur esu išbarsčiusi daleles savęs: tai niekada nemiegantis Niujorkas, gimtieji Anykščiai, Pervalka – vieta, kurioje randu šimtaprocentinę ramybę, Barselona, kur širdis džiaugiasi gamtos grožiu ir miestui būdingu judėjimu, ar Graikijos salos, kuriose daug katinų, skanaus maisto bei šilumos… Kol kas neskubinu gyvenimo, leidžiuosi plukdoma tinkama linkme. Tikiu, kad judėdama šia srove galiausiai pasieksiu savo krantą.
– Brangiausias turtas?
– Sveikata ir artimieji. Kol turi sveikatos ir gali judėti pirmyn, tol niekada netrūks motyvacijos ir jėgų siekti aukščiausių kalnų ir tikslų. O kad gyvenime turėtumei su kuo pasidalinti laime, į ką atsiremti sunkiu momentu, labai svarbu netoli turėti ką nors artimo.
– Kas jums gyvenime yra didžiausias vargas?
– Gyventi sunkiomis patirtimis, kurių negydo net miegas, prarasti žmones, laisvę kurti ar teisę į laimę, neturėti su kuo pasikalbėti, jausti skausmingą ilgesį, panirti į monotoniją, kuri neveda į jokį augimą ir tobulėjimą, negalėti padėti kitam.
– Jūsų svajonių profesija?
– Tai, kuo užsiimu šiandien, ko, vis klupdama ir vėl stodamasi, siekiu. Mano svajonių profesija neabejotinai yra susijusi su rašymu, fotografija ir keliavimu. Pavadinkime tai (foto) žurnalistika.
– Geriausia jūsų būdo savybė?
– Turbūt tai bus gerumas ir atvirumas pasauliui. Kartais to gerumo per daug – norisi padėti visiems ir jaučiu graužatį, jei reikiamą akimirką tam pasiekti neturiu tinkamų įrankių.
Atvirumas padeda bendraujant su žmonėmis iš įvairių erdvių: stengiuosi atsiverti kito patirčiai, dėdama visas pastangas tą patirtį suprasti. Žinoma, su tokiomis savybėmis lengva nudegti, bet esu linkusi pasitikėti žmonėmis ir jaučiu, kad jie, tai žinodami, pasitiki ir manimi.
– Ką labiausiai vertinate draugystėje?
– Ištikimybę ir visa tai, kas įeina į šią sąvoką – buvimą šalia ne tik laimingomis akimirkomis, pastangas suprasti kitą, galimybę jaustis saugiai – būti savimi šalia draugo ir nebūti jo teisiamai už tai, ką pasakai ar kaip išreiški jausmus.
– Jūsų mėgstamiausi rašytojai?
– Tie, kurie įkvepia ir kaip asmenybės: Ernestas Hemingvėjus, Antanas Drilinga, Antanas Škėma, žurnalistas Rytis Zemkauskas. Jei atvirai, esu linkusi bent trumpam įsimylėti visus rašytojus, kurių kūriniai prabudina mano šypseną ar ašaras.
– Labiausiai įsimintinas grožinės literatūros personažas?
– Turbūt yra tiesos pasakyme, kad labiausiai žmogų formuoja tos knygos, kurias jis perskaito, dar būdamas vaikas. Visi įsimintiniausi personažai – iš literatūros, kuri į mano rankas pakliuvo, kai išgyvenau vaikystės ar paauglystės metus. Tai ir išmintingoji Mažojo Princo Lapė, atkaklioji našlaitė Matilda, Džono Livingstono „Žuvėdra“, senis iš Hemingvėjaus apysakos apie kelionę į jūrą, svajonių išsipildymu ir draugystės stiprybe tikintys Ozo šalies keliautojai, nuoširdusis Mikė Pūkuotukas.
– Istorinė asmenybė, kuri jums imponuoja?
– Atsakymas priklauso nuo to, kaip apibrėžiame istorinę asmenybę. Jei galiu pasirinkti bet kokį asmenį, kurio gyvenimas, darbai jau – istorija, labiausiai iš profesinės pusės žavinčios moterys būtų nepalaužiamoji rusų žurnalistė Ana Politkovskaja ir stipri, jauna siela rašytoja Ana Frank.
Ne ką mažiau mane žavi ir legendiniai fotografai: Garry Winogrand, XX a. II pusėje dar neįprastu kampu, plačiakampiu objektyvu fiksavęs praeivius Amerikos didmiesčiuose. Taip pat vienas iš legendinės fotografų agentūros „Magnum“ įkūrėjų Robertas Capa ar kraštovaizdžių fotografijos genijus Ansel Adams.
– Ar realiame gyvenime teko sutikti žmonių, kuriuos galėtumėt pavadinti savo herojais?
– Taip. Tai asmenybės, iš kurių semiuosi įkvėpimo, mokiausi ir mokausi išminties, drąsos gyventi. Tai – šeima, artimieji, krikšto tėvai, kurie vis dar šalia, taip pat tėtis, močiutė, kurie – jau tik mintyse, taip pat žmonės, kurie labai padėjo, einant žurnalistiniu keliu. Jie tai žino.
– Vardai, kurie jums labiausiai patinka?
– Angelė ir Kajus.
– Ko gyvenime labiausiai nemėgstate?
– Sėdėjimo vienoje vietoje, jei tas sėdėjimas nėra pats savaime tikslas. Svajonių neturėjimo, kai nėra ko siekti ir laukti išsipildant. Blaškymosi, kai nerandi sau vietos ir nežinai, kuria kryptimi geriausia sukti. Jausmo, kai atrodo, kad blogiems dalykams nesimato pabaigos.
– Dėl ko gyvenime labiausiai apgailestaujate?
– Kad reikiamu laiku nebūdavau tinkamoje vietoje, nepastebėdavau greta buvusių galimybių ar tiesiog bijodavau jomis pasinaudoti. Kita vertus, tikiu likimu ir tuo, kad viskas susiklosto taip, kaip žmogui geriausia. Žinojimas, dėl ko apgailestauji, jau didelis žingsnis į priekį, mokantis iš klaidų ir kuriant naujas galimybes gyvenime. Tad stengiuosi mažiau liūdėti, daugiau dirbti dėl netoliese laukiančios laimės.
– Kaip norėtumėt numirti?
– Į temas, susijusias su šiuo mįslingu reiškiniu, vis dar žvelgiu iš pagarbaus atstumo, nes turiu jam lengvą baimę. Todėl klausimas nėra pats artimiausias – dar noriu pagyventi ir nuveikti daug prasmingo, kad vėliau galėčiau šypsotis sau, artimiesiems, draugams, kurie suptų mane, ir eiti pailsėti bei įsikvėpti naujam gyvenimui.
Kalbant apie gražią mirtį, nuostabu, kai žmonės gyvenimo gale jaučiasi išnaudoję visas jiems svarbias galimybes ir iškeliauja, darydami tai, ką myli labiausiai, atvira širdimi.
– Jūsų gyvenimo moto?
– „Little blonde goes a long way“. Išvertus į lietuvių kalbą, tai skambėtų: „maža blondinė nueina ilgą kelią“, suprask – pasiekia viską, ko nori, kad ir kiek tai užtruktų…