Ž. Vaičiūnas: antrasis jūros vėjo parkas neturėtų būti plėtojamas bet kokia kaina

Paskirtasis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas sako, kad antrojo jūros vėjo parko projektas neturėtų būti įgyvendinamas bet kokia kaina. 

Ministras žada siekti, kad lapkritį pakartotinai paskelbtame konkurse dalyvautų bent keli dalyviai ir būtų užtikrinta maksimali jų konkurencija.

„Teisine prasme mums užtenka vieno dalyvio. Praktine prasme mano, kaip ministro, siekis, kad turėtume bent keletą dalyvių, kurie tikrai konkuruotų kaina“, – interviu BNS sakė Ž. Vaičiūnas, energetikos ministru dirbęs ir 2016–2020 metų Vyriausybėje. 

„Nesinorėtų šio projekto stabdyti. Aš tikrai pasisakau ir remiu, kad jis būtų plėtojamas, bet tai neturėtų būti daroma bet kokia kaina“, – kalbėjo ministras. 

„Harmony Link“ jungties statybą sieksiantis spartinti ministras sako, kad reikia ryžtingesnių veiksmų apsisprendžiant dėl elektros kabelio į Vokietiją, tuo metu žaliojo vandenilio ekosistemos plėtrą jis vadina „antros eilės prioritetu“.

Ž. Vaičiūnas mano, kad Lietuva neturėtų skubėti ir būti tarp pirmųjų šalių, įrengusių mažos galios branduolinius reaktorius. 

Kitos interviu temos: 

* Pasiruošimas elektros tinklų sinchronizavimui su kontinentine Europa.

* Galimybės paspartinti „Harmony Link“ statybą, elektros jungtis su Vokietija.

* Žaliojo vandenilio vizija ir perspektyvos Lietuvoje.

* Visuomeninis elektros tiekimas. 

* Mažos galios branduoliniai reaktoriai.

* Situacija dėl Lietuvos ir Lenkijos dujotiekyje (GIPL) sumontuotų galimai rusiškų detalių.

* „Ignitis grupės“ perspektyvos. 

– Pastaruosius metus dirbote versle, daugiausia susijusiame su saulės energijos infrastuktūros gamyba, – buvote Europos saulės gamintojų tarybos politikos direktorius, „Global BOD Group“ valdybos narys, taip pat Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas. Ar nekilo dvejonių po ketverių metų grįžti į politiką? 

– Be abejo, kilo. Jūsų išvardyti darbo frontai – tai tik keletas iš jų turbūt yra aktyviausi. Taip pat daugiau nei metus teko dirbti Europos Komisijos (investicijų strategijos – BNS) „Global Gateway“ verslo patariamojoje taryboje ir kituose įvairiuose formatuose. Natūralu, kad tame darbe tikrai mačiau prasmę, tuo labiau, kad tas laikotarpis saulės industrijai nebuvo lengvas, turint omenyje saulės modulių dempingą iš Kinijos. Bet pavyko sudėti tam tikrus pagrindus šios industrijos gyvavimui ateityje. Dvejonių buvo ir tikrai rimtų.

Sakyčiau, kad lankstumo ar kitų galimybių prasme tas europinis darbas tikrai buvo prasmingas. Kita vertus, šita galimybė taip pat yra nemažiau svarbi, nes leidžia patobulinti arba dar įnešti pokyčių Lietuvos energetikos sistemoje, kuri, kaip mačiau stebėdamas iš šono, reikalauja tam tikrų korekcijų. Dėl to tai buvo turbūt vienas labiausiai motyvuojančių faktorių prisijungti prie šios Vyriausybės komandos. (…) Be abejo, visas jas (šias pozicijas – BNS) šiuo metu palieku ir iki priesaikos Seime visose šiose pozicijose, paprastai tariant, turėsiu išsibraukti. 

– Ar nebijote sulaukti klausimų dėl galimo interesų konflikto ar jo regimybės, nes dirbote saulės energetikos  versle?

– Be abejo, klausimų visada gali būti. Bet aš jaučiuosi pakankamai tvirtai vertybiškai, nes pastarasis darbas buvo orientuotas ne į vieną ar kitą konkrečią įmonę, bet pirmiausia į tai, kad, kaip visą laiką tikėjau ir tebetikiu, Europos pramonė turėtų būti stipresnė negu yra iki šiol – pirmiausia, turiu omenyje saulės modulių ir apskritai visą (pridėtinės – BNS) vertės grandinę. Dėl to tą poziciją atvirai ginsiu ir toliau, nes tai yra vienas iš mūsų ekonomikos ramsčių.

Kita vertus, žiūrint iš energetinio saugumo perspektyvos, turime orientuotis ir į tam tikrų energetinės sistemos dalių, smegenų apsaugą – kalbu konkrečiai apie saulės keitiklius arba inverterius. Kaip tik čia buvo mano inicijuotas (pakeitimas – BNS). Džiugu, kad ši Vyriausybė ir Seimas jau priėmė įstatymą dėl galimybės apriboti nuotolinę inverterių kontrolę, pirmiausia, kalbant apie šią produkciją iš Kinijos. Manau, šitie klausimai tikrai nekelia tokių detalesnių abejonių, tai yra vertybinė pozicija ir aš ją toliau ginsiu. 

– Atsiradus kokiai nors įstatyminei iniciatyvai, pavyzdžiui, vėjininkai gali sakyti, kad jūs labiau proteguojate ar atstovaujate saulės energetikai.

