Zaviesiškį garsino dvaras ir šokių vakarai

Kavarsko parapijos Zaviesiškio kaimo istorija susijusi su to paties pavadinimo dvaru, kolūkmečiu vykusiais net Anykščių jaunimą pritraukiančiais šokiais bei šiuo metu šio kaimo teritorijoje stovinčiu brangias nuotraukas vairuotojams darančiu fotoaparatu. Kaimas yra 11 kilometrų nuo Anykščių, abipus Anykščių-Ukmergės plento, ribojasi su Vaišviliškių, Vetygalos, Šeštokiškių, Pasusienio ir Ramonų kaimeliais. Pasak Kavarsko seniūnijos specialistės Ingos Stasiukaitienės, kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 100 gyventojų.

Kaimas kūrėsi prie dvaro

Bajorams Maigiams priklausęs Zaviesiškio dvaras žinomas nuo XIX amžiaus pradžios. Kaip teigiama Anykščių krašto vietovių žinyne, iki 1858 metų jame gyvenęs kraštotyrininkas ir švietėjas Kazimieras Rapolas Maigys, jam mirus dvarą paveldėjo jo sūnūs gydytojas Tadas Anupras ir Ambraziejus, kuris dar vienam broliui, Maskvos universiteto studentui Jonui Maigiui, žuvus 1863 m. sukilime, Zaviesiškio dvaro sode pastatė jam paminklą ir nuo carinės Rusijos valdžios slėpė želdiniais. Prie dvaro besikuriančiame kaime 1923 m. tebuvo 3 sodybos su 21 gyventoju. 
1928 metais Zaviesiškyje buvo įkurta pradinė mokykla, kurioje mokėsi 106 aplinkinių kaimų vaikai, galutinai ji buvo uždaryta 1994 metais. 
Kaimas priklausė „Laisvės“, „Gintaro“ kolūkiams ir tarybiniais metais garsėjo kaimo kultūros namuose rengiamais jaunimo šokių vakarais. „Važiuojam į „Laisvę“, – anuomet sakydavo dabartiniai pensininkai.

Įsikūrė visam gyvenimui

Kaimas – kaip išmiręs, nors diena pasitaikė šilta ir nelietinga. Tik prie vienos trobos pamačiau dvi paskutinius lapus grėbstančias moteris – Viktoriją Žvikienę ir jos kaimynę Eugeniją Vilčiauskienę. 
1963 metais po mokslų technikume dirbti zootechnike „Laisvės“ kolūkyje paskyrimą gavusi V.Žvikienė kaime įsikūrė bene visam gyvenimui. Vėliau 20 metų moteris dirbo šalia esančiame paukštyne. Ji prisimena, kad į netoli namų esančius kultūros namus, anapus plento, į šokius traukdavusios jos 3 dukros, kurių dabar jauniausia gyvena Kaune, viena Kavarske ir viena Šiauliuose. Jos mamai padovanojo 6 anūkus. 
Moteris gyvulių nelaiko, tik kelias vištas. Gyvenimu nesiskundžia, kiek pensijos gauna, su tiek pragyvena. „Yra kas gauna mažiau“, – šypsojosi V.Žvikienė.
Prisiminė krepšinio legendą

„Paragauk, pamatysi, kokie skanūs. Šampaniniai – sena veislė, – siūlė pasivaišinti obuoliais, kuriais buvo nusėta žemė po obelim, jau žiemiškai apsirengęs vyras. – Aš – vilnietis, atvažiavau sesers ir jos vyro aplankyt. Jiems, Vladislavai ir Jonui Šakaliams, jau per 80 metelių, taigi sveikata nebekokia“, – sakė Vytautas Šaknys. Jis pasiteiravo, ar pažinau anykštėną Teodorą Bitiną, pas kurį jis elektriku dirbęs ir apie 1977–uosius į Vilnių gyventi išvykęs, krepšininką Sergejų Jovaišą, su kurio jaunystėje net taurelę yra tekę išlenkt. „Geri tai žmonės“, – nutęsė…
Vyras apgailėjo, kad jo gimtąjį kaimą melioracija nušlavė nuo žemės paviršiaus, jo nuomone, Zaviesiškis – dar gana gyvybingas kaimas. „Čia tiek daug mašinų vasarą per kaimą link upės ir Vetygalos atodangos pravažiuoja., – sakė V.Šaknys. – Va, kitoj kelio pusėj ūkininkai Meškauskai gyvena…

