Praėjo ketveri metai, kai tarp mūsų nebėra laisvės gynėjo ir aktyvaus visuomenininko anykštėno Eligijaus Smetonos.
Puikaus staliaus, kolekcininko, partizanų kovų vietų ženklintojo, šaulio, dimisijos majoro – optimistiško ir geranoriško žmogaus, kurio didžiąją gyvenimo dalį lydėjo kova, kančia ir persekiojimai.
Į politinę veiklą įsitraukė
dar paauglys
Vienas išskirtinių Eligijaus bruožų buvo sugebėjimas dirbti organizacinį darbą. Jo, kaip gero organizatoriaus, sugebėjimai išryškėjo jau paauglystėje.
Būdamas 15 metų 1938 m. E. Smetona savo gimtojoje Šilų parapijoje (Panevėžio r.) su kitais jaunuoliais įkūrė Jaunųjų ūkininkų ratelį, 1938-1940 m. buvo jo valdybos pirmininkas.
1940 m. jis buvo išrinktas delegatu į Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių kongresą, bet toks renginys dėl sovietinės okupacijos nebeįvyko.
Būdamas 17 metų įsijungė į kovą prieš sovietinius okupantus, 1941 m. birželį E. Smetona dalyvavo lietuvių sukilime prieš bolševikus – subūrė Šilų miestelio sukilėlių būrį ir buvo jo vyresnysis, palaikė ryšius su Vadoklių (Panevėžio r.) sukilėliais, koordinavo veiklą, trukdydamas sovietinės kariuomenės atsitraukimui.
Karui baigiantis, 1944 m. vasarą slapstydamasis nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę jis pasitraukė į pogrindį, tapo partizaninės kovos dalyviu, platino pogrindinę spaudą. 1945 m. balandžio 12 d. E. Smetona buvo sužeistas ir suimtas, kalintas Vadokliuose, Panevėžyje ir Vilniuje, bet išvengė įkalinimo lageryje, nes suėmimo metu ginklo neturėjo, todėl išsigynė, kad buvęs partizanų gretose.
Tiesiai iš kalėjimo E. Smetona buvo mobilizuotas ir atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Iš pradžių 1945-1946 m. jis dirbo darbo batalione Kozelske (Smolensko sritis, Rusija) – ten valė karo nusiaubtas teritorijas. 1946-1947 m. tarnavo 16-ojoje Lietuviškojoje divizijoje Lietuvoje.
Eligijų partizanai vadino
Strazdu
Demobilizuotas 1947 m. kovą, E. Smetona grįžo į gimtinę ir 1948 m. vėl išėjo partizanauti, organizavo rezervinį 10 laisvės kovotojų būrį, buvo paskirtas jo vadu, turėjo Strazdo slapyvardį. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo įsakymu, 1949 m. jis buvo paskirtas rezervinio partizanų būrio vadu, jam suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis. Trejus metus E. Smetonos vadovaujamas būrys sėkmingai vykdė Vyčio apygardos štabo nurodymus. Išaiškino grupę čekistų informatorių, platino partizanų spaudą, aprūpindavo Vyčio apygardos partizanus maistu, ginklais, popieriumi spaudos leidimui, radijo imtuvų baterijomis bei kitais partizaninėje kovoje reikalingais daiktais. Pats E. Smetona turėjo pasislėpęs spausdinimo mašinėlę, kuria perspausdindavo Vyčio apygardos štabo partizanų leidinius. Bet, deja, tarp 10 jo būrio narių atsirado išdavikas, išdavęs čekistams visus būrio narius. Visi E. Smetonos būrio nariai, išskyrus išdaviką, buvo suimti.
Būrio vadas tikėjosi mirties bausmės ir stengėsi kuo daugiau kaltės prisiimti sau. E. Smetona, išgirdęs nuosprendį, kad nuteisiamas 25 m. lagerio, pradėjo garsiai kvatotis, čekistai tuo metu pagalvojo, kad kalinys išprotėjo. Prisimindamas šį savo gyvenimo epizodą, Eligijus sakydavo, kad tuo metu supratęs, kad jis tikrai grįš iš lagerio į Lietuvą.
