Vokiečių kalnelyje visokie atilsį rado

Vita SAVICKIENĖ

„Nulaužei mus, vėtra pikta, bet mūsų kova su tavim nebaigta.“ 

Šis užrašas Gegabrastos kaimo kapinaitėse byloja ir apie Lietuvos partizanų kovą su okupantais, ir apskritai apie amžinąją kovą su blogio imperijomis. Juk šalia partizanų guli amžinąją ramybę mūsų krašte radę sentikiai, žydai bei vokiečių kareiviai.  

Plokštės užrašas jidiš kalba

Baltijos kelio magistrale pavažiavę keletą kilometrų nuo Pumpėnų Pasvalio link ir pasukę į medžiais apaugusį vieškelį, pasieksime Gegabrastos kaimą. Tai vienintelis Pasvalio rajone buvęs stačiatikių kaimas.  

Šitas kaimas galėtų pateikti daugybę mįslių, o gal ir atradimų istorikams, jei tik jie sumanytų jį atidžiau patyrinėti. 

Tą galėtų paliudyti ir pasvalietis, savanoris istorijos tyrinėtojas Algimantas Stalilionis. Jam ši vietovė itin įdomi, o prieš keliolika metų čia esančioje kapavietėje rasta paminklo dalis jį itin suintrigavo.  

Kadangi plokštėje matėsi jidiš kalba užrašytos raidės, tyrinėtojas ėmė įtarti, kad senosiose kapinėse buvo palaidota žydų. 

„Šiose apylinkėse gyveno keletas žydų šeimų, bet šios tautybės žmonės, kaip žinome, nėra linkę mirusiųjų laidoti kitatikių kapinėse“, – patikino pašnekovas.

Kita dalis tik patvirtino

Bet praėjusiais metais kartu su bendraminčiais tvarkydamas tas senąsias kapinaites, jis miškelyje rado kitą paminklo dalį, o tai patvirtino spėliones, jog vadinamajame Vokiečių kalnelyje amžinojo poilsio atgulė ir žydai. 

„Žmonės pasakoja, kad 1941 metais plėšikai nužudė netoliese gyvenusių prekybininkų žydų šeimą, gal tai ji ir yra“, – pasakojo A.Stalilionis. 

Pašnekovas pridūrė, jog senosios Gegabrastos kapinės yra labai unikalios ir vargu ar kur kitur Pasvalio rajone rastume tokias mišrias kapines. Jose palaidoti įvairių religinių bendruomenių žmonės: liuteronai, stačiatikiai ortodoksai, katalikai ir žydai. 

Jau vienintelis palikuonis

O dabar nuo pradžių apie ypatingąją pasvaliečių Gegabrastą.

Ištuštėjusiame kaime gyvena vienintelis pirmųjų rusų atsikėlėlių palikuonis 84 metų Vladas Rutkauskas. 

„Mano seneliai į Gegabrastą atvyko iš Pskovo srities pelkynų. Lietuviai juos draugiškai priėmė. Atvykėliai greitai išmoko lietuvių kalbą. Nei mano tėvai, nei mes, vaikai, niekada čia nesijautėme svetimi“, – pasakojo tremtinių palikuonis. 

Gegabrastoje apsigyvenę slavai savęs nelaikė kolonistais. 

V.Rutkauskas patikino, kad į svetimą šalį jie atvyko kaip caro valdžiai neįtikę išvarytieji, kaip tremtiniai. 

Kaimo istorija tokia. Po 1863 metų sukilimo į smėlėtus ir nederlingus Gegabrastos kaimo laukus buvo atkelti rusai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaime gyveno daugiau kaip 300 rusų. 

Atvykėliai rąstinius namus ar šiaudais dengtais stogais dūmines pirkias statėsi abipus kelio. 

Prieš pusantro šimto metų Gegabrasta buvo gatvinis kaimas. Dabar ten nebelikę senųjų trobesių. 

Apie buvusią kolonistų bei tremtinių misiją liudija tik tai, kad skirtingai nei daugelyje mūsų kaimų, čia vietoj bažnyčios stovi cerkvė, o veikiančiose kapinėse šalia cerkvės – stačiatikių kryžiai. 

Palaidota 200 vokiečių 

Senosios stačiatikių kapinaitės, vadinamasis Vokiečių kalnelis, labiausiai domina istorijos mėgėjus. Apie jas ir mums maga kuo daugiau sužinoti.

Jos sovietmečiu buvo sunaikintos, tad dabar šiame mirusiųjų kalnelyje stovi vos keli paminkliniai akmenys. Bet ir jų anksčiau čia nebebuvo likę. Savanoriams tiesiog pavyko surasti tuos išvartytus akmenis netoliese esančiame miškelyje. 