– Šiuo atveju klausimas yra labai paprastas – Lietuvoje tiek saulei, tiek vėjui yra pakankamai vietos. Jeigu mes žiūrėtume iš techninio taško, tai Lietuvoje turbūt yra tik 5 proc. valandų, kuomet saulė ir vėjas turi dirbti vienas kito sąskaita. Tikrai nematau čia nei techninio, nei kažkokio politinio interesų konflikto. Be abejo, galima žiūrėti ir iš kitos pusės – kai buvau ministras, inicijavau gaminančių vartotojų sistemą, kuri iš esmės yra orientuota į saulę. Iš tos pusės taip pat galima sakyti priekaištą.

Aš tikrai sutinku ir pritariu, kad Lietuvoje reikia daugiau turėti vėjo (energijos – BNS), kad būtų subalansuota sistema. Saulėtomis dienomis vasarą elektros kainą jau dabar turime konkurencingą ir pigią, bet reikia subalansuoti taip, kad turėtume daugiau vėjo (energijos – BNS) ir žiemos metu, rudenį, pavasarį ta kaina taip pat būtų konkurencingesnė. 

– Susitikęs su prezidentu teigėte, kad turite tam tikrų kontrolinių klausimų „Litgrid“ dėl pasirengimo vasarį numatytai sinchronizacijai. Ar jau turėjote progų užduoti tuos klausimus ir ar gavote atsakymus? 

– Dar ne. Kadangi dabar yra toks pereinamasis laikotarpis, natūralu, kad dar palauksiu tą savaitėlę ir, manau, kad turėsime atvirą pokalbį. Jau šiek tiek kalbėjau su „Litgrid“ kontroliuojančia „Epso-G“, kad būtų paruošta informacija, kaip yra pasirengta, kokios yra rizikos, kokios yra kliūtys įgyvendinant likusius projektus. Natūralu, kad tam tikri dalykai dar šiuo metu yra sprendžiami. Kaip tik kitą (šią – BNS) savaitę bus klausimas dėl balansavimo ir mūsų turimos kaupiklių sistemos (200 megavatvalandžių – BNS) panaudojimo balansavimui po sinchronizacijos. Natūralu, kad ne visi klausimai turbūt yra iki galo uždaryti, dėl to tikrai norėsiu pasitikrinti, ar tikrai mes esame viskam pasirengę.   

– O dėl kokių sinchronizacijos projektų įgyvendinimo jums dar kyla klausimų? 

– Iš savo ankstesnės patirties žinau, kad sinchronizacija yra pakankamai kompleksinis projektas. Nesu informuotas, todėl norėčiau pirmiausia atsinaujinti informaciją dėl sinchroninių kompensatorių efektyvaus veikimo sistemoje. Kadangi jie buvo prijungti visai neseniai, esminis klausimas turbūt yra dėl jų testavimo. Esu tikras, kad jis buvo atliktas, bet norėtųsi dar pasitikrinti.

Iš ankstesnės patirties, kuomet buvo daromas vadinamasis „black start“ testas – atliekama simuliacija, sukuriant energetinę izoliuotą salą Kruonyje ir Elektrėnuose bei simuliuojant, kas būtų užkuriant sistemą black-out’o atveju – irgi atrodė viskas paprasta, o Lietuvos sistema atrodė pasirengusi. Tačiau būtent simuliacijos metu išaiškėjo tam tikri techniniai niuansai, kurie vėliau buvo išspręsti. Teoriškai mes galime būti pasiruošę, bet jeigu nebūsime ištestavę to praktikoje, tai automatiškai sukelia tam tikras rizikas. Tą ir kalbėjome su prezidentu, kad geriau devynis kartus ištestuoti, kad dešimtą kartą nebūtų rizikų. 

– Vienas didžiausių sinchronizacijos projektų, pradėtas dar ankstesnėje jūsų kadencijoje, – jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos „Harmony Link“. Iki praėjusių metų kalbėta apie jūrinę jungtį, galiausiai projektui išbrangus 2,5 karto, ją nuspręsta tiesti sausumoje. Kaip vertinate tokią projekto transformaciją?

– Be abejo, vertinu dviprasmiškai. Kai buvo sudėliota šio projekto koncepcija, būtent „Harmony Link“, sakyčiau, atrakino duris į sinchronizaciją. Tuo metu nebuvo kito techninio sprendinio, kuris užtikrintų mūsų regioninių partnerių pritarimą sinchronizacijos projektui – kalbu tiek apie Lenkiją, tiek apie Latviją ir Estiją. Esminis klausimas buvo toks, kad sinchronizacijos projektas neturėtų neigiamos įtakos rinkai, o jeigu tokia įtaka yra, tai ji turi būti kuo mažesnė. „Harmony Link“ leido užtikrinti tam tikrą kompensaciją būtent rinkos praradimams. Dėl to jis buvo sinchronizacijos paketo dalis, o jo įgyvendinimas – tuomet kalbėjome apie 2025–2026 metus – sietas su sinchronizacija. 

Kuomet buvo pamatytos tam tikros geopolitinės, hibridinės rizikos, galbūt dėl projekto kaštų išaugimo situacija yra visai kita. (…) Džiugu, kad regioniniai partneriai pritarė šitai projekto alternatyvai. Manau, kad esminis klausimas dabar – dėti visas pastangas, kad šis projektas būtų įgyvendinamas kaip įmanoma greičiau. Be abejo, tuo yra suinteresuoti visi regiono partneriai. Dėl to, sakyčiau, kad tikrai matau projektą kaip galimybę kompensuoti tuos rinkos praradimus. Išgirdus pirmą kartą tokius pasiūlymus (dėl alternatyvos sausuma – BNS) galbūt buvo šiek tiek vidinio skepsio dėl regioninių partnerių pritarimo, bet kadangi jie pritarė, tai kaip ir viskas tvarkoje. 