Bet Tėvynę jis pamatė tik po 11 metų, po sunkaus ir alinančio darbo Vorkutos šachtose ir Sibiro taigoje. Nuo nervinės įtampos ir daužymų per tardymą jau kalinimo pradžioje persiuntimo kalėjime visą kūną išmėtė votimis ir žaizdomis. Išgydė kalėjimo prižiūrėtojai, kelis kartus išmaudę statinėje su žibalu. E. Smetona jau atgimimo laikais, pasakodamas apie žiaurius savo gyvenimo įvykius, sakydavo: „Užpirkau mišias mirusiems Vadoklių skrebams ir kareiviams, kurie mane suėmė, bet nesušaudė ir tiems, kurie neužmušė manęs per tardymą bei išgydė kalėjime.“
Kalėjo E. Smetona Vorkutos (Komija, Rusija) lageryje, ten 1952-1954 m. dirbo anglies šachtose. Kalėdamas su kitais bendražygiais 1954 m. lageryje įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą ir kartu su kitų tautybių kalinių pogrindinėmis grupėmis organizavo Vorkutos lagerio kalinių sukilimą, kuris sulaukė plataus rezonanso visoje Sovietų Sąjungoje. E. Smetona trumpai buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadas, o sukilimo metu buvo diversinio skyriaus viršininkas.
Numalšinus sukilimą, E. Smetona 1954 m. iš 4-osios šachtos buvo perkeltas į ypatingo režimo 62-ąjį Vorkutos lagerį. Kalėdamas šiame specialiajame griežto režimo lageryje, nuo 1955 m. liepos iki spalio kartu su bendražygiais leido pogrindinį politinių kalinių laikraštėlį “Protėvių takais”, kuris padėjo organizuoti 1955 m. rudenį kalinių streiką. Po streiko likvidavus 62-ąjį lagerį, 1955 m. spalį E. Smetona buvo pervežtas į buvusį karo belaisvių Andziobo lagerį „Ozerlag“ netoli Bratsko (Rusija), kur kalėjo iki 1958 m. sausio. Pakeitus bausmę, 1958-1962 m. jis liko gyventi kaip tremtinys be teisės grįžti į Lietuvą, dirbo miško kirtimuose.
1962 m. spalį E. Smetona grįžo į Lietuvą, buvo apsistojęs Panevėžyje, Kupiškyje, vėliau apsigyveno Biržų krašte, Kateliuose, dirbo melioracijoje fizinį darbą, vėliau draudime draudėju, papildomai užsidirbdavo iš staliaus amato savo namuose, gerai mokėjo šį darbą.
Į Tėvynę – po 11 metų
Nuo 1973 m. iki gyvenimo pabaigos E. Smetona gyveno Anykščiuose. Grįžęs iš tremties į okupuotą Tėvynę visą laiką buvo KGB stebimas, buvo bandoma jį palaužti, kad viešai pasmerktų savo pažiūras bei buvusius bendražygius. Tai buvo įprasta KGB praktika, naudota prieš partizanus, grįžusius iš lagerių į Lietuvą. Atsirasdavo tokių, kuriuos pavyko įbauginti ir jie sovietinėje spaudoje pasmerkdavo savo buvusią kovą, bet Eligijaus įbauginti nepavyko.
Grįžęs iš lagerio E. Smetona antisovietinės veiklos vengė, tikriausiai nenorėjo rizikuoti dėl savo šeimos, nes vedė būdamas jau 40 metų amžiaus, turėjo du vaikus – Robertą, gimusį 1964 metais, ir Reginą, gimusią 1965 metais. Su žmona Ona Ladigaite-Smetoniene pragyveno 9 metus, jai mirus netrukus persikėlė gyventi į Anykščius. Našliu liko iki pat mirties, vienas užaugino abu vaikus. Iki pat mirties domėjosi numizmatika, rinko ir kolekcionavo senas knygas bei leidinius ir viską, kas buvo susiję su Lietuvos kovomis už nepriklausomybę, bendravo su kitais kolekcininkais bei kunigais.
Ypatingas KGB stebėjimo objektas
Anykščių rajono KGB skyriaus čekistai per savo agentus ir informatorius nuolat sekė bei stebėjo E. Smetoną, domėjosi jo politinėmis pažiūromis. Jis, kaip buvęs politinis kalinys ir aktyvus kovotojas prieš bolševikinį režimą, buvo įtrauktas į komunistų valdžiai pavojingų žmonių sąrašą. Antisovietinių elementų 1982 metais Anykščių rajone KGB priskaičiavo 1290 asmenis, iš jų 430 buvo politiniai kaliniai ir 860 – tremtiniai. Rašydami savo veiklos planus Anykščių KGB skyriaus čekistai niekada neužmiršdavo ir E. Smetonos.
Pvz., 1982 m. Anykščių rajono KGB skyriaus veiklos plane buvo rašoma; „atsirado naujų faktų apie DOR (delo operatyvnoj razrabotki) stebėjimo objektą Smetoną. Jis palaiko ryšius su reakcingai nusiteikusiu kunigu Talačka. Siūloma paruošti raportą LSSR KGB 5 tarnybai, dėl leidimo užmegzti ryšius su sekamuoju išsiaiškinant, ar Smetonai galima padaryti poveikį. Atsakingu už šį darbą skiriamas Anykščių rajono KGB skyriaus viršininkas Čikiliovas“.
