Žalsvas knygos apie Žaliosios mokyklą viršelio koloritas.
Rankose dar viena Anykščių krašto istorijos knyga „Žalioji: 1977 – ųjų tvistas“. Spalvingu, paaugliškai linksmu viršeliu ir tokio pat daugiaspalvio turinio neplona knyga – per du šimtus puslapių persiritusi. Tai pasakojimas apie Žaliosios aštuonmetės mokyklos 1977 metų aštuntokus, jų bičiulius, mokytojus, legendinę mokyklą, išskirtinį laikotarpį, daugybę linksmų nuotykių, gyvenimo džiaugsmą ir viltį.
Knygos sutiktuvės rengiamos paskutinį gegužės šeštadienį, taip simboliškai prisimenant prieš 45 metus nuskambėjusio Paskutinio skambučio dieną. Gegužės 21 – ąją, šeštadienį, nuo 10 valandos ryto iki vakaro prie senosios mokyklos Žaliojoje bus galima susitikti su knygos autoriumi Raimondu Guobiu ir pradžiuginti save nauja knyga.
Tolimasis pavasaris
Norėjosi kažkokiu būdu įamžinti, įprasminti Žaliosios mokyklos mokytojus bei mokinius, o ypač bendraklasius iš 1977 – ųjų pavasario tvisto. Tvistas tuomet buvo labai populiarus šokis, skambant vakarietiškam ar lietuviškam bigbitui, tiesiog tuomet populiariai muzikai, jaunuoliai poromis šokdavo tvistą: kraipydavosi, raitydavosi dažniausiai nesusikibę, improvizuodavo šį didesnio pasirengimo, tikslumo nereikalaujantį laisvą šokį. Vakarietiškas darkymasis – piktindavosi ir kartu nusišypsodavo griežtesnis mokytojas, neabejodamas, kad šitie brandaus socializmo epochos paaugliai iš šių laikinų kvailionių išaugs ir gyvens tvarkingai, kaip ir visi kiti to meto rimti žmonės.
Apie tai išskirtiniame knygos skyriuje, kuriame pasakojamos klasės bičiulių gyvenimo istorijos ir atsakoma į klausimą – ar visi išaugo, ar visi gyveno kaip dauguma tos epochos piliečių, kuo kiekvienas buvo ypatingas, kuo domėjosi, kuo žavėjosi, kokios aistros juos pagaudavo ir kur juos nunešė gyvenimo vėjai. Mūsų klasė tiems laikams buvo didelė – 19 labai skirtingų mergaičių ir berniukų. Mokyklą užbaigė Vida, Lendrina, Jūratė, Irena, Laima, dvi Romos, Zita, Audronė, Rolandas, du Broniai, Rimantas, Dangeras, du Kęstučiai, Raimondas, Virginijus ir Augenijus. Jubiliejinio mokyklos baigimo keturiasdešimtmečio atviruke jau trys pavardės buvo apvestos tamsiu rėmeliu, taip pažymint mirusius – Rolandą, Rimantą ir Zitą. Pastaroji buvo bene pati gabiausia iš mūsų, dar aštuonmetėje rašė mįslingus eilėraščius, keletą jos eiliavimo pavyzdžių rasite ir šioje knygoje.
Žaliosios mokykloje, stovėjusioje ant Šventosios upės kranto netoli Svėdasų, tuomet mokydavosi iki 130 nuo abiejų upės krantų iš artimiausių kaimų sueinančių mokinukų. Mokė ir auklėjo rimtai, ypač reikli buvusi mokyklos direktorė Marytė Šablevičienė, taip pat kitos ilgametės mokytojos – mūsų auklėtoja Bronė Zagorskytė, Elena Putrimienė, Aldona Jagminienė, Vilė Tručinskienė, Genovaitė Leikienė, Irena Guobienė Aldona Murmienė ir mokytojas Vladas Murma. Išsamios, daugybe smagių smulkmenėlių paryškintos šių ir kitų mokytojų biografijos tikrai įdomios.