– Sakote, kad norite spartinti „Harmony Link“ statybas, tokį lūkestį jums išreiškė ir prezidentas. „Litgrid“ šiuo metu projektą planuoja užbaigti 2030 metais. Koks būtų jūsų lūkestis dėl galutinio termino? 

– Žiūrint į ankstesnę mūsų projekto įgyvendinimo patirtį paprastai tokioms jungtims, netgi sausuma reikalingi maždaug penkeri–šešeri metai nuo projekto inicijavimo. Skaičiuojant nuo šių metų, būtų penkeri ar šešeri (įgyvendinimui – BNS), dėl to turbūt ir ta data numatyta 2030 metams kaip ankstyviausia. Manau, kad visuomet galima rasti sprendimų kaip lygiagretinti darbus. Be abejo, viena dalis yra teisinė ar reguliacinė, kiek tai susiję su poveikio aplinkai vertinimu ir kitais dalykais. Kadangi ieškoma sinergijos su „Rail Baltica“ projektu, tai, matyt, yra ta erdvė, kuri leistų sutaupyti pakankamai daug laiko. 

– Kaip tuomet būtų galima projektą paspartinti? Ir pasitikslinsiu dėl datos – kaip suprantu, tiek jūs, tiek prezidentas nori greičiau nei 2030-ieji?

– Toks yra lūkestis. Visuomet galima padaryti greičiau ir geriau, ir tai turbūt bus vienas iš mano pirmųjų klausimų „Litgrid“, ką būtų galima padaryti spartinant šį projektą ir baigiant jį anksčiau. Šiandien aš neturiu atsakymų ir konkrečių receptų, bet dėsime visas pastangas. Jeigu mes kalbame apie 2030 metus kaip planą, nesinorėtų, kad faktas būtų 2032 metais. Kitaip tariant, jeigu mes turėsime planą 2028 metams, yra tikimybė, kad netgi su tam tikru vėlavimu projektas bus užbaigtas laiku. 

– Galutiniai terminai, matyt, priklauso ne tik nuo mūsų – projektas vykdomas su Lenkija. Kiek teko girdėti, būtent lenkai paprašė šiek tiek pakoreguoti terminus, kai Lietuva „Harmony Link“ norėjo užbaigti 2028 metais. Be to, „Rail Baltica“ dedamoji itin svarbi Lenkijai, nes ten eis didesnė dalis jungties. 

– Šiandien konkrečių detalių negaliu spręsti. Bet ir sinchronizacijos projekto metu mes turėdavome praktiškai kas ketvirtį susitikimus su Lenkijos partneriais – tiek su perdavimo sistemos operatore, tiek su ministerija – ir vienas kertinių klausimų visada būdavo datos. Natūralu, kad partneriai ieškodavo galimybės turėti tam tikrą laiko pagalvę apsidrausti nuo  rizikų, o mūsų pozicija visą laiką būdavo spausti, kiek įmanoma, ankstesniems terminams. Manau, kad panašią praktiką, kurią turėjome su sinchronizacijos projektu, kai buvo dešimtys projektų ir buvo įmanoma suderinti jų įgyvendinimą, bus galima taikyti ir šios jungties atveju. 

– O kada galima tikėtis elektros kabelio su Vokietija? 

– Labai geras kausimas. Dėl to ir Vyriausybės programoje įrašyta pakankamai aiški nuostata dėl šio kabelio. Negalėčiau remtis konkrečiais faktais, bet, kiek suprantu situaciją Lietuvoje, nėra iki galo apsispręsta dėl strateginės vizijos – ar kabelis su Vokietija ir galbūt mažesnės galimybės (žaliajam – BNS) vandeniliui, ar daugiau paties vandenilio kaip ekosistemos plėtra. Nes čia yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. 

– Ar tikrai prieštaraujantys? Pataisykit, jeigu klystu, bet Vokietija bus ir viena didžiausių elektros vartotojų, jai taip pat prognozuojamas didelis vandenilio poreikis. O Lietuva turi ir gaires, ir kelia ambiciją būti viena didžiausių vandenilio eksportuotojų.

– Turbūt velnias slypi detalėse. Mes turime du infrastruktūrinius dalykus: elektros linijos, kuriomis tiekiama elektra, ir vandeniliui reikalinga infrastruktūra. Jeigu šie du projektai ir visa juos lydinti infrastruktūra yra sinchronizuojama tame pačiame laike, tuomet esminio prieštaravimo nėra. Bet problema turbūt ta, kad dažniausiai apie vandenilį mes kalbame kaip apie išteklių, kuris turėtų būti konkurencingas. Dėl to tikrai yra daug klausimų, nes pasaulyje kol kas nėra daug konkurencingų vandenilio projektų. Dėl to manau, kad šiuo aspektu turi būti pakankamai aiškiai sudėlioti prioritetai. Ką aš girdžiu, kad dabartinė Vyriausybė šiek tiek sprendė tą dilemą, kur čia kreipti didesnį dėmesį. Manau, kad pirmas dalykas yra apsispręsti dėl jungties (su Vokietija – BNS). Be abejo, yra ir tam tikrų niuansų dėl jos kaštų, kas už tai mokės. Dėl to, manau, kad tai turi būti priimta pačiu racionaliausiu būdu. 

