Adelė Jočienė mokytojavo Kurkleliuose. Ant mokyklos aukšto rado Smetonos laikų pradžios mokyklos iškabą su nudaužtu Vytimi, kuris dabar kabo ant senosios trobos sienos.
Prieš pat Kurklius pasukus į kairę nuo Anykščių – Kurklių plento, pasitinka naujosios kapinės su paminklu kovotojams už Lietuvos laisvę, o vos tolėliau ir pirmosios Vyliaudiškio kaimo gryčios. Tarp Virintos upelės ir Kurklių įsispraudęs kaimas ribojasi su Šilelio viensėdžiu, Pavirinčių ir Kališkų kaimeliais. Pasak Kurklių seniūno Algimanto Jurkaus, nors kaime yra beveik dešimt sodybų, gyvenamąją vietą kaime deklaruoja tik 3 gyventojai. Prie Virintos prigludusias sodybas nupirko miestiečiai, daugiausiai vilniečiai ir čia leidžia savaitgalius bei vasaroja.
Gėlė minta vabzdžiais
Nepavyko išsiaiškinti XVIII–ojo amžiaus pabaigoje dvarininkams Oginskiams priklausiusio kaimo pavadinimo kilmės, kuriame netgi buvusi karčema. 1921 m. ant Virintos upės Jonas Jucius pastatė malūną, kurį 1944 m. vokiečiai sudegino, tačiau vėliau buvo atstatytas, o liekanos tebestovi pakrantėje ir dabar. Kaimas turėjo neįtikėtinai mažai, vos 1,4 hektaro, žemės, tačiau 1923 – iaisiais jame gyveno 31 žmogus. Kaime veikė pradžios mokykla.
1949 m. kaimas tapo „Gegužės pirmosios“ kolūkio dalimi, vėliau pavadintu „Stalino“, „Kurklių“ vardais, kol 1992 m. iširo.
Kaimas yra regioninio parko teritorijoje. 50 hektarų užpelkėjusių Pabiržytės ir Ešerinio su aplinkiniais miškeliais plote yra Vyliaudiškio telmologinis draustinis, kuriame yra retų saugomų augalų. Tarp jų – vabzdžiais mintanti saulašarė. Ant lapo nutūpusį vabzdį apgaubia liaukingi plaukeliai, kurie sudirginti užsilenkia. Į spąstus pakliuvusį vabzdį saulašarė suvirškina per vieną ar kelias dienas.
Mokytoja džiaugiasi vaikais
ir anūkais
Saulėtą gegužės pradžios dieną mokytoja Adelė Jočienė triūsė prie šiltnamio. Mokytoja – jos niekas kitaip ir nevadina nei Vyliaudišyje, nei Kurkliuose. Garbaus amžiaus moteris 33 metus mokė ir auklėjo Kurklių ir aplinkinių kaimų vaikus. Tačiau jau daugiau kaip 30 metų, kai ji išėjusi į pensiją. „Mane buvę mokiniai atpažįsta, o aš juos jau nelabai, – pasigodojo. – Susitinku ant kapelių, sveikinasi, kalbina, kaip gyvenu, mokyklinius metus prisimena“.
Mokytojos sodybėlė labai graži, pavasarį žiedais apsipylusi, su senąja ir naująja trobomis. „Vaikai atremontavo, prižiūri ir pievą šienauja. Sūnus Valdas Vilniuje žmones internetu aprūpina, – neprisiminusi įmantriai skambančių sūnaus pareigų sakė mokytoja. – Dukra Vida Kaune gyvena, žiemas pas ją leidžiu. Žentas geras, man kaip sūnus. Tačiau vis tiek labai pasiilgstu namų, pievos, va to beržynėlio ir mažyčio mums priklausančio miškelio“.
Išpuoselėta sodyba čia gimusio ir augusio vyro gimtinė. Kai 1952 m. apsivedė su Vladu, mokytoja dirbo Staškūniškyje, atsikėlė į Kurklius, mokytojavo ir Kurkleliuose. 2003 – aisiais šį pasaulį palikęs, daugelį metų kelių meistru dirbęs V. Jočys buvo darbštus, geras žmogus, nė už ką nenorėjo keltis į Kurklius, nors ten šeimai buvo siūlomas sklypas. Taip ir nugyveno amželį ant Virintos krantų. Moteris džiaugiasi dažnai aplankančiais vaikais, 4 anūkais. Jau ir 2 proanūkių susilaukė.
Sodino gėles
Eugenija Papšienė prie namo sodino gėles. „Atitekėjau iš netolimo Valakinių kaimo į šios sodybos gaspadoriaus namus, – prisiminė du dešimtmečius juose gyvenanti moteris, pasigodojusi, kad jos pirmasis vyras mirė labai jaunas, kai jų jauniausiai dukrelei nė metų nebuvo. – Dabar jai, Gitanai, greit bus 40 metų. Labai gražiai jau gal 12 metų ištekėjusi už kurkliečio Virginijaus Sabaliausko gyvena Švedijoje. Atvažiuoja, aplanko, ir mus su vyru buvo pasikvietę, lėktuvo bilietus nupirko. Vyriausioji dukra Zita ūkininkauja, tik viduriniosios nebeturiu, skaudi lemtis ją per anksti pasiglemžė“…
E. Papšienė susilaukė 2 anūkų, 2 anūkių ir 2 proanūkių.
40 metų atvargusi kolūkio fermose, 20 karvių rankom melžusi, garbaus amžiaus moteris gyvulių jau senokai nebelaiko. Tik 8 vištas, gaidį ir katinėlį Murkį. Ji užsiaugina daržovių, bulvių ir dėl vištų 8 arus žemės apsėjo kviečiais.
Prisimena degusius Kurklius
Jonas Platkevičius mynė dviratį į Kurklius. Stabtelėjo, įsišnekėjome. 41 – erius metus su žmona pragyvenęs vyras prieš keletą metų ją išlydėjo į šalia kaimo esančias kapines. Vaikų neužgyveno, tad liko vienas ir dabar glaudžiasi pas Romą Gudonį. „Tą namą bando parduoti, tačiau daug prašo, tad pirkėjų neatsiranda, – sakė vyras, ranka mostelėjęs link didelio pastato kaimo pakraštyje. – Karo metais jame buvo ligoninė“.
Kurkliuose gimęs J. Platkevičius mena didelį gaisrą šešto dešimtmečio pradžioje. „Užsidegė nuo mėsos rūkyklos ir supleškėjo pusė miestelio, – prisiminė, – stogai tai šiaudiniai buvo“.
Karpatuose atitarnavęs sovietinėje armijoje, J. Platkevičius susigundė milicininko darbu pačioj Maskvoj, tačiau džiaugėsi neilgai. „Metus atidirbau ir pajutau, kad man ten ne vieta,- sakė vyras ir sugrįžęs ilgus metus kolūkyje dirbo mechanizatoriumi. – Įgijau profesinę ligą ir dabar „invalidauju. Toks ir gyvenimas, tik egzistencija. Kaime nieko nebeliko. Anksčiau, būdavo, į bažnyčią suvažiuoja arkliais, po mišių po miestelį „spaciruoja“, o dabar ir tie, kur savaitgaliais suvažiuoja, susėda į mašinėles ir išsivažinėja“.
