Dviratis A. Žalalienei yra didelis pagalbininkas.
Vienas žmogus, palikdamas šį pasaulį, gali išgelbėti net 7 žmonių gyvybes. Tam reikia ryžtis po mirties paaukoti savo organus tiems, kuriuos su gyvenimu tesieja plonas gyvybės siūlas. Tokiu žmogumi tapo Utenos rajono Saldutiškio miestelyje gyvenęs Kęstutis Repečka. Išlakų lyg ąžuolą 49 metų vyrą pakirto staigi mirtis. Po mėnesio sulaukti savo penkiasdešimtojo jubiliejaus Kęstučiui nebebuvo lemta. Jis jautė, kad gyvybė ir mirtis visada vaikšto greta.
Pakeliui namo užklupo insultas
K. Repečka sirgo epilepsija, jį kamavo aukštas kraujospūdis, tačiau kaip ir daugelis vyrų, per daug savo sveikata nesirūpino, vaistus nuo kraujo spaudimo gerdavo nereguliariai. Invalidumą turėjęs vyras paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais juto artėjančią mirtį. Tai išduodavo kai kurios jo mintys. Likus mėnesiui iki mirties saldutiškietis nuolat kalbėdavo, kad ilgai negyvens, sielojosi, kad nespės užauginti mažiausios dukters.
„Nors ir nelabai tau su manimi pasisekė (galvoje turėjo prastą materialinę padėtį), kad nors be manęs pasisektų, Astute“, – šiuos žodžius Kęstutis yra ištaręs savo gyvenimo draugei ir judviejų dukterų dvimetės Kamilės ir šešiametės Gabijos motinai Astai Žalalienei. 39 metų moteris iš pirmos santuokos augina dar penkis vaikus, kurių vyriausiam Andriui 22 metai. Kęstutis juos laikė ir savo vaikais. Tai pabrėždavo būdamas viešumoje, lankydamasis savivaldybėje ar ligoninėje.
Nelaimė įvyko 2016 metų rugpjūčio 6-ąją, kai miestelyje buvo švenčiama kraštiečių šventė. Linksmai nusiteikęs Kęstutis, išeidamas į parduotuvę, savo antrajai pusei pasakė: „Tuoj grįšiu, Astut“. Tai buvo paskutiniai mylimai moteriai ištarti žodžiai. Kaip vėliau papasakojo žmonės, išėjęs iš parduotuvės vyras du kartus pargriuvo ant žemės, bet pasikėlė ir nuėjo tolyn. Paėjėjęs jis vėl griuvo, ir daugiau nebesikėlė. Kaip mūsuose įprasta, žmonės galėjo pamanyti, kad vyras yra išgėręs. Jį, gulintį ant žemės, matė senyvo amžiaus moteris, tačiau nesumojo kam nors apie tai pasakyti. „Kol sužinojau apie nelaimę, prabėgo maždaug valanda laiko, gal dar būtų pavykę jį išgelbėti? – sielojosi mylimo žmogaus netekusi Asta. – Kęstutį ištiko stiprus insultas“.
Įvykdė pareikštą valią
„Baisiausia buvo reanimacijoje, kurioje Kęstutis praleido keturias paras, – prisiminė Asta. – Jo smegenys jau buvo mirusios, o kūnas tebebuvo šiltas. Kai kartą lankymo metu staiga truktelėjo vienas jo petys, sužibo viltis, kad atgis, tiesa, vienu metu jis dar bandė kvėpuoti pats. Aš iki paskutinės minutės, kol rugpjūčio 10-ąją buvo atjungta aparatūra, vyliausi, kad jis atsigaus. Tokiomis akimirkomis supranti, kad gali turėti kiek tik nori pinigų, bet padėti artimajam niekuo nebegali“.
Kai gydytojai A. Žalalienės paprašė paaukoti vyro organus, ji nesudvejojo nė akimirką. Apie tai pora buvo ne kartą kalbėjusi anksčiau. K. Repečka buvo pareiškęs valią po mirties savanoriškai ir neatlygintinai paaukoti savo organus, tačiau abejojo, ar jo organai tiks donorystei, todėl užpildyti donoro kortelę vis neprisirengė. Prieš įvykdydama velionio valią, Asta rodė iniciatyvą ir už tai agitavo dvi jo seseris ir brolį. Pastarieji irgi nedvejojo ir pritarė tokiam jų brolio pasirinkimui. Tam neprieštaravo ir suaugusi duktė iš pirmosios vyro santuokos. Nors prie patėvio karsto Astos vaikai iš pirmosios santuokos braukė ašaras, duktė iš pirmosios santuokos laidotuvėse nepasirodė.
Asta sakė labai norinti išvysti žmogų, kurio krūtinėje plaka persodinta Kęstučio širdis: „Nors to žmogaus nuotrauką bent akies krašteliu norėčiau pamatyti, sužinoti, kaip jis jaučiasi. Man atrodo, kad tai tas pats žmogus, tik kita išvaizda. Jį pamatyti svajoja ir šešiametė Gabija, spėliojanti, kad tas vyras gal panašus į jos tėtį“.
Žmonių nuomonė nesvarbi
Gyvenimo draugo organus kilniam tikslui paaukojusi moteris neslėpė girdėjusi piktų kalbų apie laidotuves. Kai kurie miestelio gyventojai pyko, kam mirusįjį priėmė į bažnyčią, nes jis su Asta nebuvo susituokęs, širdo, kodėl Saldutiškio bažnyčios klebonas Jurgis Kazlauskas apie mirusįjį pasakė labai gražų pamokslą, o kitiems neva prastesnius. Klebonas per pamokslą kalbėjo apie organų donorystę, sakė, kad Kęstutis tebėra gyvas, nes jo organai išgelbėjo gyvybę kitiems žmonėms.
