Anykščių regioninio parko direkcijos darbuotojai jau nuo 2010 m. atlieka žiemojančių vandens paukščių apskaitas. Pirmą kartą tokios apskaitos šalies mastu buvo rengtos 1987–1990 metais. Po 20 metų pertraukos žiemojantys vandens paukščiai vėl buvo skaičiuojami visos šalies mastu – tai Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyva, prie kurios prisideda vis daugiau norinčiųjų. Be vandens paukščių skaičiuojamos ir kitos sparnuočių rūšys, kurių gyvenimas susijęs su vandeniu (tai garniai, tulžiai, jūriniai ereliai ir kt.). Žiemojančių vandens paukščių apskaitos gali suteikti daug įdomios informacijos apie šiuo metu šalyje žiemojančius sparnuočius, leidžia įvertinti jų rūšinius ir gausos pasikeitimus, taip pat suteikia mums visiems puikią progą pabūti žiemą gamtoje ir pažinti Lietuvoje žiemojančius vandens paukščius.
Šią žiemą Anykščių regioniniame parke žiemojančius vandens paukščius skaičiavome sausio 14 dieną, oro sąlygos buvo ne visai žiemiškos – 6 laipsnių šiluma ir didžiulis vėjas. Apskaitos buvo vykdomos tose pačiose 3 vietose: prie Šventosios upės užtvankos ties Anykščiais, prie Šventosios upės užtvankos ties Kavarsku ir prie Judinio upelio žiočių.
Iš viso suskaičiuoti 266 žiemojantys vandens paukščiai, iš kurių didžiausią dalį sudarė didžiosios antys (Anas platyrhynchos) (256 individai). Jų aptikome visose trijose stebėjimo vietose.
Šventosios upėje ties Kavarsko užtvanka pasisekė pamatyti ne tik didžiąsias antis, bet ir pilkąjį garnį (Ardea cinerea), paprastąją klykuolę (Bucephala clangula) bei 4 poras didžiųjų dančiasnapių (Mergus merganser).
Didžiosios antys – tai nedidelio ir vidutinio dydžio (kūno masė 1–1,5 kg) paukščiai. Kaklas ilgas, snapas platus. Kojos trumpos, silpnos, trys pirštai sujungti plaukiojamąja plėve. Kaip ir dauguma vandens paukščių, turi gerai išsivysčiusią riebalinę (pasturgalio) liauką, kurios riebiu sekretu paukštis reguliariai tepa plunksnas, kad šios nešlaptų, todėl žiemą vandenyje joms nėra taip šalta, kaip gali atrodyti. Ančių patinėlių plunksnos yra ryškiaspalvės, galva ir kaklas apaugę ryškiai žaliomis plunksnomis, o patelės blankesnės spalvos, rudai rusvos, raibos, taip pagal plunksnų ryškumą galima atskirti kur yra patinėliai, o kur patelės.
Didžiojo dančiasnapio patinėlio galva juoda, be kuoduko, žaliai žvilganti, snapas raudonas, gale lenktas žemyn, kūnas baltai kreminis. Patelių galva tamsiai ruda su gana ilgu kuoduku. Peri miškingose vietovėse prie ežerų, upių, o migruodami ir žiemodami apsistoja įvairiuose vandenyse.
Pilkieji garniai išsiskiria savo ilgu kaklu, kuris skrydžio metu būna tipiškai suriestas, galva įtraukta. Suaugę paukščiai iš viršaus melsvai pilki, apačioje balsvi, snapas stiprus, geltonas, kojos gelsvos ar pilkos. Pilkojo garnio gyvenimas siejamas su vandens telkiniais, mitybai pasirenka vandens fauna turtingus, dažniausiai seklius telkinius. Perėti pasirenka aukštus medžius, žiemoja prie neužšąlančių vandens telkinių.
Klykuolių suaugęs patinas lengvai atpažįstamas iš apvalios, juodos su žaliu žvilgesiu galvos ir apskritos baltos dėmės prie neilgo, trikampiško snapo pagrindo. Kaklas trumpas, apačia, sparnų veidrodėliai ir sparnų dengiamosios plunksnos balti, nugara juosva. Patelės galva ruda, be baltos dėmės, po ja šviesi apykaklė, kūnas tamsiai pilkas, pilvas baltas. Tai perinti, migruojanti, žiemojanti rūšis, matoma ištisus metus. Peri miškingose vietovėse, prie vandens telkinių esančiose drevėse, inkiluose.
SVARBU! Prašome visų gamtos mylėtojų būti atsakingais, jeigu norite iš tikrųjų prisidėti prie paukščių išgyvenimo, o ne jiems pakenkti, lesinkite juos ne įvairiais duonos gaminiais, o grūdais, daržovėmis (kad būtų kuo panašiau į tai, ką paukščiai gali susirasti natūralioje gamtoje).
Straipsnis ir nuotraukos:
Anykščių regioninio parko direkcijos botanikės – ekologės Dianos Martinavičiūtės
Pokyčiai vyksta netik tarp žmonių tarpo bet ir paukščiu