Vytautas Balčiūnas: „Anykščiai Lietuvos kultūros sostine turėtų tapti 2029 metais, minint rašytojo Jono Biliūno 150 gimimo jubiliejų“

„Anykšta“ apie Anykščių savivaldybės vadovo atsisakymą teikti paraišką Lietuvos kultūros sostinės konkursui ir dalyvavimo šioje programoje perspektyvą paklausė Anykščių kultūros tarybos nario, kultūros politikos eksperto Vytauto Balčiūno. Pateikiame jo atsakymus.

Kultūros ministerijos konkursinė programa „Lietuvos kultūros sostinės“ gimė Europos Komisijai nusprendus nominuoti Vilnių 2009 metams Europos kultūros sostine ir prasidėjus faktiniams pasirengimo darbams jau įkurtame Vilnius – Europos kultūros sostinė biure, kuriame tąkart lyderiavo Rūta Vanagaitė ir Elona Bajorinienė.
Paraiškos Briuseliui rengėjų grupėje tąkart svarstėme įvairias iniciatyvas, kurios skatintų savivaldybes aktyvinti joms neįprastas kultūros ir meno programas, kurios nekartotų rutininio renginių organizavimo, o iškeltų autentiškas visumines konkretaus miesto ar vietovės kultūros plėtros idėjas – taip savivaldybių centrų atsinaujinimą miestuose nuspręsta eksperimentuoti Lietuvos kultūros sostinių programoje. Šios konkursinės programos esmė išliko iki šiol – paraiškas teikiančios savivaldybių administracijos ekspertų darbo grupėse turi paruošti visiškai originalią, autentišką (savo ir kitų patirties nekartojančią) programą, trunkančią ne ilgiau kaip metai, kuri savo intensyvumu išskirtų miestą iki nacionalinio lygmens centro.

Pirmasis Lietuvos kultūros sostinės konkursas buvo surengtas 2008 metams, jį laimėjo Zarasai, o antroji vieta iš gausaus paraiškų būrio atiteko Anykščiams tik vieno balo skirtumu. Kadangi daug metų dirbau šio konkurso vertinimo komisijoje, esu perskaitęs kelias dešimtis konkurso gautų paraiškų, konsultavęs nemažai savivaldybių, kaip rengti šias paraiškas, o mano parengtas projektas „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“ buvo pripažintas nugalėtoju, todėl manau, kad turiu pakankamai patirties rengdamas tokius projektus.

Tačiau merui K. Tubiui ir jo aplinkai mūsų, Anykščių kultūros tarybos narių, jokios pagalbos neprireikė – meras atmetė keturių partijų rajono taryboje argumentuotai išdėstytą siūlymą 2027 metais, minint pirmojo Lietuvos memorialinio muziejaus šimtmetį, tapti Lietuvos kultūros sostine, be jokių argumentų į šiukšlių dėžę meras išmetė ir Kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus buvusios vadovės įdirbį dėl dalyvavimo programos konkurse (savivaldybės Kultūros centre surengtame seminare dalyvavo ir vicemerė, ir administracijos direktorė, tąsyk, joms girdint ir pritariant, buvo sutarta sudaryti darbo grupę ir parengti paraišką).

Labiausiai kliuvo G. Griauzdaitei-Patumsienei, kuriai rajono tarybos posėdžio metu pateikus klausimą dėl dalyvavimo konkurse, meras atskaitė nesuprantamo ir gana įžeidžiančio turinio moralą apie kažkokį paradoksą, kai vieni dirba, o kiti gauna apdovanojimus (maždaug taip suprask – nori dalyvauti sostinių konkurse, pati ir pasirenk paraišką), o kad visiems viskas būtų galutinai aišku, tai laikinoji kultūros administratorė Inga Eidrigevičienė tąkart rajono tarybos posėdyje antrino merui, jog kol visi Lietuvos miestai nebus dalyvavę šioje konkursinėje programoje, tol Anykščiai nedalyvaus antrą kartą.

Tuo tarpu Zarasai šiemet vėl dalyvavo ir laimėjo 2026 metų nominaciją, nes paisė Kultūros ministerijos paskelbtame Lietuvos kultūros sostinių 2026–2028 konkurse aiškiai įvardytos sąlygos, kad konkurse miestas vėl gali dalyvauti, jei jau praėję dešimt metų nuo jo buvimo Lietuvos kultūros sostine. Nesitaręs net su Anykščių kultūros taryba (nors jos nuostatai reikalauja mero ir administracijos su ja tartis dėl svarbiausių kultūros ir meno plėtros klausimų), nepaisydamas visų jau padarytų darbų, meras vienvaldiškai ir be argumentų priėmė neigiamą sprendimą. Ir nors savivaldos įstatymas įpareigoja merus ir administracijas vykdyti jai priskirtų sričių (kultūra yra viena jų) tolygų plėtojimą, Anykščiams nacionaliniu lygmeniu ypatingos svarbos 2027 metais esamos galimybės tapti Lietuvos kultūros sostine meras atsisakė, tuo tikrai patvirtindamas, jog jam kultūra nėra svarbi ir kad ji „gali kelerius metus palaukti“.