Kalbant apie terminą, tokių jungčių statyba geriausiu atveju paprastai trunka apie dešimt metų – turbūt mes tikrai kalbame apie kokius 2035 metus. Bet pirmiausia norėtųsi sudėlioti visą ekosistemą, kaip kokie projektai judės. Dėl to šiandien nenorėčiau užbėgti įvykiams už akių, kol neturiu detalesnės informacijos ir kol neišsiaiškinau Vokietijos ir kitų partnerių pozicijos. 

Natūralu, kad yra klausimas, kur investuoti. Jeigu mes turime uždarą rinką, kuri susiduria su atsinaujinančių išteklių plėtros problema, nes kiekvieną instaliuotą megavatą parduoti rinkoje kainuoja vis mažiau, natūralu, kad mes turime rasti tinkamą tašką tarp elektros kainos vartotojams Lietuvoje bei jos eksporto galimybių į regiono šalis, kaip Vokietiją. Čia svarbu kalbėti apie tas valstybes, kuriose elektros kaina potencialiai yra aukštesnė, kai eksportas duotų teigiamą impulsą atsinaujinančių išteklių vystymui. Trečiasis piliorius yra būtent vandenilis. Jeigu mes uždarome sistemą, natūralu, kad mes turėsime skatinti ir daryti visas investicijas į vandenilio infrastruktūrą. (…)

Manau, kad reikia ryžtingesnių veiksmų dėl kabelio tiesimo į Vokietiją. O vandenilio infrastruktūra ekonomine prasme Lietuvai yra svarbi, bet aš tai traktuočiau daugiau kaip antros eilės prioritetą. Priežastis yra pirmiausia dėl to, kad, kaip ir minėjau, vandenilio projektai šiuo metu pasaulyje dar nejuda taip sparčiai. Ir esminis kitas klausimas, kas bus to vandenilio vartotojai. Ar mes tuo metu turėsime pakankamai pramonės, kuri tą vandenilį naudos?

– Kaip tik norėjau klausti, kaip jūs vertinate žaliojo vandenilio perspektyvas. Matome pavyzdžių, kai pasaulyje stabdomi jo projektai, lietuviškas pavyzdys – „Achema“ atsisakė 122 mln. eurų paramos dėl reguliavimo, neprognozuojamos elektros kainos, neaiškių vartojimo perspektyvų. Matau, kad jūs į vandenilio viziją žiūrite skeptiškiau. 

– Sakyčiau, taip. Mes turime suprasti, kad Lietuva yra pakankamai maža rinka. Berods 2018 metais vienos vakarienės metu paklausiau už energetiką atsakingo Vokietijos sekretoriaus – antro asmens ministerijoje, ką jie daro vandenilio plėtros srityje. Atsakymas buvo, kad jie investuoja į pilotinius projektus. Sako, mes čia įmetėme 200 mln. eurų. Į pilotinius projektus! Tai buvo 2018 metais, o Vokietijos pramonės parama vandenilio technologijoms buvo pakankamai stipri. Jie matė vandenilį kaip galimybę pramonei technologine prasme turėti konkurencingumą.

Jeigu jau Vokietijai nepavyko išvystyti tokių projektų, turime suprasti, kad mūsų galimybės irgi nėra pačios didžiausios. Kam tikrai pritariu, kad Lietuva turėtų surasti tinkamą nišą vandenilio vertės grandinėje, tam tikroje specializacijoje ir savo vietą pasaulyje – tą tikrai reikėtų remti. Bet dėl vandenilio, kaip kuro rūšies, mes tikrai turėtume pagalvoti, kas bus vartotojai. Jeigu mes turėsime tinkamą ekosistemą – viskas tvarkoje, jokių prieštaravimų nėra. 

– Sulaukėte daug klausimų dėl visuomeninio elektros tiekimo. Vyriausybės programoje numatyta leisti juo naudotis smulkiems ir pažeidžiamiems buitiniams vartotojams. Kiti metai turėjo būti paskutiniai pasirinkti tiekėją trečiojo etapo vartotojams, o tokių yra maždaug 450 tūkst. Kiek iš jų galėtų likti visuomeniniame tiekime? Kur yra ta riba, kai vartotojas yra smulkiausias ir pažeidžiamiausias? 

– Iki galo neatsakysiu, tai yra tie sprendimai, kurie yra pakankamai jautri tema. Dėl to bet kokia žinutė sukuria tam tikrą atsakomybę už tolesnius veiksmus. Todėl dabar tikrai nenorėčiau pasakyti vienos ar kitos ribos, nuo kurios yra smulkūs vartotojai, o nuo kurios – ne. 

– Ar nebus taip, kad visi tiekėjo nepasirinkę trečiojo etapo vartotojai ir galės likti visuomeniniame tiekime? 

– Vienas galimas scenarijus yra toks, kad visi tie 450 tūkst. vartotojų, kurių dalis, jeigu esu teisingai informuotas, galutiniame elektros suvartojime yra maždaug 3 proc. Jų suvartojama elektros energijos dalis tikrai yra maža, o administracinė našta šiems vartotojams yra pakankamai didelė.