1986 m. Anykščių rajono KGB skyriaus veiklos plane užrašoma; „DOR (delo operatyvnoj razrabotki) stebėjimo objektą Smetoną stebi kandidatas į KGB rajono skyriaus agentus P.V.B., KGB agentas „Uosis“, archyvinis agentas „Arlov“ ir patikimas asmuo P. Strazdas. Po stebėjimų nusprendžiama, kad stebėjimo objektas pažiūrų nepakeitė, jos ir toliau lieka antisovietinės, bet jokios praktinės antisovietinės veiklos nevykdo“.
Iš išlikusių Anykščių KGB rajono skyriaus veiklos planų matyti, kad per visus Anykščiuose gyventus metus nuo 1973 iki pat 1988 metų E. Smetona buvo ypatingas operatyvinio stebėjimo objektas, kaip ir dar 7-9 tokie ypatingi „objektai“, tarp jų buvo rajone tuo metu dirbę kunigai: A. Talačka, J. Adamonis, S. Galvydis, J. Babonas. Taip pat buvę Lietuvos partizanai, politiniai kaliniai: A. Kubilius, B. Vaitkūnas, K. Vitkus, V. Folkmanas. Tik 1990 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas E. Smetonos represavimą bei kalinimą pripažino neteisėtu ir jį reabilitavo.
Prisimindamas gyvenimą okupuotoje Tėvynėje grįžus iš tremties Rusijoje, E.Smetona sakydavo: „Ir gimtinėj tokiems kaip aš buvo tremties sąlygos.“
Zaporožietis sudilo
platinant spaudą
Prasidėjus atgimimui E. Smetona aktyviai ėmėsi Lietuvos laisvės atkūrimo darbo. Jis stengėsi dalyvauti visuose svarbiausiuose renginiuose, kuriuos organizavo Sąjūdis, buvo vienas iš atviriausių patriotų oratorių bei vienas iš aktyviausių spaudos platintojų.
Daugybę kartų jis savo jau nebe pirmos jaunystės zaporožiečiu važiavo į Vilnių ir Kauną atsivežti Sąjūdžio leidžiamos spaudos ir knygų, 1988 m. buvo išrinktas Anykščių rajono Tremtinio klubo pirmininku.
Komunistai negailėjo šmeižto
Vietiniam kompartijos komitetui bandant nukreipti Sąjūdžio veiklą Komunistų partijos reguliuojamu keliu į komitetą pasitarti buvo pakviesti Tremtinio klubo pirmininko pavaduotojas ar atsakingasis sekretorius.
Jiems nuėjus į komitetą, Lietuvos komunistų partijos Anykščių rajono komiteto pirmasis sekretorius mandagiai paaiškino, kad E. Smetona ne buvęs politinis, bet kriminalinis kalinys, todėl jam vadovauti visuomeninei organizacijai negalima, bet jokių dokumentų, patvirtinančių E. Smetonos kriminalinę praeitį, 1988 m. kompartijos narių demokratiškai išrinktas partkomo vadovas nepateikė.
Paženklino partizanų žūties vietas
Būdamas Tremtinio klubo vadovu, E. Smetona pradėjo žuvusių partizanų atminimo įamžinimo darbą. Dirbdamas šį darbą padarė neįtikėtinai daug. E. Smetona sukūrė tipinio paminklo projektą, kuris buvo panaudotas, gaminant ir statant atminimo ženklus partizanams, pasistengė, kad partizanų atminimo ženklas būtu panašus į Lietuvos savanorių antkapinį kryžių.
E. Smetona, rodydamas kitiems savo sukurta partizanų atminimo ženklą, pabrėždavo, kad partizanai taip pat buvo savanoriai, todėl Lietuvos savanorių ir partizanų atminimo ženklai turi būti panašūs.
E. Smetonos iniciatyva 1988-2002 m. Anykščių, Panevėžio rajonuose bei Ukmergės rajonuose buvo nustatyta ir paženklinta 184 pokario partizanų veiklos, žūties ir palaidojimo atmintinų vietos, E. Smetonos sukurti partizanų kryžiai pastatyti Anykščių rajono Andrioniškio, Debeikių, Kavarsko, Traupio, Troškūnų, Inkūnų, Šapio, Sliepšiškio, Klaibūnų ,Vyčiūnų, Peslių, Rubikių, Niūronių, kapinių teritorijoje, Panevėžio rajono Ramygalos, Raguvos, Dembavos, Šilų, Tumagalio, Gitėnų kapinėse, Ukmergės rajono Užulėnio kapinėse.