Bet kultūra negali nei laukti, nei palaukti pagal mero užgaidas. Ir rajono taryba, ją sudarančios partijos negali laukti, kol galbūt meras kiek nors praprus ir ims suprasti kultūros svarbą ir vertę. Juo labiau, kad mero vykdomos politikos nepaveikė net Respublikos Prezidento G. Nausėdos Anykščiuose įtaigiai paskelbtas kvietimas „kurti kultūros kurortą“. Tiek Anykščių kultūros veikliausia bendruomenė, tiek politikai turi jau dabar imtis pilnaverčio kultūros plėtros po 2027 metų kovo rinkimų naujo planavimo, kai prie rajono vairo stos kiti politikai, kurie supras, kad kultūra yra labai svarbu, kurie turės parengtas argumentuotas visos kadencijos programas ir kultūros plėtojimo srityje.

Jiems viena svarbiausių galimybių naujos kadancijos laikotariu bus 2027 vasarą Kultūros ministerijos skelbsimas kvietimas teikti 2029–2031 metams miestų nominavimui Lietuvos kultūros sostinėmis. 2029 metai yra ypatingi Anykščiams ir Lietuvai – tai rašytojo, humanisto Jono Biliūno, sukūrusio visus, ypač mažuosius skaitytojus, jaudinančias jautriausias noveles („Kliudžiau“, „Brisiaus galas“, „Ubagas“, „Laimės žiburys“ ir kt.), 150 gimimo metų jubiliejus. Anykščiams svarbu, kaip ir kitais metais Druskininkams, minint 2025 metais M. K. Čiurlionio 150 gimimo metines, jubiliejaus metais būti Lietuvos kultūros sostine, kaip ir svarbu, kad 2029 metai Seimo nutarimu būtų paskelbti Jono Biliūno Metais, kad jų programos sukūrimui ir įgyvendinimui būtų sudaryta Ministro Pirmininko vadovauja valstybinė komisija, skirtos valstybės lėšos jos projektams. Juoba, kad Anykščiuose Jono Biliūno atminties aktualinimui tikrai skiriama mažai dėmesio – nors rašytojo kapas ant kalvos jau pagaliau nebeskęsta tamsoje ir apšvietimas po trijų dešimtmečių tamsos tik dabar atstatytas (ačiū a. a. merui S. Obelevičiui ir jo komandai), bet kapo pilnavertis sutvarkymas nebaigtas, nes iš Zakopanės atvežtas antkapinis kryžius dar kriptoje vienišas – be „tarpu rožių ir lelijų“, kurios gali būti sukurtos kaip vientisas meninis sprendimas, o T. Mikeliūnaitės puoselėtoje rašytojo gimtojoje sodyboje nėra tinkamos lankytojų aptarnavimo infrastruktūros, stovi visiškai neįveiklintas svirnas – atkurtojo buvusio prieškarinio pastato su diendaržiu dalis, nesukurtas Jono Biliūno kultūros kelias gimtinėje.

Visi žinome, kad kultūrai labai svarbu politikų pasitikėjimas, jų tikėjimas ateitimi, gebėjimas telkti bendruomenę naujų idėjų įgyvendinimui.
Visuomenės nelaimė yra politikai, kurie pareiškia, kad „aš netikiu kurorto ateitimi“, kad „kultūra dabar gali kelerius metus palaukti“. Anykščiams gyvybiškai būtini ateities kūrimu, kultūros puoselėjimu tikintys, vedantys lyderiai, kurių aktyvų, argumentuotą balsą šiandien jau girdime: turiu galvoje logiškas, prasmingas seniūnaičio Giedriaus Šiukščiaus iniciatyvas, kryptingas, profesionalias Irmos Smalskienės pastangas plėtoti muziejininės kalvos infrastruktūrą (ji vienintelė iki galo perprato savivaldybės vadovo ir buvusio muziejaus direktoriaus munipuliacijas šiuo projektu), kokybiškas kultūros atnaujinimo intencijas, kurias ryžtingai, atsakingai kelia G. Griauzdaitė-Patumsienė, D. Puzinas, Š. Grigonis, miesto humanizavimo mintys, kurias skelbia A. Strazdas, K. Indriūnas, A. Baura, E. Musteikis. Šie žmonės turėtų nieko nelaukti, o artimiausias laiku sukurti nepriklausomą nuo rajono valdžios diktato Anykščių ateities sėkmės programą ir jos priemonių planą, vertą tų milžiniškų pastangų, kurias padarė kultūros mieste Anykščiuose ir rajone A. Vienuolis, T. Mikeliūnaitė, mons. A. Talačka, A. Dačiulis, J. Ratautas, B. Lukaitienė. „Tapti gimtinės vertais“ – šis T. Mikeliūnaitės išsakytas moto labai svarbus ir dabarčiai, kai taip reikia tikėjimo Anykščių ateitimi, kai taip trūksta bendrojo gėrio darbų, vilties idėjų ir planų. Per pirmąjį pasaulinį karą prie Troškūnų, Vašuokėnų dvare laikinai veikusioje Kauno kunigų seminarijoje jos rektorius, poetas Maironis kuriamoje poemos „Raseinių Magdė“ III dalyje herojaus lūpomis sušunka – „šalin nuodai nusiminimo“. To nusiminimo, netikėjimo nuodas vis labiau naikina Anykščių ateitį. „Laimės žiburio“ mieste gyvybiškai reikia naujos vilties, jos sužadinimo naujomis idėjomis ir darbais. Ženklai rodo, kad ateina jauna politikų karta, jaunas vilties atgyti ir stiprėti galimybių metas. To brangiems Anykščiams linkiu iš širdies.