Pateiksiu praktinį pavyzdį – sudėtinga gyventojui, kuris turi sodo namelį, kuris yra kaip atskiras apskaitos objektas, o ten tik šiltuoju periodu naudojama elektra, ieškoti elektros tiekėjo, kai ten suvartojimas yra labai mažas. Radikaliausias scenarijus gali būti, kad visas trečiasis etapas (galės naudotis visuomeniniu tiekimu – BNS), bet kalbėsimės ir su reguliuotoju, ir su tiekėjais. Norėtųsi rasti tokį sprendimą, kuris užtikrintų galimybę pasirinkti tiekėjus (pažeidžiamiems – BNS) vartotojams, bet kartu būtų jiems maksimaliai naudingas ir nedarytų neigiamos įtakos liberalizacijos procesui. 

Klausimas, kur mes brėžiame ribą – 450 tūkst., 250 tūkst. ar 200 tūkst. vartotojų. Bet čia turėtume ne žongliruoti konkrečiais skaičiais, o pažiūrėti į objektyvią realybę, kur yra ta riba, kuri leidžia visuomeninį tiekimą užtikrinti nedidinant naštos kitiems vartotojams. Mes suprantame, kad visuomeninis tiekimas yra kita kainodara, kuri turi įtakos ir nepriklausomo tiekimo kainai. Dėl to reikia pažiūrėti visus faktorius ir šiandien nedrįsčiau prognozuoti konkrečios ribos. 

– Ar pasirinkus radikaliausią scenarijų ir leidus visuomeniniu tiekimu naudotis visiems trečiojo etapo vartotojams, nereikštų, kad liberalizacijos procesas liktų neužbaigtas. 450 tūkst. yra beveik trečdalis visų šalies elektros vartotojų. 

– Kaip pažiūrėsime… Yra kitos valstybės, kurios turi ir 50 proc., ir 60 proc. vartotojų, kuriuos traktuoja kaip pažeidžiamus arba smulkius vartotojus. Pats liberalizacijos projektas buvo vystomas etapais tam, kad po kiekvieno etapo, kito vartotojai galėtų pasiruošti. Kita vertus, kad tiek nepriklausomi tiekėjai, tiek kiti rinkos dalyviai išmoktų pamokas. Kalbu apie konkrečius praktinius dalykus, kaip ESO duomenų perdavimas apie suvartojimą nepriklausomiems tiekėjams ir taip toliau – daug praktinių niuansų, todėl buvo pasirinkta žingsnis po žingsnio taktika.

Kalbant apie trečią etapą, kai buvo dėliojami konkretūs liberalizacijos žingsniai, tas 1 tūkst. kilovatvalandžių (vartojimo riba – BNS) pasirinktas kaip koncepciškai aiškus skaičius, bet į vidų nebuvo galvojama, ar tai yra 1 tūkst., ar 500 (kWh – BNS), ar kiti dalykai. Tuo metu tiesiog nebuvo mąstoma apie tam tikras detales. Šiuo metu atėjo laikas apie tai pagalvoti. 

– Seime sulaukėte ir kito klausimo apie lapkritį pakartotinai paskelbtą antrojo jūros vėjo parko aukcioną, už kurį, kaip jūs sakėte, turėsite prisiimti politinę atsakomybę. Įdomia situacija pavadinote tai, kad konkursas paskelbtas Vyriausybės kadencijos pabaigoje. Ką ketinate daryti – palikti kaip yra, peržiūrėti sąlygas, stabdyti ar net jį nutraukti? 

– Nesinorėtų radikalizuoti, o norėtųsi surasti vidurio kelią, kiek tai leidžia teisės aktai ar galimybės. Aš pateikčiau ekstremalų pavyzdį, kuomet Švedija ar kitos šalys netgi stabdo jūrinio vėjo projektus dėl tam tikrų aplinkybių – rinkos situacijos ar aplinkybių, susijusių su saugumo situacija. Priežastys yra įvairios. Todėl norėtųsi, kad šis projektas būtų įgyvendintas pačiu racionaliausiu būdu. Viena vertus, kad jis būtų konkurencingas ir suprantant jo strateginę reikšmę jis netaptų našta vartotojams. 

– Tai konkretus klausimas – ką darysite su šiuo metu vykstančiu konkursu?

– Kadangi jis jau yra paskelbtas, pirmasis tikslas yra užtikrinti maksimalią konkurenciją. Kaip žinome, yra sudarytos įstatyminės sąlygos konkursą pripažinti įvykusiu netgi esant vienam pareiškėjui. Pirmasis aspektas – tikrai investuosiu savo laiką ir pastangas, kad projektas būtų kaip įmanoma konkurencingesnis. Tai yra turbūt vienas iš geriausių būdų užtikrinti konkurenciją. Mes turime (VERT nustatytas – BNS) kainų lubas, bet yra ir kainų grindys.

Jeigu mes turėsime pakankamą konkurenciją ir galimybes šį projektą įgyvendinti už priimtiną kainą vartotojams, viskas tvarkoje – esu pasirengęs jį remti visomis išgalėmis. Bet jeigu mes turėsime situaciją, kuomet bus taikomasi į kainų lubas – suprantama, teisiškai tai galima daryti – bet aš manau, kad tada tai nusipelnys ir išsamesnės diskusijos, nes norėtųsi, kad šitam projektui pritartų visi Lietuvos vartotojai – kalbu ir apie pramonę, ir apie buitinius vartotojus. Kad tai netaptų papildoma našta Lietuvai. 

– Kaip jūs skatinsite tą konkurenciją? Susitiksite su potencialiais vystytojais ir kviesite juos dalyvauti?