Visada žalia Žalioji…
Pristatoma knygoje ir pačios Žaliosios istorija, pasakojama apie verslų Šaltinių kaimo ūkininką Rimkų, kuris, atsikėlęs į patį kaimo žemių pakraštėlį, valdė čia buvusį malūną, o jo namuose veikė pašto agentūra ir savotiškas kazino – čia buvo lošiama kortomis iš pinigų. Antras ryškesnis verslininkas – iš emigracijos Pietų Amerikoje sugrįžęs Bronius Rimavičius. Jis pavieškelėje, prie pat tilto, įsigijo žemės sklypą, pasistatė namus, juose atvėrė smulkių prekių parduotuvę, ketino įrengti riestainių kepyklėlę. Tarpukariu mažame kaimelyje vienu metu, tilto statybos laikotarpiu, veikė net trys krautuvėlės. Aprašomuoju laikotarpiu taip pat veikė valdiška parduotuvė, kurios pardavėju darbavosi Antanas Šermukšnis. Netoliese įsikūrusiame sveikatos punkte darbavosi jo žmona. Kadaise Žaliojoje veikė ir Šventupio apylinkės tarybos raštinė bei klubas skaitykla. Vietinių gyventojų namuose samdomuose butuose gyveno daug mokytojų, vasarodavo ramybės ir gryno pušų oro mėgėjų iš Leningrado. Rodėsi, kad ta vietovė išaugs į miestelį ar rimtesnį kurortą, tačiau taip neįvyko…
Dar tik septintokai, sustoję kartu su auklėtoja Brone Zagorskyte 1976 metų pavasarį. 
Knygos ypatybės
Viršelis spalvingas ir atkreipiantis dėmesį – tai autoriui priklausančio dailininko Alvydo Latėno paveikslo iš Šventosios upės ciklo fragmentas. Pernelyg ryškios violetinės spalvos raidės primena rašalo, kuriuo dažnai išsitepdavo rankas, spalvą. Apžvelgus Žaliosios sodžiaus ir jo mokyklos istoriją bei klasės bičiulių likimus, skaitytojai pateks į džiaugsmingą ir jaudinantį mokyklinių nuotykių sūkurį. Apmindžioti batus, žaisti „dramblį“, kolūkinėse talkose kasti bulves ar rinkti akmenis, žaisti krepšinį, priklausyti pionieriams, skaityti nuotykių knygas, klausytis senelių pasakojimų ir „Amerikos balso“ ir tuo pat metu žiūrėti sovietinius filmus apie karą.
Pasakojimas užbaigiamas dokumentikos pluošteliu – ištraukomis iš 1975 – 1977 metų autoriaus dienoraščio. Įrašai paprasti, tačiau užfiksuotos įdomybės spalvingos: juk sunku patikėti, kad iš kaimo į Anykščius atvykęs mokinukas gebėdavo vienu prisėdimu suvalgyti dešimt porcijų taip retai ragaujamų ledų. Sportinės varžybos, žaidimai, Paskutinis skambutis ir, iškilmei pasibaigus, vykę šokiai, kai visi rodėsi tarsi apstingę ir labai vangiai sukosi tvisto ar intymiai lėto šokio ritme.
Knyga iliustruota didžiuliu pluoštu, jų bene 125, fotografijų. Dauguma jų unikalios, spausdinamos pirmą kartą, tiesiog švytinčios ypatinga jaunatviška nuotaika, išgyventą laiką liudijančios subtiliomis detalėmis. Visko nesurašysi, nesuminėsi – reikia imti ir skaityti Žaliosios knygą.
Net ir už dyka neimč tokios knygos. Paistalai, svaičiojimai, nusikalbėjimai ir panašūs dalykai, išguldyti knygoje, parduodami už nemenką sumą. Tai dar kartą įrodo, kad dabar pas mus bet kas gali parašyti ir išleisti knygą.
Nereikia per daug liaupsinti šios knygos autoriaus, nes ta knyga, nors ir kietais viršeliais, gražiai išleista nėra jau tokia vertinga. Kažin, ar bus gera jaustis ją skaitant buvusiems pedagogams ar jų artimiesiems, kai atvirai aprašoma, kaip konkreti mokyklos direktorė rėkdavo ant mokinių, kaip viena mokytoja per pamokas nosį krapštydavo ir nosies turinį tepdavo po stalu ir t.t. Yra knygoje ir blevyzgų, ir necenzūrinių žodžių, ir visokių nesąmonių, kurias derėjo nutylėti, o ne viešinti. Sakoma, kad iš didelio rašto išeinama iš krašto. Kaip blynus kepdamas vieną po kitos knygas Guobis galėtų mažiau vaikytis kiekybės, bet labiau žiūrėti kokybės. Ne viską, kas šauna į galvą, reikia aprašinėti ir dėlioti į knygų puslapius.
laikas autoriui atidaryti savo knygų knyginėlį. Gal ir Tilto g. komplekse tiktų tokia salelė?
Šaunuolis .
Reta tokių knygų .
Sėkmės.
Matyt anykštėnai biudžetininkai- knygų rašytojai ir šiais laikais neblogai uždirba, kad vieną po kitos knygas iš spaustuvės neša ir skaitytojams siūlo.