Žemaičių pilis stovi žemaičių kovų su kryžiuočiais širdyje. Netoli jos yra Medvėgalis, Bilionių piliakalnis, ant kurio galbūt stovėjo Pilėnai, Šatrija.
Jei Anykščių valdžia nepaskubės statyti pilies, jos išskirtinumas gali pranykti kaip dūmas.
Pilis nežadama, kad bus autentiška, tik galbūt panaši į viduramžių pilį, kokia stovėjo ant Anykščių Šeimyniškėlių piliakalnio. Teigiama, kad pilis turės bokštus ir sienas, na, gal ir dar rąstai bus impregnuoti autentišku būdu – arklių šlapimu, vadinasi, būtinybės griežtai laikytis viduramžiškų statybų technologijų, kaip ir nereikia… Svarbu, kad ji būtų patraukli turistams. Vadinasi, statybų reikalavimus galima supaprastinti. Juo labiau kad užsispyrę žemaičiai netoli Tverų, netoli tų piliakalnių, kurie stabdė Kryžiuočių ordino ekspansiją į Lietuvą, statosi savo pilį ir jie jau toli pažengė.
Sezonas po sezono jų pilis įgauna vis naujas formas ir naujus konstrukcijos elementus. Pradėję nuo dideliais langais įstiklinto bokšto, žemaičiai jau pasistatė antrą plytinį bokštą, kurio plėvele dengtas stogas labai efektyviai plazda vėjuose ir net tarp bokštų pastatė kažką panašaus į gynybinę sieną… Į piliakalnį jau veda kelias, dar truputis ir, žiūrėk, bokštuose ims budėti didvyriai su kartoniniais kardais ir iš lazdyno sumeistrautomis ietimis.
Akivaizdu, jog žemaičiai spjovė į autentiką (vis tiek jos pasiekti nepavyks) ir daro pramogą turistams. Ir daro neabejotinai be jokių biudžeto ar europinių pinigų. Smagumui, kad priviliotų daugiau lankytojų. Tai yra, daro tai, ką deklaruoja Anykščių valdžios jau daugelį metų. Tad kodėl nepasinaudojus žemaičių patirtimi, jei iš anksto žinoma, kad Anykščių pilis būtų tik kažkas panašaus į viduramžių pilį? Gal iš tiesų reikia ręsti pilį iš autentiškų medžiagų – apipuvusio, pigaus medžio, iš nuo bute likusių po keitimo langų ir silikatinių plytų bei statybinių blokelių? Juk greitai ir pigiai statant būtų galima pasiūlyti pramogą turistams – pilies sudeginimą. Ar bent jau vesti edukacinius užsiėmimus „stipri buvo Mindaugo Vorutos pilis“.