– Be abejo. Tai yra vienas iš būdų. Aš jau esu kalbėjęs ir su Europos vėjo (energetikos – BNS) asociacijos vadovu apie tai, kad toks konkursas yra paskelbtas ir mums reikėtų ieškoti būdų paskatinti (vystytojus dalyvauti – BNS), pirmiausia teikiant informaciją. Dabar suteiktos geresnės galimybės, nes yra daugiau laiko pateikti projektinę dokumentaciją.

Kuomet turėjome pirmąjį konkursą (2023-aisiais, be valstybės paramos – BNS), tai buvo vienas iš niuansų, kur buvo kritikuojama ir Europoje, kad dokumentų pateikimui buvo turbūt mėnuo laiko. (Tai buvo – BNS) toks administracinis apribojimas, kuris tikrai nebuvo reikalingas tuo metu, bet kuris sukėlė labai daug aistrų visoje Europoje. Į Lietuvą tam tikra prasme buvo žiūrima pakankamai kreivai. 

Dabar vykstančiame aukcione jau yra praplėstos durys dalyvavimui laike, bet nesinorėtų, kad būtų tokie apribojimai, kurie teisiškai gal ir galimi, bet praktiškai jie vertinami pakankamai neigiamai iš vystytojų perspektyvos. 

– Bet aš klausiu konkrečiai – jūs neketinate atšaukti dabartinio konkurso?

– Sakyčiau, kad viskas priklauso nuo kainos. Jeigu mes turėsime konkurencingą projektą… Teisine prasme, mums užtenka vieno dalyvio. Praktine prasme, mano, kaip ministro, siekis, kad turėtume bent keletą dalyvių, kurie tikrai konkuruotų kaina. Šiandien aš negaliu pasakyti, ar yra teisinės galimybės peržiūrėti procesą. Nesinorėtų tikrai šio projekto stabdyti. Aš pasisakau ir remiu, kad jis būtų plėtojamas, bet tai neturėtų būti daroma bet kokia kaina. 

Šiandien situacija rinkoje yra pasikeitusi. Neturėtume aklai žiūrėti į šitą projektą kaip į vienintelę galimybę užsitikrinti atsinaujinančių išteklių gamybą. Atsinaujinančiai ištekliai visuomet svarbūs, tikrai visomis išgalėmis remsime jų vystymą, bet jeigu galime surasti racionalesnius būdus ir galbūt prarasti vienus metus vardan geresnio projekto, kodėl to nepadarius.

–  Kol kas tik vienas dalyvis – „Ignitis grupė“ – oficialiai paskelbė, kad dalyvaus konkurse. Kaip suprantu, jeigu pavasarį paaiškėtų, kad jis ir liks tik vienas, nors tai įstatymai leidžia, jums tokia situacija turbūt nelabai patiktų? 

 – Kaip ir minėjau, viskas priklauso nuo kainos. Jeigu kaina yra konkurencinga, kodėl gi ne. Bet turbūt yra tam tikri aspektai arba sąsajos ir su pirmuoju projektu. Kaip ir sakau, esminis dalykas yra tai: kadangi projektas (konkursas – BNS) administraciškai buvo paskelbtas dar šios Vyriausybės, o politinė ir praktinė atsakomybė turės būti jau kitos, tai norėtųsi, kad ta atsakomybė būtų suvokiama Vyriausybės in corpore, o ne tik kaip energetikos ministro. 

– Vyriausybės programoje aš įžvelgiu apskritai mažesnį entuziazmą jūriniam vėjui – remsime, bet palyginę juos su sausumos projektais. Kadenciją baigiantis ministras yra sakęs, kad Lietuva 2030–2040 metais galėtų turėti dar daugiau vėjo parkų. Kaip jūs vertinate tokią viziją? 

– Aš pirmiausia žiūriu į tuos klausimus, kuriuos reikia spręsti čia ir dabar. Planuoti į perspektyvą visą laiką reikia – tiek energetikos ministras, tiek Vyriausybė turi turėti viziją, kurlink einama. Manau, kad patvirtinta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija teisingai sudėlioja akcentus, bet gyvenimas dažnai pakoreguoja. Todėl pirmiausia kreipčiau dėmesį į praktinius dalykus. Strateginiai dalykai yra svarbūs, bet, jeigu strateginė vizija kainos prasme žudo mus šiandien, tai tikrai tuos dalykus reikėtų peržiūrėti. 

– Jūs manote, kad jūrinio vėjo projektai, palyginti su sausumos, kainos prasme šiandien nėra tokie apsimokantys?

– Matydamas tuos rėžius, kurie yra patvirtinti – jeigu mes kalbame maždaug apie plius 10 centų prie kilovatvalandės – tai yra tikrai pakankamai aukšta kaina. Taip, tai yra kainos lubos, bet iš esmės tai yra tokia kaina, kurią mes turėtume mokėti jau konkrečiai prasidėjus gamybai arba dar ankstesniuose etapuose. Kaip ir minėjau, nesinorėtų Lietuvos vartotojų padaryti tam tikrų strateginių sprendimų įkaitais. 

Rinka yra labai dinamiška ir krizės metu niekas nesitikėjo tokio greito kainų kritimo. Turime pasižiūrėti, kiek mes turime plėtros galimybių sausumoje – tiek kalbant apie prijungimą prie „Litgrid“, tiek prie ESO tinklų, kiek mes turime galimų projektų ne tik pagal išduotas prijungimo sąlygas, bet ir kurie realiai bus įgyvendinti. Tokiame kontekste vertinant atsinaujinančios energijos išteklių dalį mūsų bendrajame gamybos paveiksle žiūrėti, kokią kainą mes galime toleruoti.  

