Zarasuose Pirmasis pasaulinis karas dar tik prasidėjo

Gimęs Kaišiadorių rajone, tačiau nuo trejų metukų Zarasuose gyvenantis istorikas, socialinių mokslų magistrantas, visuomenininkas Ramūnas Keršys pastaruosius dešimtmečius gyvena Zarasų krašto rūpesčiais, kaupia šio krašto istorinę medžiagą, savo darbais siekia, kad kurorto statuso siekiantis, išskirtinio gamtos grožio, turtingą praeitį turintis rajonas būtų žinomas, lankomas turistų bei poilsiautojų, kad jame gyvenantis jaunimas nenuobodžiautų ir turėtų ką veikti gimtinėje.
Zarasų turizmo ir verslo informaciniame centre projektų vadovu dirbantis, aktyviai Zarasų atvirojo jaunimo centro veiklos vystyme dalyvaujantis R. Keršys savaitgaliais organizuoja pažintinius žygius po krašto gamtines ir istorines vietas, veda ekskursijas.

Dvi vokiečių divizijos gyveno daugiau kaip trejus metus

Šiuo metu vienas pagrindinių jo darbų – Zarasų turizmo ir verslo informacinio centro kartu su Daugpilio rajono savivaldybe iki 2023 – iųjų įgyvendinamas projektas „Pirmojo pasaulinio karo turizmo kryptis ir ekpozicijos dėl lankytojų pritraukimo į pasienio regioną“, kurio bendras biudžetas siekia 731 tūkstantį eurų. Pasak R. Keršio, su šiuo projektu Pirmasis pasaulinis karas jam dar tik prasidėjo, nors gerokai anksčiau jau buvo ieškojęs ir aplankęs daug išlikusių šio karo gynybinių įtvirtinimų, sukaupęs nuotraukų ir dokumentų.

„Per Zarasų kraštą ėjo fronto linija, čia daugiau kaip trejus metus gyveno ir kariavo dvi vokiečių kaizerinės armijos divizijos – per 30 tūkstančių vokiečių kareivių, sukūrusių unikalią gynybos sistemą, atnešusių į kraštą daug kultūros ir buities naujovių. „Kuriame tarptautinį karybos paveldo pažintinį taką maršrutu Turmantas – Medumi – Zarasai. Siūlysime keliauti autobusais, dviračiais ir pėsčiomis, aplankant 2 būsimus muziejus, dešimtis išlikusių gynybinių bunkerių, kapinių, paminklų“, – sako Ramūnas, man pasiūlęs pavažiuoti Latvijos pasieniu palei buvusią fronto liniją, pamatyti karybos paveldą.

