Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Aldona Šerėnienė sakė, kad per 25-erius pirmininkavimo metus teko susidurti su daugybe iššūkių, tačiau ją nuolat supo geri žmonės.
Šiais metais Anykščių rajono neįgaliųjų draugija paminėjo 35-erių metų jubiliejų, o jos pirmininkė Aldona Šerėnienė, atidavusi 32-ejus gyvenimo metus draugijai, paskelbė, jog savo kadenciją čia baigia.
„Anykštos“ skaitytojams – pokalbis su A. Šerėniene apie jos gyvenimo darbą, šeimą, pomėgius ir rūpesčius.
Iš Ignalinos – į Anykščius
Anykščių neįgaliųjų draugijoje A. Šerėnienė sakė pradėjusi dirbti, kai pašlijo sveikata. Tai buvo 1990-ieji.
„Tuometinis draugijos pirmininkas Edmundas Laurinavičius pakvietė mane į renginį. Tokia buvo mano pradžia. 1992 metais susirinkime jau buvau pakviesta komisijos pirmininke. Šešerius metus buvau pavaduotoja, o nuo 2000-ųjų esu vadovė“, – sakė agronomės išsilavinimą turinti A. Šerėnienė, draugijai pirmininkaujanti beveik 25-erius metus.
„Dirbau ir agronome, ir brigadininke, o kai atėjau į miestą, jau buvo kolūkių irimas, matėme, kad jie neišsilaikys. Vyrą pakvietė buvęs urėdijos urėdas, amžinatilsį Pranas Sebeika ir mes su mielu noru priėmėme jo pakvietimą“, – gyvenimo pradžią Anykščiuose prisiminė iš Ignalinos kilusi pašnekovė.
„Tai buvo, atrodo, 1977 metai. Visi ieškojome, kur geriau, kur duoda butus, kur užmokestis geresnis. Kadangi vyro sesuo gyveno Anykščiuose, ji mus pakvietė ir mes su vyru iš Ignalinos atvažiavome į Debeikius. Ten gyvenome trumpai, kolūkis „Nevėžis“ pasiūlė mums naują namą, „alytuką“. Bet pavargome ir atsikraustėme į miestą – čia gavome butą ir Anykščiuose gyvename nuo 1985 metų“, – pasakojo A. Šerėnienė.
Dirbo visa šeima
Faktiškai nuo tada, kai apsigyveno Anykščiuose, A. Šerėnienė aukoja ne tik savo laiką, bet ir lėšas kitiems, pamiršdama, kad pačios sveikata šlubuoja.
„Daug metų dirbau be atlyginimo. Mes su pirmininke Rasa Ostrauskiene daug savo pinigų tam skirdavome – ir kurui, ir, lankydamos žmones, pas juos užeiti tuščiomis negalėdavome, bent šokoladą nupirkdavome. O draugija tam lėšų neturėjo. Tokia buvo pradžia. Šiek tiek nuo vyro slėpdavau, kad išlaidauju. Bet šeima nuo to nenukentėdavo, nes darydavau rankdarbius, organizuodavome parodas ir tą dalį atiduodavau veiklai. Mano vaikai manimi džiaugdavosi, aš juos įtraukdavau į veiklą – jie mums padėjo ir patalpas remontuoti, ir įsikurti“, – sakė A. Šerėnienė bei džiaugėsi, kad jos pačios tiek vaikai, tiek anūkai yra labai tolerantiški neįgaliajam, o didžiausia jiems įskiepyta vertybė – pagarba žmogui.
„Mano anūkė, kuriai yra keturiolika metų, mokykloje padeda mergaitei, turinčiai specialiųjų poreikių. Ji matė visą mano gyvenimą. Ir pati esu ne vieną operaciją patyrusi, prieš aštuonerius metus man buvo sepsis, buvau pasiruošusi mirčiai. Su vyru vienu metu labai rimtai sirgome. Gyvenimas nelepino, ypač – sveikata“, – atviravo kitąmet veiklą neįgaliųjų draugijoje ketinanti palikti pašnekovė.
Nori, kad pirmininkauti ateitų atsidavęs žmogus
Ir vis tik Aldutė, kaip A. Šerėnienę meiliai vadina jos žmonės, atiduoda likusią sveikatą kitiems.