– Šiemet patvirtintoje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatytas labai konkretus dalykas – galimybė po 2030-ųjų Lietuvoje vystyti mažos galios branduolinius reaktorius. Kaip jūs vertinate šių įrenginių perspektyvą bazinei gamybai, kai nėra saulės ar vėjo?

– Kaip bazinei gamybai, vertinčiau šiek tiek rezervuotai. Manau, kad galima vertinti tokias galimybes ir šiandien globaliai turime tokią situaciją, kad šitų reaktorių vystytojai susiduria su nemažomis finansinėmis problemomis, finansų pritraukimu, kitais iššūkiais. Todėl natūralu, kad jie ieško rinkos visose valstybėse, kurios galėtų būti pirmosios klientės įdiegti šiems reaktoriams.

Klausimas yra labai subtilus. Viena vertus, pirmieji klientai turės pakankamai geras sąlygas, kita vertus, tą pripažino ir dabartinis energetikos ministras – Lietuva neturėtų būti pirmoji klientė. Galbūt mes turėtume būti antra arba trečia  klientė, kuri galėtų turėti tokias technologijas. Tačiau mes neturėtume lėkti strimgalviais į šitos technologijos įgyvendinimą Lietuvoje dėl keleto priežasčių. Pirma, istoriškai šios technologijos nebuvo vystomos taip, kaip buvo planuota arba žadėta. Dar 2011–2012 metais teko lankytis JAV, kuomet buvo žadama 2024–2025 metais turėti jau komerciškai išplėtotus projektus. Šiandien to mes neturime. Antras aspektas – turime įvertinti, kad turime referendumo rezultatus dėl Visagino atominės elektrinės. 

– Pristatant šiuos reaktorius kalbama, kad jų apsaugos zonos yra mažesnės ir technologiškai jie yra kitokie nei senosios atominės elektrinės.

– Suprantama, tačiau mes vis tiek kalbame apie branduolines technologijas. Tai kitos kartos, kito lygio (reaktoriai – BNS), kitos apsaugos zonos, bet iš principo gamybos šaltinis yra tas pats. Nesinorėtų užbėgti įvykiams už akių, bet aš šiek tiek dviprasmiškai vertinu šių projektų spartaus įgyvendinimo galimybes Lietuvoje, netgi priimant sprendimą 2028 metais.

Apskritai tokios technologijos vertinimui durų neuždaryčiau, bet su viena sąlyga – kad mes nenukreipiame dėmesio nuo atsinaujinančios energetikos. Tikrai tam neturėtume skirti pagrindinio fokuso  ir dėmesio. (…) Lietuva turi būti atvira tokių technologijų pasiūlymams, kuriuos teikia tiek JAV, tiek Prancūzija, tiek kitos šalys. Galbūt ir bus atrastas tam tikras sprendinys, kuris būtų tikrai patrauklus. Neturėtume užsispirti ir tam uždaryti duris, bet aš turiu abejonių dėl galimybės pakankamai artimoje perspektyvoje tokius projektus įdiegti komerciškai. (…)

Mes turime žiūrėti į platesnį paveikslą. Šiuo atveju mes tikrai matome, kad saulė ir vėjas yra tie generacijos šaltiniai, kurie tikrai gali užtikrinti nemažai reikalingos elektros gamybos. Bet yra ir kitos technologijos, kaip kaupikliai. Technologijos tobulėja, jie gali pakankamai gerai veikti santykyje su saulės ar vėjo generacija.

– GIPL projektą pastaraisiais metais lydėjo skandalai dėl galimai sumontuotų rusiškų detalių, neturinčių tinkamų sertifikatų. Teisėsauga atlieka ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo. „Amber Grid“ kaltina rangovę „Alvorą“, ši turi savų argumentų. Kadenciją baigianti premjerė bei energetikos ministras nuolat teigė, jog kaltų bus ieškoma teisėsaugai užbaigus tyrimus. Kaip jūs vertinate tokią politinę reakciją?

– Visi strateginiai projektai turėtų nekelti nė menkiausių abejonių dėl jų technologinio įgyvendinimo, skaidrumo aspektų ar kitų svarbių momentų. Jais grindžiamas ir visuomenės pasitikėjimas valstybe bei energetika. Dėl to manau, kad atsakingoms institucijoms reikalinga baigti tyrimus. Mes dabar turime tam tikrą procesą tarp reguliatoriaus ir gamtinių dujų sistemos operatorės („Amber Grid“ – BNS), tai viena iš dalių. Tikrai pasisakau už tai, kad visi tyrimai turi būti pabaigti ir situacija išsiaiškinta.

Šio projekto kontekste turbūt esminis klausimas, ką reikėtų keisti ir koreguoti. Esminis dalykas, kad turbūt nebuvo užtikrinta pakankama viso projekto ir visų rangovų kontrolė. Tai tikrai yra turbūt tas šaukštas deguto, kuris gadina šio strateginio projekto medaus statinę. Norėtųsi, kad būtų surasti racionalūs sprendimai, kaip tą situaciją išspręsti ir iš to pasimokyti. 

– GIPL projektą prieš jo veiklos pradžią tvirtino rinkos reguliuotojas, projektą prižiūrėjo „Amber Grid“. Ar jūs matote konkrečią Energetikos ministerijos valdomų bendrovių, jų vadovų, darbuotojų ar to paties rinkos reguliuotojo atsakomybę šioje istorijoje?