Vokiečių kapų paminkle sovietai įamžino tarybinius karius – išvaduotojus

Iš tuometinio Novoaleksandrovsko (taip iki 1919 – ųjų vadinosi Zarasai) pasukame link Turmanto, kuris įsikūręs prie Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos valstybių sienų sankirtos. „Septyni ežerai supa Zarasus, o rajone jų net 324. Unikalus kalvotas kraštovaizdis parankus gynybinėms kovoms. Čia buvo sustabdytas Livonijos ordino skverbimasis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, čia net trejiems metams įstrigo vokiečių ir rusų frontas Pirmajame pasauliniame, o jų fortifikaciniai įrengimai buvo naudoti ir Antrajame pasauliniame kare, ir Lietuvos partizanų kovose, – pasakojo R. Keršys, rodydamas nuo kalvos atsiveriančias jau ir Latvijos tolumas. – Šiam kraštui langu į Europą tapo 1859 -1962 metais nutiestas geležinkelis, sujungęs Varšuvą per Vilnių su Peterburgu. Dabar traukiniai kursuoja iš Vilniaus iki Turmanto, kelis kartus per savaitę atvažiuoja iš Daugpilio. Vilniečiai gali traukiniu atsivežti dviračius ir keliauti po Zarasų kraštą. Beje, vokiečiai karo metais ne tik pasinaudojo esamu geležinkeliu, bet buvo nutiesę karo reikmėms naudotų jo atšakų. Ne ką mažiau reikšmingas ir kelio traktas Varšuva – Peterburgas, nutiestas per pačius Zarasus ir net paženklintas kelio paminklu, kurio atvaizdas vėliau tapo ir Novoaleksandrovsko herbu. 1915 – aisiais fronto linija Zarasuose sustojo trejiems metams. Vokiečiai neįstengė paimti Daugpilio tvirtovės, pastojusios kelią į Sankt – Peterburgą, bet trauktis nesiruošė, tad statė sunkiai įveikiamus gynybinius, net iki šių dienų išlikusius bunkerius, amunicijos sandėlius. Fronto atkarpą laikė dvi vokiečių divizijos, turėjusios apie 32 tūkstančius karių. Gyventojams buvo liepta palikti savo namus ir atsitraukti 16 kilometrų nuo fronto linijos. Po karo grįžę, savo namų jie neberado. Dalis miesto ir rajono gyventojų privalėjo priimti gyventi ne mažiau kaip po 8 vokiečių kareivius. Vokiečiai laikė labai daug arklių, kurie karo pradžioje krisdavo, jų mėsa vokiečiai maitino rusų belaisvius, kurių irgi buvo nemažai ir kuriuos jie išnaudojo, statydami karui pritaikytą infrastruktūrą Zarasų rajone. Tačiau vokiečiai į šiuos kraštus atnešė ir kai ką gera: higieną (mobiliąsias pirtis – jos buvo naudojamos tik kariuomenės tikslams), aukštesnį kultūros lygį, lauko fortifikacijų statyboms naudotą betoną ir… fotografiją. Jie fotografavo ir iš lėktuvų, dirižablių, balionų, bažnyčios bokštų, tad Zarasai, kaip joks kitas miestas, gali didžiuotis turintys daugybę kokybiškų to laikmečio nuotraukų. Vokiečiai paliko daugiau kaip dešimtį savo kareivių kapinių. Antrasis pasaulinis karas Zarasuose truko trumpiau, tačiau pats miestas nukentėjo daug labiau, atsitraukdami bolševikai Zarasus sudegino, išliko mažiau kaip pusė miesto pastatų. Pirmojo Pasaulinio karo reikšmė Lietuvoje tinkamai neįvertinta, palietusi daug šeimų, daug kraujo išlieta – ne tik kareivių, taip pat ir vietos gyventojų. Tačiau šio karo baigtis ir rezultatai sudarė sąlygas Lietuvai tapti nepriklausoma valstybe“.

Stabtelime prie atokiau nuo kelio esančio masyvaus akmens su iškaltomis raidėmis. Pasak Ramūno, jį Siauruko bėgiais traukiniu atvežė vokiečiai ir pastatė ant savo kareivių kapų. Tai liudija ir tuomet ant akmens iškaltas užrašas bei aplink esantys akmenimis pažymėti karių kapai, kurių vienas teišlikęs. Ramūnas rodo išdidintą nuotrauką, kurioje matomas paminklas, matyt, ką tik pastatytas. Tačiau dabar aš ant paminklo sunkiai, tačiau lietuviškom iškaltom raidėm įskaitau, kad jis skirtas šias apylinkes 1944 metų vasarą vadavusiems tarybiniams kariams. Tokio likimo paminklinis akmuo sulaukė sovietmečiu, o kapus žymėję akmenys, tikėtina, iškeliavo į sovietų valdžios statomų fermų pamatus…