Katalikų bažnyčia pritaria neatlygintinam mirusio žmogaus audinių ir organų dovanojimui kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Organų donorystę katalikai vadina broliškos meilės auka. Transplantacija etiškai ir morališkai yra priimtina Vatikanui. Organų donorystei pritaria ir daugybė kitų religijų – musulmonų, indų, graikų ortodoksų…
„Už akių senos močiutės baisėjosi, kaip aš galėjau išdrįsti atiduoti išmėsinėti Kęstutį, bet į šias kalbas nelabai kreipiau dėmesį, – atviravo moteris, kuriose akyse plykstelėjo ašaros. – Taip manančių žmonių aš tiesiai paklausčiau, o ką jie kalbėtų, jei jiems patiems gyvenimą pratęsti galėtų tik organų donorystė ar į bėdą pakliūtų jų vaikai ar anūkai? Aš irgi paaukočiau savo organus, šį sprendimą priėmiau net nedvejodama. Taip pat pasielgtų ir mano vaikai, tik gal ne visi. Ir mano kaimynai kalba, kad ryžtųsi tokiam žingsniui“.
Lietuvoje per 46 metus buvo 1410 donorų. 2016 metais Kauno rotušėje spalyje vykusio renginio metu „Ačiū už suteiktą viltį gyventi“ sužibo didžiulė širdis, sudėliota iš 1410 žvakučių. Tai padėka šeimoms, sunkią akimirką padovanojusioms savo artimųjų organus. Asta žino, kad kitais metais šio renginio metu sužibs dar daugiau žvakučių, kurių viena bus skirta Kęstučiui.
Duktės piešiniuose – širdelės
Ypač tėvelio netektį išgyvena šešiametė Gabija. Ji vis prisimena tėtį, nes labai jo pasiilgsta. Mergaitė visuose savo piešiniuose piešia dideles ir mažas širdeles. Viename piešinių šešiametė nupiešė prie ligoninės kitam vyrui širdį dovanojantį savo tėtį. Piešinyje ji pavaizdavo ir lietų. Pasirodo, tą dieną, kai K. Repečką ištiko insultas, lijo lietus. „Kamilė dažnai pasakoja, kad kai užaugs ir turės žaislinę mašiną, pasisodins kartu Kamilę, savo draugę Rugilę ir važiuos į Uteną ieškoti tėtės širdies, – atsiduso Asta. – Gabijai nuo pirmos dienos nieko nemelavau ir sakiau tiesą, kad tėtis niekada nepareis namo, nes jo nesulaukus jai būtų labai skaudu. Ji žino, kad tėtis šviečia danguje žvaigždute“.
Gyvenimas niekada nelepino
Asta su vaikais gyvena socialiniame būste ir verčiasi iš 500 eurų pašalpų. „Jei šiandien blogai, gal rytoj bus gerai, – dėstė savo optimistinį požiūrį į gyvenimą septynių vaikų motina. – Auginu gyvulius, žmonės duoda žemės daržams. Gyvenu skolon, kartais būna taip sunku, kad nors per galvą verskis. Didžiausia mano svajonė išsilaikyti teises ir nusipirkti nors kokią mašiną. Kai mažajai sukaks treji, ieškosiu Utenoj virėjos ar siuvėjos darbo, be to, nuolat atsiranda daugybė reikalų dėl vaikų“.
Niekur nedirbančios daugiavaikės motinos darbo diena prasideda tuoj po penktos valandos ryte. Pirmiausia ji skuba į tvartą šerti gyvulių, melžti karvės, palesinti būrio vištų ir žąsų, ruošia pusryčius į mokyklą besirengiantiems vaikams, veda mažąsias dukteris į vaikų darželį. Po to vėl sukasi įprastų darbų karuselė, padedanti šiek tiek užmiršti sunkią netektį. Atėjus vasarai moteris su vaikais vėl uogaus, grybaus, rinks sraiges, tversis visko, kas padėtų išgyventi ir išlikti oriai. Pašnekovė neslėpė kartais jaučianti smerkiantį aplinkinių žvilgsnį, kad turi net septynis vaikus. Tačiau visi jos vaikai prižiūrėti ir yra mylimi.
Apie save galvoti ar ką nors sau įsigyti moteriai nekyla net minčių. Ji net nedrįsta pasvajoti susidėti priekinius dantis, kurių neteko dėl dažnų gimdymų. Nuėjusi į valdišką įstaigą ji slepia, kad neturi dalies dantų, įprato nesišypsoti: „Man gėda ir nemalonu, kad neturiu visų dantų. Žmonės tikriausiai galvoja, kad esu girtuoklė“.
Gyvenimas Astos niekada neglostė. Ji ištekėjo būdama vos septyniolikos metų. Vienas po kito gimė penki vaikai, moteris nuolat kentė sutuoktinio smurtą. Už vagystę į kalėjimą patekęs vyras, atlikęs bausmę ir grįžęs namo, nuolat gąsdino savo vaikų motiną, kad ją užmuš arba padarys invalide. Vieną dieną Asta ryžosi palikti smurtautoją. Jai pabėgti padėjo vyro giminės ir policija. Tėvui vaikai beveik nerūpi, užtat juos aplanko buvusio vyro giminės.
Saldutiškietė yra dėkinga visiems žmonėms už paramą jos šeimai. Asta džiaugiasi laidos „TV pagalba“ dovanota dviaukšte lova, nes vaikams nebereikia miegoti ant žemės, gerų žmonių atvežtu stalu ir virtuvinėmis spintelėmis. Ji neatstumia nė vieno jai ranką tiesiančio žmogaus, nes didelėje šeimoje praverčia viskas. Ypač šeimai reikėtų spintos drabužiams.