„Bet galiu pasakyti, kad daugiau tie žmonės man duoda. Man labai gera su jais būti. Kai pasakiau, kad kitais metais trauksiuos, – to prašo ir mano vaikai, kad dėl savęs pagyvenčiau – grįžusi iš renginio (35-erių metų jubiliejaus – aut. past.), verkiau. Draugijos nariai renka parašus, kad neišeičiau. Supratau, kad man išeiti bus labai labai sunku, bet suprantu ir tai, kad nepakeičiamų nėra. Dievo prašau, kad duotų man šiek tiek sveikatos, kad leistų man pabūti su šiais žmonėmis. Jeigu aš išeisiu, išeisiu iš viso, nes man bus labai skaudu čia ateiti. Kai statėme šį dienos centrą, aš pati buvau ir darbų vykdytoja, ir techninę priežiūrą vykdžiau. Kiekviena mano plyta išmatuota, kiekvieną mielą rytą apžiūrėtas statybininkų darbas – kad būtų padaryta gerai, kad žmogui čia būtų patogu.
Norėčiau rasti žmogų, kuris tausos turtą, gerbs žmones. Tada džiaugsiuos. Bet jaunimas eiti nenori, nes atlyginimo čia nėra, o iš idėjos dirbti norinčių – labai nedaug. Draugijoje dirbti ne taip paprasta. Esu atsakinga ir už būsto pritaikymą, turiu apginti žmogų. Važiuojame į būstus, turime vertinti poreikį, jį matyti. Aš vienintelis neįgalus žmogus, jiems atstovaujantis“, – kalbėjo A. Šerėnienė.
Per daugelį pirmininkavimo metų draugijos pirmininkė teigė supratusi, kad anykštėnai, neįgaliųjų bendruomenės nariai, yra labai nuoširdūs ir geri žmonės.
„Nesigirsiu, bet per savo gyvenimą nė su vienu meru nesu susipykusi. Nuo širdies prisimenu Sigutį (buvusį rajono vadovą, a. a. Sigutį Obelevičių – aut. past.), su juo galėjau kalbėtis labai paprastai. Su dabartiniu meru (Kęstučiu Tubiu – aut. past.) taip pat labai lengva bendrauti. Visada su jais susitardavau, gal dėl to, kad nei sau, nei šeimai niekada pagalbos neprašiau, nors teko slaugyti ir mamą, ir vyrą. Visada prašau kitiems. Tikriausiai, kaip kalbėsi, tokį atsakymą ir gausi. O politika man nerūpi – visada žiūriu į žmogų, o ne kokiai partijai jis priklauso. Visada sakiau, kad mano partija – neįgalieji“, – sakė Aldutė, taip pat dalijanti ir maisto davinius skurstantiems.
Neįgaliesiems reikia ne mokymų…
Per 35-erius metus nuo Neįgaliųjų draugijos įkūrimo, daug kas keitėsi. Anksčiau Neįgaliųjų draugija veikdavo kaip dienos centras, todėl ir dabar, pasak A. Šerėnienės, žmonės skambina, teiraujasi šių paslaugų.
„Visko mačiau, labai daug veiklų keitėsi, buvo diegiamos naujovės. Mes, Anykščiai, naujovių iš pradžių kažkodėl išsigąsdavome, bet vėliau susitvarkydavome. Daug gražių projektų vyko, kurie žmonėms buvo labai reikalingi. Tai – ir biosocialinių funkcijų atstatymo paslauga, karštos sriubos virimas, kuris žmonėms buvo labai reikalingas. Kaip Seime viskas keičiasi, taip ir pas mus, – kalbėjo A. Šerėnienė. – Daug kas galvoja, kad čia – dienos centras: žmogų atsivežame, jis išbūna visą dieną ir užsiima norima veikla. Deja, taip nėra. Yra tik dvi akredituotos paslaugos, per mažas krepšelis, kad mes galėtumėm ir arbatą ryte pateikti, ir per pietus duoti valgyti, ir išleisti su obuoliu į namus. Mes to padaryti negalime. Bet kad dienos centro žmonėms su negalia ir pagyvenusiems Anykščiuose reikia, tai faktas. Ne mokymų, o dienos centro – tokio, kokiu mes buvome anksčiau: žmogus ateina, jis drabužius išsiskalbia, jeigu nori, pasėdi, nori – dainuoja, šaškėmis žaidžia, jei nori – amatus daro; jei pageidauja – ateina du kartus per mėnesį, o jei nori – dešimt. Ir dabar leidžiame ateiti ir penkis kartus, ne keturis, bet mokytojos nepajėgios mokyti. Joms per sunku ir fiziškai“, – teigė neįgaliųjų draugijos pirmininkė.
„Mūsų koncepcija pasikeitė iš esmės, bet dabar galiu pasakyti, kad visai neblogai sekasi, sunkiau tik dėl lankomumo, nes žmonės serga, turi sveikatos problemų… Tuomet duodame užduotėles daryti namuose, yra socialinis darbuotojas, kuris dvi valandas dirba nuotoliniu būdu ir dvi – čia, centre. Jis kalbasi su kiekvienu asmeniu apie jo problemas, kurias bandome išspręsti. Ypač daug problemų su kompensaciniais mechanizmais, kuomet žmogus guli ligoninėje, jis negali gauti kompensacinės technikos. Turėti socialinį darbuotoją – didelė laimė“, – sakė A. Šerėnienė.