Mokykloje bus karo muziejus

Herbą turintis, trečią šimtmetį pradėjęs skaičiuoti Turmanto miestelis – dabar seniūnijos centras, turintis geležinkelio stotį, bažnyčią, cerkvę ir Tilžės gatvėje, kaip skelbia iškaba, įsikūrusią pagrindinę mokyklą (beje, ką tik baigęs istorijos studijas, joje mokytojavo R. Keršys). Išties, peržengus jos slenkstį, pasigirdo vaikų klegesys, tačiau mus pasitikęs mažosios bendrijos „Rimvaša“ vadovas Rimantas Šalna, įrenginėjantis Pirmojo pasaulinio karo muziejų Turmante, sakė, kad mokykloje tik aštuoni pradinukai, besimokantys jungtinėje klasėje, o tai reiškia, kad mokykla galbūt gyvuoja jau paskutinius metus. Didžiojoje, maždaug 100 kv. m. erdvėje vyko apdailos darbai. Čia, pasak R. Keršio, metų pabaigoje įsikurs Pirmojo pasaulinio karo muziejus, kuriam eksponatai jau renkami. „Vertingų eksponatų ieškome, kai ką jau esame sukaupę, dalį jų tikimės gauti iš muziejų panaudos būdu, įsigyti aukcionuose, – sakė R. Keršys. – Dėl Pirmojo pasaulinio karo laikmečio tyrimo esame pasitelkę mokslininkus, istorikus. Šiokios tokios problemos kyla dėl to meto ginklų eksponavimo, nes ginklai yra ginklai, tad gali tekti eksponuoti ir muliažus. Jau dabar ekskursijose naudojame vokiečių darytas nuotraukas. Tokių turiu penkias dešimtis originalių, o skaitmeninių apie tūkstantį. Manau, kad dalis jų bus muziejaus ekspozicijoje“. Jo kolekcija – tikra vertybė, ją R. Keršys aprodė mums sugrįžus į centrą.

Paslapčių dar daug

Dalis gausaus karinio paveldo objektų yra prie pat asfaltuoto kelio, vedančio Turmanto, Kimbartiškės ir Tilžės kaimų link, tačiau yra tokių, prie kurių tenka važiuoti painiais miško keliukais, eiti mišku prie užpelkėjančių vandens telkinių, brautis per krūmus. Prieš pat Turmantą, prie kelio, tarsi supiltas piliakalnis su styrančiais betono luitais stūkso buvęs parako sandėlis. Jo vidus iš dalies užpiltas žemėmis, tačiau palypėję atsidūrėme aptrupėjusio, grėsmę keliančio betono pastogėje. Akivaizdu, kad turistams čia patekti nesaugu, todėl lankytis nebus galima, o išvalius milžinišką kiekį žemių statinys gali sugriūti. Kai kurie iš esamų objektų tinkami juos pristatyti, neužeinant į pastatų vidų. Netoliese, ant kalnelio, kurio šlaitas nusėtas duobių, gūžiasi senos kapinės. „Ten apsikasę budėjo ir gyveno kareiviai, – pastebi R. Keršys. Toje vietoje esantys kapai kareiviams nebuvo kliūtis, o tokie atramos punktai fronto linijoje buvo išsibarstę kas kilometrą. Kai kur ant aplinkinių kalvų buvusius bažnyčių bokštus jie nuardydavo, kad jie netarnautų kaip orientyrai priešo artilerijai“.
Visai kas kita su dviem Kimbartiškės kaime esančiais bunkeriais. Jų metro storio sienos ir žemėmis užpiltas stogas karo metais jame buvusius kareivius patikimai saugojo nuo artilerijos sviedinių sprogimų, ko gero, jie atlaikytų ir branduolinės bombos sprogimą. Abu gerai išsilaikę, tik vienas šiek tiek, matyt, sovietmečiu perdarytas, jame dar jaučiamas ir dyzelino kvapas: ko gero, tuo metu tarnavo kaip degalų saugykla.
Privažiuojame Tilžės kaimelį, didžiausią Lietuvoje Drūkšių ežerą, kuriuo tęsiasi Lietuvos – Baltarusijos siena. Kito kranto beveik nematyti. Ramūnas pasakoja, kad karo metais ežeras kanalu buvo sujungtas su netoliese matomu Bestinio, o šis – su Skirno ežeriukais. Tai buvo priešui sunkiai įveikiama, pasitelkus čia esančias gamtines kliūtis, gynybai pritaikyta fortifikacija.

