Genovaitė Krikščiūnienė viena užaugino 3 vaikus ir džiaugiasi sodybą drožiniais puošiančiu sūnum Linu.
Vos šešis kilometrus už Anykščių pavažiavus Svėdasų kryptimi, koplytstulpis kviečia pasukti į kairėje kelio pusėje esantį Vosgėlių kaimą. Jį išgarsino čia gyvenęs tautodailininkas, medžio drožėjas, savotiškas kaimo filosofas Jurgis Kazlauskas. Kaimiečiai gerbia šio prieš 27 metus į amžinybę išėjusio žmogaus atminimą, sielojasi dėl apleistos sodybos ir tarsi tęsia jo darbus puošdami savo sodybas medžio skulptūrom ir keldami inkilus varnėnams.
Vienkiemius nušlavė
melioracija
Su dviem kiemais Burbiškio palivarkui priklausę, rašytiniuose šaltiniuose 1729 metais paminėti Vosgėliai glaudžiasi prie Pavarių girios ir Elmos upelio. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, ties kaimu P. Červinsko vadovaujami sukilėliai 1863 m.surengė pasalą caro kariuomenės daliniams. Praeito amžiaus pradžioje kaime buvo žydo karčema, o 1923 m. kaime 20 sodybų gyveno 99 žmonės. Po karo į Sibirą iš Vosgėlių buvo ištremti net 8 asmenys. Pokaryje kaimas buvo pasklidęs po dabar plačius laukus, tačiau plečiantis Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui, vienkiemius nušlavė melioracija ir didžioji kaimo gyventojų dalis įsikūrė Naujuosiuose Elmininkuose.
Dabar kaime nebelikę nė dešimties sodybų. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaimo gyventojų skaičius beveik nesikeičia nuo 2001 – ųjų. Tuomet kaime gyveno 15 žmonių, o dabar čia savo gyvenamąją vietą deklaruoja 16 gyventojų.
Dėl Jurgio Kazlausko
kaimiečiams skauda širdį…
Vos įvažiavus į kaimą, dėmesį patraukia sodyba su gausybe medžio drožinių, keistų kompozicijų ir daugiabučių inkilų varnėnams. Užvakar nebuvo šilta, tačiau tvirtas vyras nuogom rankom klojo dugną būsimam baseinėliui. Linas Krikščiūnas, – prisistatė, o paskui ir parodė iš pernai griaustinio nutrenkto ąžuolo išdrožęs tris medžio skulptūras. Prie tvenkinėlio atsiras meška, žvejas ir muzikantas. Kadangi vietos apie namus skulptūrom bei kompozicijom, kuriose seni plūgai, špižiniai puodai, jau ankšta, vyras išdavė paslaptį, kad už to griaustinio sužaloto ąžuolo jie iškas ežerėlį…
Kieme triūsė ir drožėjo motina Genovaitė Krikščiūnienė. Ji džiaugėsi savo sūnaus darbštumu ir išmone. Pasak jos, viskas sodyboje sukurta jo rankom laisvesniu nuo darbymečio laiku. „Gal tai jis paveldėjo iš savo senelio – nagingo, ratus dirbusio – Stasio Stulpino? – sakė moteris, pridūrusi, kad jie dirba žemę, laiko 2 arklius, karvę, telyčią, motininę kiaulę, pulką žąsų ir ančių. – Gal artimo kaimyno, medžio drožėjo Jurgio Kazlausko talentas įkvėpė? Jo ir sesers kapelius Anykščiuose mano dukra Jolanta aptvarko. O sodyba krūmais apėjusi, nyksta. Širdį skauda pažiūrėjus. Kaip galima šitokio žmogaus sodybą šitaip apleisti?“
J. Kazlauskas su šiuo pasauliu atsisveikino prieš 27 metus, tačiau kaimiečiai jį gražiai prisimena, geru žodžiu mini, sielojasi dėl apleistos sodybos. Iki sesers Onos mirties sodyboje veikė jo drožinių muziejus, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus filialas. Jai mirus, muziejus išsivežė drožinius ir įkurdino Niūronyse etnografinėje klėtyje. Savamokslio drožėjo medyje įamžinta kaimo buitis, darbai, senieji darbo įrankiai įgauna vis didesnę vertę. Prieš kelis dešimtmečius jie su pasisekimu buvo eksponuoti Panevėžyje, Vilniuje ir net Maskvoje. Tad graudu žiūrėti į apleistą sodybą, kurios jokia lentelė nežymi, kad čia gyveno neeilinis žmogus, ateities kartom palikęs neįkainojamą etnografinį palikimą. Kaimiečių nuomone, valdžia ir muziejus priglaudusi kūrybinį Jurgio Kazlausko palikimą, turėtų pasirūpinti ir bent minimaliu šio šviesuolio atminties įamžinimu.