Istorijos puoselėtojas, kelių knygų autorius A.Stalilionis pasakojo, kad kaimo žmonės senosiose kapinėse laidojo pirmuosius 1863 metų kolonistus, vėliau – kovose žuvusius vokiečių karius. 

„Šiose kapinėse stačiatikiai buvo laidojami apie 30 metų. Kaime pastačius šventojo Nikolajaus cerkvę ir 1894 metais pašventinus naujas, dabartines kapines, kaimo pakraštyje esančios kapinaitės neteko savo paskirties, bet užtat liko istorijoj“, – pasakojo A.Stalilionis. 

Senosiose kapinaitėse daug kas keitėsi Pirmojo pasaulinio karo metais. 

Vietos gyventojai, surinkę Toliūnuose bei Gegabrastoje žuvusių vokiečių kareivių palaikus, palaidojo juos smėlėtame kalnelyje. Buvo pastatyti du aukšti balti paminklai. 

„Viename buvo įrašyta 80, kitame – 120 žuvusių vokiečių karių pavardžių. Kas ir kada tuos paminklus pastatė, man nepavyko sužinoti. Nuo to laiko kapines imta vadinti Vokiečių kalneliu. Vėliau tose kapinėse palaidota ir Pumpėnuose gyvenusio vokiečio žmona. Kapai buvo aptverti neaukšta medine tvora. Be to, pro kapinaites raitėsi kelias, kurį vietos gyventojai vadino „Nemeckaja daroga“ (vokiečių kelias)“, – pasakojo A.Stalilionis.

Laukuose – žmonių kaulai

Iki 1945-ųjų niekas nedrumstė kapų ramybės. Bet tų metų pavasarį kaimo žmonės pamatė naujai supiltus smėlio kauburius. 

Sklandė lūpomis slapta tariama žinia, kad atokiose kapinaitėse buvo užkasti nužudytų partizanų ir jų ryšininkų kūnai. 

„Kalbėjo, kad kalnelyje užkasta ir taip paslėpti bandyta apie 20 Lietuvos partizanų kūnų. Tik prasidėjus Atgimimui, 1989 metais, žuvusiųjų artimieji išdrįso pradėti ieškoti giminaičių palaikų. Buvo atkastos kapavietės, ir devynis nužudytuosius žmonės atpažino. Artimieji jų palaikus išsivežė ir perlaidojo šeimos kapavietėse“, – skaudžią istoriją priminė A.Stalilionis. 

Pavardės nenori ištarti

Ne visus palaikus pavyko atpažinti, nes sovietmečiu kapines bandyta sunaikinti – tiesiog aparti. 

Žmonės dar prisimena, bet bijo pasakoti apie sunkiai protu suvokiamą vandalizmą. Jie atsimena ir šventvagiškai pasielgusio kolūkio vadovo pavardę, tačiau vengia garsiai ją ištarti.  

Buvęs Jurgėnų kolūkio pirmininkas 1953 metais įsakė darbininkams kapines suarti. Į šventą vietą atburzgęs traktorius nugriovė kapinių tvorelę, paminklus nutempė į šalia esantį miškelį.

Pasakojama, kad dar ilgus metus traktorių plūgai kėlė, o akėčios tampė po lauką žmonių kaulus. 

Paminklus panaudojo statybose 

Išdraskius kapus, iš pamiškės dingo dauguma paminklinių akmenų. 

Kada ir kur dingo vokiečių karių atminimą liudijantys paminklai, pasakyti negalėjo ir kaimo senbuvis slavas V.Rutkauskas. 

Senolis tikino girdėjęs kalbas, kad sovietmečiu išvežtus akmenis panaudojo statyboms. Tačiau kokiame pastate yra įmūryti paminklai iš kapinių, gegabrastietis nepasakė.  

Atgavus Nepriklausomybę, Pumpėnų krašto Sąjūdžio grupės aktyvistai pasirūpino, jog pušų tankmėje esančioje kapavietėje būtų  pagerbtas mirusiųjų atminimas. 

Yra pastatytas 1945–1953 metų rezistencijos aukoms atminti paminklas su žodžiais: „Nulaužei mus, vėtra pikta, bet mūsų kova su tavim nebaigta.“ 

Šalia jo guli dar keletas senų paminklinių akmenų su vos beįskaitomais užrašais. Ant vieno jų iškaltas užrašas senąja vokiečių kalba. Data byloja, kad paminklas pastatytas 1910 metais.  

panskliautas.lt Projektas „Pasaulio centras“