– Atsakomybę matau vienareikšmiškai. Jeigu tokie dalykai galėjo įvykti (…), tai iš tiesų esminis klausimas yra tai, kad mes visoje projekto kontrolės grandyje turime pripažinti, kad buvo spragų. Kas atsakingas, kaip spręsti tą situaciją – manau, kad ten jau buvo ir prisiimta atsakomybių bendrovėje „Amber Grid“. Tie asmenys, kurie buvo atsakingi už kontrolę, jie vienaip ar kitaip turbūt išėjo iš darbo. 

– Ar to pakanka?

– Manau, kad čia situaciją bandoma amortizuoti tiesioginės atsakomybės prasme. Sunku man šiandien vertinti neturint viso bendro paveikslo, bet aš manau, kad tikrai nepakanka žiūrint į perspektyvą. Yra tam tikri techniniai niuansai, bet jie yra mums, kaip Lietuvai, pakankamai skaudūs reputacine prasme. Buvome pirmieji Europos Sąjungoje, kurie atsisakė rusiškos elektros, dujų tiekimo, ir tuo metu atsiranda tokie projektai, kuriuose montuojamos rusiškos kilmės dalys. Tai tikrai nėra toleruotina. 

– Viešojoje erdvėje dažnai linksniuojama valstybės kontroliuojama „Ignitis grupė“. Ji sulaukė ir daugiau kritikos tiek energetinės krizės metu, tiek dėl Vilniuje užtrukusių biokuro bloko statybų, didelės 2022-ųjų pabaigoje įsigytų dujų kainos, galiausiai dėl 160 mln. eurų vartotojų permokos ESO. Buvo daug klausimų dėl grupės reputacijos. Ar kažką siūlytumėte keisti grupės veikloje? Galbūt matote jos pačios klaidų?

– Labai aiškiai mačiau praėjusios kadencijos metu, kad mes turime struktūrinę arba sisteminę problemą, jog politinė atsakomybė už „Ignitis“ dažniausiai tenka energetikos ministrui. Netgi listingavimas, kuris buvo ne energetikos ministro atsakomybė, yra susiejamas su premjeru ir energetikos ministru. Bet teisine ir akcininkų valdymo prasme tai yra Finansų ministerijos atsakomybė. 

– Tačiau logiška, kad energetikos grupė negali būti nesusieta su Energetikos ministerija.   

– Pripažinkime, mes turime labai aiškų interesų konfliktą, nes šiuo atveju Finansų ministerijos interesas yra turėti kiek įmanoma daugiau dividendų. Aišku, po IPO išleidimo yra uždėti tam tikri apribojimai, bet turbūt racionaliausias, tvariausias variantas būtų, kad Finansų ministerija būtų kaip arbitras tarp energetikos ministro ir kažkokio kito ministro X, kuris valdytų „Ignitis grupės“ akcijas. Aš kalbu apie vieną iš sprendimo variantų.

– Vienas sprendimo variantų „Ignitis grupės“ akcijų valdymą perduoti kitai ministerijai? Tuomet kokiai?  Energetikos?

– Energetikos negalima dėl Trečiojo energetikos paketo direktyvos įgyvendinimo, tai teisiškai neįmanoma. Gali būti Ekonomikos ir inovacijų ministerija, gali būti kita ūkinė ministerija. Tai yra vienas iš variantų. Kiti variantai gali būti kito pobūdžio. Manau, kad šioje kadencijoje ieškosime ir rasime būdų sprendimams netgi nedarant struktūrinių pokyčių. Bet čia dažniausiai susiduriame su tuo, kad energetikos ministras turi tiek galių, kiek gali sutarti.

Mes turime ir ESO klausimą, kuomet mes kalbame apie elektros linijų kabeliavimą ir kokiais ištekliais tai įgyvendinti. Tuomet mes turime problemą, kai akcininko interesai yra vieni, energetikos ministro – kiti ir kaip rasti tą bendrą vardiklį. Pateikiau vieną iš alternatyvų, kaip būtų galima tai spręsti, galbūt yra kiti variantai. (…) Atvirai sakau, kur mačiau problemas iš praėjusios kadencijos. Tai galėtų būti vienas iš būdų, tačiau dabar jo tikrai nesureikšminčiau ir nenukreipčiau į tai didžiausio dėmesio. Galbūt eigoje mes galime apie tokią alternatyvą pasvarstyti.

– O kaip dėl koalicijos partnerės „Nemuno aušros“ kelto „Ignitis grupės“ delistingavimo?

– Manau, kad esminis klausimas yra ne akcijų kiekis, nes iki šiol valstybė kontroliuoja 75 proc. akcijų ir vis tiek turi jų kontrolę. Klausimas yra teisingas įmonės valdymas per lūkesčių laiškus, nuolatinį koordinavimo procesą ir taip toliau. Dėl to vienoks ar kitoks akcininko pasikeitimas yra vienas iš būdų, kaip tai padaryti, galbūt yra ir kitų būdų. Sakyčiau, kad tikrai delistingavimas nėra tas kelias, kuriuo turi būti einama, nes tai sukurtų daugiau neigiamų pasekmių negu duotų naudos. Politiškai tai atrodytų galbūt ir skambus sprendimas, bet praktiškai mes pamatytume, kad niekas nuo to nepasikeičia. 

Tokių strateginių įmonių kontrolė turėtų būti išlaikoma turint pakankamą akcijų kiekį, kad būtų užsitikrintas valdymas. Manau, kad teisine prasme tie 73–75 proc. yra pakankamai optimalus variantas. 

– Ačiū už pokalbį.