Violetos Matelienės nuotraukos
Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos salėje vėl aidėjo moksleiviški balsai. Antrą dieną iš eilės, pagal bibliotekos projektą „Literatūriniai maršrutai anykštėnams ir svečiams: gidai – rašytojai, išmanioji programa“, viešėjo Vytautas V. Landsbergis. Šįkart su rašytoju bendravo Antano Baranausko pagrindinės mokyklos ketvirtokai ir jų mokytoja Elena Bražiūnienė.
Esu iš „Bernardinų“ užsirašiusi tokią Vytauto V. Landsbergio mintį: „Jaučiuosi esąs kažkur šalia kinematografininkų sąjungos, teatro sąjungos, rašytojų sąjungos… Man artimiausia būtų vaikų sąjunga“. Priklausomybę „vaikų sąjungai“ liudija sukurtas gausus įdomių, mėgiamų, skaitomų vaikiškų knygų lobynas. Kūrybinis pokalbis prasidėjo apie filmo scnarijaus kūrimą. Žiūrėjo filmą „Stebuklingas ąžuolas“, jį komentavo. Po to pokalbis pasisuko skaudžiąja Lietuvai tema – apie partizaninį judėjimą. Papasakojo, kaip prieš trejus metus vaikų vasaros stovykloje kūrė filmą šia tema. Stovyklos dalyvius vaikus tuomet konsultavo partizaninio judėjimo dalyvis Jonas Kadžionis. Pažiūrėję muzikinį, jaudinantį stovykloje dalyvavusių mokinių sukurtą filmą „Auksinės vasaros“, kuriam niekas negali būti abejingas, ketvirtokai aptarė, kaip buvo sukurtos atskiros filmo detalės. Kino filmų kūrėjas su mokiniais aiškinosi, kas yra bunkeris, kodėl jis būtinai turi būti prie upelio, kaip maskuojamas slėptuvės viršus…
Iš salės visus numatytasis maršrutas išviliojo į gamtą, ten kur Šventieji ąžuolai, Puntukas, Lajų takas, „teškena upė šventoji“. Lauke kaip iš kibiro pylė lietus, o autobuse iš vaikų lūpų pylėsi filmo scenarijų siužetai, negirdėti, neregėti, o personažai buvo: vaikai, dvasios, burtininkai, žynys, raganos, velniai, stebuklingose kojinėse po Puntuku gulintis Liuciferis ir jose laikantis magišką raktą… Kiekvienas norėjo savąją versiją papasakoti rašytojui, o kuriems neužteko vietos šalia rašytojo, pasakojo vienas kitam. Įdomią nuotrupėlę iš savo vaikystės prisiminė apie melą Vytautas V. Landsbergis:
– Mane tėvas sugavo negražiai meluojant. Už tai nei mušė, nei barė, tik pasakė: „ Tu turi dvi galimybes – vieną gerą, kitą blogą. Jeigu meluosi apie žmones, nieko gero nesitikėk, net į kalėjimą gali pakliūti. O jeigu tu meluosi apie žvirblius, lapes, arklius, tu kaip rašytojas galėsi gauti premiją“. Aš manau, kad meluoti nėra taip blogai, jeigu melas teisingai panaudojams. Jūsų labai gerai veikia fantazija, galėtumėte būti rašytojai, kino režisieriai.
Vėl grįžę į salę pagal Emilio pradėtą pasakojimą vaikai siūlė savus siužeto variantus. O pasakojimo pradžia tokia: bevaikštinėjančius Lajų taku, vaikus pasiekia žinia: Baltijos jūroje žemės drebėjimas ir prasideda cunamis, kuris netrukus pasieks Anykščius. Iš pradžių vaikai apsidžiaugia, kad jie aukštai ir cunamis nepasieks, bet vienas susirūpina – Anykščiuose mūsų namai, tėvai, draugai, jiems reikia pranešti… O kaip?.. Kaip greit pasiekti Anykščius? Ir ne tik pranešti, bet ir sustabdyti cunamį?… Įkaitusiame kūrybos žaizdre daugybė žarijom šviečiančių siūlymų… Nors susitikimas greit baigsis, bet simbolines kūrybos laužo liepsneles vaikai parsineš savo mintyse. Rašytojas paprašė sugrįžusiems į klasę sugalvotus tekstus užrašyti – ateičiau. Prieš atsisveikinant nuskambėjo bendra daina apie mažą grūdelį – avižėlę. Daug ko mokiniai smalsavo rašytojo: Kokią pirmąją knygą perskaitė, kiek pats šįmet parašė knygų, kaip sekėsi mokykloje, kodėl groti pasirinko gitarą. Iš renginio vaikai parsinešė ne tik įspūdžių, bet aktyviausieji iš rašytojo gavo dovanų – autorinių kompaktinių diskų.