Ūkininkai išmokslino vaikus

Algirdas ir Nijolė Meškauskai ūkininkauja nuo 1994–ųjų, kaip patys sako, „atėję į giminės namus“. Prieš tai šeima gyveno ir dirbo Anykščiuose. Verčiasi pienininkyste, dirba apie 70 ha žemės. „Pradžia sunki buvo, tačiau ir dabar ne ką lengviau, kai tokios supirkimo kainos, – svarstė A. ir N. Meškauskai. – darbas be poilsio, be jokių išeiginių. Pavaduoti gali tik savi. Kaime kaip ir nėra žmonių, kuriems ramia sąžine galėtum palikti pašerti, pamelžti gyvulius“. 
Meškauskų „savi“, tai jų aukštuosius mokslus baigę ir Kaune dirbantys vaikai: doktorantūroje studijuojanti dukra Kristina, magistratūrą baigęs ir Kauno klinikose reabilitologu dirbantis Marius bei Aleksandro Stulginskio universitete agronomiją studijuojantis Simonas. Tėvai svajoja ūkį sūnui užrašyti, tačiau šis, pats laisvesnę akimirką ir per atostogas padėdamas tėvams darbuose, entuziazmu ūkininkauti netrykšta. Beje, kaip pastebėjo ūkininkai, jų vaikai ne tik jiems darbus nudirbti padeda, nes svetimų A. ir N.Meškauskai nesamdė, tačiau ir patys mokslams užsidirbo. Antai Kristina dvi vasaras dirbo Anglijoje, o gerai besimokydama gavo net dvi vardines stipendijas.

Slegia sūrius…

Užsukęs į Reginos Dūdienės namus, neradau nė vieno žmogaus. Durys nerakintos, amsintis, bet nepiktas šuniukas, katytė, ant kiemo besikapstančios vištos ir keli išsivarvėti pakabinti sūriai. Patrypčiojęs taip ir palikau šiuos namus šeimininkų nepamatęs, tačiau kai kitąkart užsukau, kieme pasitiko šneki šeimininkė, tik fotografuotis nė už ką nesutiko
Prieš metus ir kelis mėnesius amžinybėn palydėjusi vyrą Vytautą, ji gyvena su dukra Jurgita, žentu Vaidu ir anūku Normantu. Antroji dukra Lina gyvena čia pat Pasusienio kaime. „Labai gera. Mes visi vietoje. Neišsibarstę po užsienius, – šypsojosi moteris. – Va, anūkas Martynas darbą surado Anykščių baseine, o Normantas dar tik antrokas“.
Zaviesiškio kaime gimusi R.Dūdienė vyrą susirado Kurklių parapijoj, nors smagūs šokiai ir būriai jaunimo susirinkdavo gimtajame kaime. „Salė nedidelė, bet bernų net iš Anykščių privažiuodavo, kartais ir pasimušdavo, tačiau nieko baisaus nėra atsitikę, ne taip kaip dabar, kai negyvai užmuša“, – jaunystę prisiminė moteris, pastebėdama, kad iš tų kultūros namų nieko nebelikę. Jos vyras dirbo kolūkyje vairuotoju, ji –„Laivės“, vėliau „Gintaro“ kolūkių buhaltere. 
Ta pati mokytoja ne tik ją, bet ir jos mergytes pradinėj kaimo mokykloj mokė. O Kavarske mokytojas Vladas Žukauskas kartais jos dukrą pavadindavo mamos vardu.