Žalgirio mūšis – vienas didžiausių ir reikšmingiausių mūšių vidurinių amžių Europos istorijoje.
1410 metų liepos 15 dieną Lietuvos ir Lenkijos jungtinė kariuomenė nugalėjo Kryžiuočių Ordiną. Lenkijai, ir ne tik jai, buvo lemtingas karas: kova už nepriklausomybę ir orumą, už vietą Europoje, kova dėl pagarbos lenkų, lietuvių ir slavų tautoms, kova už teisę į tėvų žemę ir religijos toleranciją. Todėl Žalgirio mūšio laukas, kaip šlovės vieta, yra brangi mylinčio savo Tėvynę žmogaus širdžiai.
Žalgirio mūšio vieta – nedidelis Griunvaldo kaimas Mozūrijoje apie 500 km nuo Olštino. Nuo 1998 metų vyksta Žalgirio mūšio inscenizacija, kur susitinka per 3000 Viduramžių istorijos mylėtojų iš viso pasaulio. Atvyksta riteriai iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Baltarusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, o šiais metais – ir iš Lietuvos. Į mūšio vietą išeina daugiau negu 1400 riterių, inscenizavimą stebi daugiau negu 100 tūkstančių žiūrovų.
600-tojo Žalgirio mūšio inscenizacijoje dalyvavo Lietuvos Vytauto Didžiojo riteriai, pėstininkai ir aptarnaujanti palyda: virtuvė, kalviai, siuvėjai, batsiuviai, puodžiai, žolininkai… Įsirengę stovyklavietę ir ekspozicijas, maloniai priiminėjo lankytojus, leido fotografuoti, aiškino besidomintiems. Gausūs lankytojai žavėjosi lietuviška stovyklaviete ir stebėjosi, jog vienintelė eksponuoja nemokamai.
Didžiausios pagarbos ir padėkos nusipelno Lietuvai atsovauujantys kariūnai jaunuoliai bei autentišką istoriją demonstravę entuziastai – tarsi mūsų valstybės ambasadoriai. Visi tie žmonės demonstravo lietuvių darbštumą, atsakingumą, atkaklumą, išmoningumą, ištvermę, toleranciją ir svetingumą…
Viena akimirka, pastebėta stovykloje, sužavėjo. Vytautas Didysis pozuoja norintiems įsiamžinti prie jo. Prieina pusnuogė moterėlė ir mėgina pozuoti demonstruodama savo koją. Valdovas sureagavo akimirksniu: „Ne“. Moteris pakeitė pozą.
Tai rodo, kad Lietuva ir po 600 metų turi sūnų, kurie nesileidžia žeminami, oriai ir garbingai neša Lietuvos vardą ir leidžia pažinti Tėvynės žmones.
Į Griunvaldą vykome Seimo nario Jono Šimėno, padėjėjos Ritos Barzdienės ir Ritos Virbalienės pakviesti. Etnografinis ansamblis „Ūla“ ir šv. Kazimiero bažnyčios choras bei Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos skyrių aktyvieji nariai sudarėme Lietuvos kariūnų palaikymo komandą. Aplankę stovyklavietę, dainavome šlovingąjį Žalgirio mūšį menančias dainas, bendravome, palaikėme jų dvasią. Į mūšį išlydėjome ir grįžtančius sveikinome skanduotėmis ir dainomis. Mūsų entuziazmas ir draugiškumas stebino ir žavėjo aplinkinius, kurie plojimais ir šypsenomis lydėjo Lietuvos kariūnus.
Visą laiką, atpažindami mūsų vėliavą, draugiškai tardavo „Lithuania“. Lenkijos televizijos poste buvo dalinami proginiai atvirukai, pažymėti antspaudu. Padovanojo visą pundą, nes nešiausi vėliavėlę. Dar draugiškai rodė paveikslėlyje Vytautą.
Grįžome kupini įspūdžių, kuo geriausios nuotaikos, dėkingi organizatoriams už kelionę.