Grįždami pasukome tiesiu kaip strėlė miško keliu, kuris gal kadaise buvo ir geležinkelio pylimu. Netoli kelio randame jau didelį bunkerį, kurio konstrukcija panaši į jau matytojo. Dar giliau į mišką pavažiavus, Šakių kaime, ant kalvelės, didžiulės vokiečių karių kapinės su paminklu, kuriame galima įskaityti skaičius. R. Keršio nuomone, čia įrašytas divizijos brigados numeris, nors paveldo specialistai, vertinę objektą, užrašė, kad tai palaidotų karių skaičius. Nežinomųjų, susijusių su daugiau kaip 60 –čia lankytinų karo laikų objektų, dar labai daug. Nemažai paslapčių išaiškėja R. Keršio organizuojamuose pėsčiųjų žygiuose, skirtuose Zarasų krašto istorijai, kultūrai, gamtai pažinti. „Šį rudenį savaitgaliais organizavome 8 žygius, kuriuose dalyvavo po 20 – 30 smalsių žmonių, kurie pasidalija savo turimom žiniom, – sakė R. Keršys. – Žygyje „Mesk kelią dėl takelio“ pėsčiomis įveikėme 23 kilometrus, įsimintini žygiai buvo „Pažink Antazavę“, „Zaraso ežero paslaptys“, žygis po senąsias Kuršo dvarvietes – Stelmužę, Raudinę, o artimiausią žygį planuojame po istorines Švento – Laukesos ežerų vietas“.

Atvirukus pirko net aukcionuose

Sugrįžęs į biurą, vartau albumėlį, kuriame sudėtos originalios Pirmojo pasaulinio karo nuotraukos verčia aiktelėti. Virš Aleksandrovsko pakibęs dirižablis, miesto centre marširuojantys vokiečių kareiviai ir netgi jiems skirtas teatras, kareivio laiškas… Kompiuterio ekrane R. Keršys sklaido skaitmenines vokiečių generolo Fosterio albumo, kurio originalas yra vokiečių muziejuje, nuotraukas. „Senienomis domėjausi ir anksčiau, tačiau intensyviau kaupti išlikusias Pirmojo pasaulinio karo nuotraukas, piešinius, atvirlaiškius pradėjau dirbdamas Zarasų turizmo ir verslo informaciniame centre. Tą savybę, matyt, būsiu paveldėjęs iš ilgametės kraštotyrininkės, kelių knygų autorės, savo mamos Laimos Riaubiškienės. Turiu penkias dešimtis originalių nuotraukų, o skaitmeninių – apie tūkstantį, – sakė R. Keršys. – Šios vertybės plačiai pasklidusios po pasaulį, su Zarasais nesusiję žmonės ne visuomet supranta jų vertę, dalis jų nugulė muziejuose, su kuriais bendradarbiauju, privačiose kolekcijose arba retsykiais atsiranda įvairiuose aukcionuose. Dėl kelių atvirukų esu plačiau piniginę ir aš atvėręs. Stengiuosi surasti prieš šimtmetį įamžintą vietą, po to ją dabar nufotografuoti, palyginti. Tačiau mano tikslas yra ne šias istorines vertybes kaupti, bet jomis dalytis. Vesdamas ekskursijas, galiu parodyti, kaip viena ar kita vieta atrodė prieš šimtmetį“. Beje, ir man kelionėje iki Drūkšių parodytos išdidintos nuotraukos, žemėlapiai padarė stiprų įspūdį.

Nepalieka jaunimo reikalų

Keršys dešimtmetį, iki 2013 – ųjų, dirbo Zarasų savivaldybės vyr. specialistu darbui su jaunimu, vienu metu net buvo Nacionalinės jaunimo reikalų koordinatorių asociacijos steigėju ir prezidentu, tačiau ryšiai su jaunimu, rūpinimasis jo problemomis niekada nenutrūko. Dabar jis dažnas Zarasų kultūros centre įsikūrusio veiklaus Zarasų atvirojo jaunimo centro projektų vadovas, turintis idėjų dėl jaunimo mokymų, socializacijos, projektinės veiklos. „Kaip gali nerūpėti jaunimo perspektyvos, jeigu su žmona Sigita, kuri dirba Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja, auginame dvylikametę dukrą Saulę ir šešiolikametį sūnų Ugnių“, – atsisveikindamas šypsojosi Ramūnas Keršys.

(„Aukštaitiškas formatas” Nr. 89, 2021-12)