Gaila benamių
Pasiteiravus, su kokiomis dar problemomis Anykščiuose susiduria neįgalieji, kaip vieną didžiausių A. Šerėnienė įvardijo specialistų trūkumą ligoninėje.
„Labai daug nusiskundimų, nors šiuo metu situacija gerėja. Ne komunikacija, ne vadovavimu, o gydytojų trūkumu. Ypač – savaitgaliais. Žinau, kad vieną savaitgalį net du žmonės buvo vežami savo transportu į Panevėžį, nes ligoninėje nebuvo akių gydytojo.
Taip pat labai stipriai sumažėjo reabilitacijos paslaugų – kalbu apie visą respubliką. Po susirgimo reabilitacija skiriama tik trejus metus, to tikrai neužtenka. Taip pat, kalbant Lietuvos mastu – neįgalumo nustatymas labai padrikas ir kol kas sunkiai suprantamas“, – teigė draugijos pirmininkė.
Ji įvardijo kitą žmonių grupę, kuriai, jos manymu, pagalbos reikia daugiausia. Tai – benamiai.
„Jie ateina pas mane pasiimti maisto, o man labai rūpi nueiti pas juos ir pamatyti, kur jie apsigyvenę. Jie ateina drebantys, sušalę. Ne visi yra geriantys, bet dalis šių žmonių pasiima maistą užkandai… Savotiškai jie yra gyvenimo nuskriausti. Pas mus yra daug įstaigėlių ir norisi jų paklausti – kodėl jie nesiglaudžia kad ir Troškūnuose? Manau, kad šie žmonės turi kur kas daugiau problemų…“ – rūpesčio neslėpė kitų problemoms itin jautri A. Šerėnienė.
Visi savaitgaliai – tėviškėje
Tikriausiai daugelis, kas gerai pažįsta A. Šerėnienę, žino ir apie jos, kiek neįprastą moteriai, pomėgį. Tai – žvejyba. Nors šis pomėgis yra pažymėtas skaudžia patirtimi, tarp ežerų užaugusios Aldutės tai nuo žvejybos neatbaidė.
„Kadangi aš gimusi tarp miškų, prie ežerų, ir nuo pat vaikystės tėtis buvo žvejys, žvejoti mėgstu ir aš. Mano tėtis žvejodamas ir paskendo – tai yra pats skaudžiausias mano gyvenimo epizodas. Jis paskendo prie pat mūsų namų, aš septynerius metus nėjau prie to ežero… Dabar, plaukdama su laivu, sustoju toje vietoje, nubraukiu ašarą… Mano pomėgis – žvejyba, gamta. Esu vienos gamtos grupės moderatorė-ekspertė. Be gamtos negaliu gyventi, tai – mano antrieji namai. Kaip ir be žvejybos“, – sakė A. Šerėnienė, taip pat ir auksinių rankų savininkė.
„Ilgą laiką rankdarbiai buvo ir pomėgis, ir papildomos lėšos, nes tuo metu buvo sunku auginti vaikus, duoti jiems išsimokslinimą. Vyras buvo tautinio paveldo pynėjas, o aš mezgiau. Tai buvo ne tik hobis, bet ir pinigai. Mes 15 ar 20 metų Kaziuko mugėje dalyvaudavome ir visai neblogai papildomai užsidirbdavome – iš tų pinigėlių, prieš pat vyro mirtį, pasistatėme sodybą tėviškėje. Ten – mano gėlynai, mano tvenkiniai, mano valtis, obelys. Kiekvieną savaitgalį važiuoju į savo sodybą“, – Ignalinos, savo tėviškės, nepamiršta ilgus metus Anykščiuose gyvenanti A. Šerėnienė. Negana to, po vyro netekties ji išlaikė vairavimo egzaminą ir sako šiandien neįsivaizduojanti gyvenimo be automobilio.
„Gyvenimas privertė, kolegos, vaikai paskatino – išsilaikiau vairavimo teises. Kitąmet man bus 70 metų, o vairuoti pradėjau 63-ejų. Mokiausi, verkiau, keiksnojausi, bet dabar neįsivaizduoju gyvenimo be vairavimo“, – tokio sprendimo nesigailėjo moteris, kuri su sutuoktiniu užaugino sūnų ir dukrą.
„Vaikai gyvena Vilniuje, turi gerą išsilavinimą, gerus darbus. Turiu puikų žentą, puikią marčią, anūkų. Labai jais džiaugiuosi, jie mane lanko, visuomet padeda ir palaiko“, – artimiausiųjų rūpesčiu džiaugėsi A. Šerėnienė.