Jau minėtos G. Krikščiūnienės gyvenimo kelias nebuvo lengvas. Kilusi iš gausios šeimos anksti neteko vyro ir viena užaugino 3 vaikus. Šeimą ištikusią nelaimę ženklina senutėlis kryžius su jauno, gražaus vyro nuotrauka prie namo kampo. Jos Jonui tebuvo 39 – eri, kai papietavęs užvedinėjo prie namo kampo stovėjusį traktorių ir pakliuvo po jo ratais. „Dar sūnelį Eugenijų buvo pasodinęs į traktorių, stvėrė jį į glėbį. Vaikas nenukentėjo, tačiau Jonui jau niekas padėti nebegalėjo“ – atsiduso moteris, prisiminusi prieš keturis dešimtmečius įvykusią tragediją ir sunkią našlės dalią su trim mažamečiais vaikais.
Pasak moters, senas bevardis kryžius buvo likęs kadaise buvusios sodybos vietoje ariamuose laukuose ir, be abejonės, būtų buvęs sunaikintas. Tad jį parsigabeno ir pastatė toje vietoje, kur žuvo vyras. Klebonas jį pašventino.
Ruošiasi važiuot pas dukrą
Pas G. ir L. Krikščiūnų kaimyną Stanislovą Karvelį nuėjau pro tvoroje esančius vartelius. Pasibeldus negreit atidarė iš pažiūros dar tvirtas vyras. Perrinkinėjo bulves, nes jau dygsta, paaiškino. Prisėdame kieme ant suoliuko. Aplink gausybę inkilų lekioja ir čirškia varnėnai, ir nors sodyboje nėra tikro gandralizdžio, mediniai gandrai akį džiugina netikrame gandralizdyje. Pasak S. Karvelio, tai iš sielvarto… “Prieš 3 metus palaidojau žmoną. Aldona mirė ant mano rankų prie gydytojos kabineto durų, – prisiminė. – Ją pribaigė ne laiku ligos pakirsto sūnaus mirtis. 46 – eri Raimundėliui tebuvo. Jo netekęs ir aš neturėjau kur dėtis. Tada ir pavėsinę pastačiau, ir gandrus medin įkėliau, inkilų pridariau. Juk mums su Aldona iki auksinių vestuvių tik pusmečio trūko… Ir kitų jubiliejų tais metais buvo, tačiau viską užgožė nelaimė… Dabar visas džiaugsmas Kaune gyvenanti dukra Daiva ir keturios abiejų vaikų anūkės. Teks, matyt, sparnus pakelt į Kauną, pas dukrą, nes sveikata nekokia, širdies ritmas trinka“.
S. Karvelis ruošiasi parduoti namus, kuriuose nugyveno 50 gražiausių savo gyvenimo metų. Statėsi juos brolis, tačiau, tapęs kolūkio pirmininku, jam perleido. S. Karvelio tėviškė – kitoje plento pusėje, Elmininkų kaime. Ten sesers sūnus ūkininkauja. O jo žmona buvo pati tikriausia Vosgėlių kaimo gyventoja. Pasak S. Karvelio, kaimas kadaise buvo plačiai pasklidęs po laukus, o dabar tik sodybos prie keliuko belikusios. Čia gyveno Ragaišiai, keli Adamoniai, Juozaponiai, Rudokai, Milašiūnai, Dragūnai išsikėlę į Naujųjų Elmininkų gyvenvietę. Dabar net keturiose kaimo trobose tik po vieną gyventoją belikę. O tautodailininką J. Kazlauską gerai pažinojo, geras žmogus buvęs, pas juos neretai ateidavęs pakortuot.
S. Karvelis gyvulių jau nelaiko. Po kiemą išdidžiai vaikštinėjo tik pas kalakutų augintoją Vladą Tamošiūną pirktas gaidys su penkiom vištom…
-Anykšta
