Po keturiasdešimties metų susitikę 1977 metų Žaliosios aštuonmetės mokyklos aštuntokai nusifotografavo ant Vaižganto tilto per Šventąją. Iš kairės: Raimondas Guobis, Irena Skardžiūtė, Roma Ilčiukaitė, Roma Černiūtė, Laima Pilkauskaitė, Kęstutis Murma ir Augenijus Pakštas
Šeštadienio popietę ant Vaižganto tilto per Šventąją susitiko prieš keturiasdešimt metų Žaliosios aštuonmetės mokyklos aštuntąją klasę baigusieji. Įdomus sutapimas, kad ypatingaisiais 1977 – iais mokslus baigę į susitikimą atvyko septyni. Buvo įdomių prisiminimų, aplankytos mokytojos, smagioje draugijoje nepastebimai prabėgo visa naktis.
Susitikti ant tilto – simboliška, juk per jį perėjus buvo į vienį susieti visų Žaliosios aštuonmetėje besimokiusiųjų likimai. Visur juos kažkada vadindavo ” žaliokiokais”. Daugeliui čia praleisti metai taip ir pasiliko patys smagiausi gyvenime. Susirinko buvę aštuntokai septyni, kažkaip tie septynetai ir baigimo mokyklą metuose spindėjo. Upė buvo stebinanti – nei vienas neprisiminė, kad ji kada nors būtų vasarą taip patvinusi, išsipilusi iš krantų. Susitiko: dvi Romos iš Vainiūnų, Irena iš Šventupio, Laima iš Varkujų bei trys vyrukai – Kęstutis, Augenijus ir Raimondas iš Butėnų.
Valandėlei užsukome į senąją mokyklą, pasidairėme po buvusius valgyklos, mokytojų kambario, klasių kambarius, spūstelėjom vis dar tebeveikiantį kadaise į pamokas šaukusio elektrinio skambučio mygtuką, po to simboliškai nusifotografavome prie Rimkaus malūno griuvėsių. Juk prie tų akmens sienų ir einant į mokyklą paveiksluotis buvo įprasta.
Mokytojų aplankymo misija prasidėjo užsukus pas gimtosios kalbos mokytoją Aldoną Murmienę Butėnuose. Trumpai bet jaukiai pasikalbėję ir mokytoją kartu pasiėmę aplankėme kaime gyvenantį bendraklasį Dangerą Vilutį ir šovėme į Svėdasus. Ten su mumis labai linksmai pasišnekėjo istorijos mokytoja Aldona Murmienė. Suradome Utenos miesto pakraštyje gyvenančią reto nuoširdumą moterį, pradinių klasių mokytoją Viliją Tručinskienę, o Palangos gatvėje aplankėme buvusią auklėtoją, rusų kalbos mokytoją Bronislavą Zagorskytę. Kaip ji dėl mūsų stengdavosi, kaip griežtai mus auklėjo, kaip daug ji dabar apie mus žino. Valanda pavėsinėje, po obuoliukais linkstančiomis obels šakomis neprailgo. Sugrįžus iš miesto švęsta prisiminimų, įžvalgų sumanymų, linksmybių ir susimąstymų naktis Varkujuose.
