Asociatyvi nuotr.
Juodausių kaime, Ukmergės rajone, rugsėjo 16 dieną 13 valandą bus pastatytas kryžius pasaulinio garso mokslininkui – lituanistui, akademikui Zigmui Zinkevičiui atminti.
Akademikas Zigmas Zinkevičius nuo vaikystės, per sovietmetį iki senatvės išliko ištikimas Lietuvai, lietuvių kalbos išsaugojimui ir gynimui.
Su akademiku Zigmu Zinkevičiumi esame kilę iš Lyduokių parapijos. Zinkevičių šeima gyveno Juodausių, o Burokų šeima – Nuotekų kaime. Zinkevičiai buvo įsikūrę gražioje vietoje, vienkiemyje ant Šventosios upės kranto. Mūsų tėvai buvo gerai pažįstami ir su Skapų gimine (Kazys Skapas buvo prof. Zigmo senelis), kurie gyveno Juodausiuose. Mūsų tėvai, grįždami iš Lyduokių atlaidų, visada užsukdavo Juodausiuose pas Skapus, kurių šeimoje buvo trys vaikai – Mykolas, Antanas ir Laimutė. Viešnagė buvo labai įdomi su vaikų įvairiomis žaidynėmis.
Mūsų tėvai ir tėvo broliai buvo išsikėlę iš Nuotekų kaimo į vienkiemius. Tėvų sodyba su 14 ha žemės buvo įsikūrusi prie miško, aukštais krantais ir medžiais apaugusio upelio Šaltupio. Tėvai turėjo Smetonos laikais nusipirkę namą Ukmergėje, todėl gyvendavo mieste. Tėvas buvo kalvis. Okupavus Lietuvą sovietams ir prasidėjus kolektyvizacijai, tėvai pagal susitarimą pakeitė žemę arčiau prie Ukmergės. Mes tapome Zinkevičių kaimynais. Petras Zinkevičius, profesoriaus tėvas, ateidavo į tėvo kalvę paaštrinti kirvį, noragą ar pataisyti kitus žemės ūkio padargus. Pavasarį ir vasarą man ir Ališauskų (globojamiems mūsų tėvų) vaikams (jų tėvas Vladas Ališauskas kalėjo sovietiniuose legeriuose) tas laikas buvo parduotos vasaros. Tapome piemenimis. Ganėme prie mūsų gyvenančių ukmergiškių karves. Ankstų rytą išgindavome apie 10-15 karvių ir ganydavome jas pakaitom iki vakaro esančiose ganyklose ar ražienose, 3 km nuo Ukmergės. Ypač buvo sunku ganyti per karščius, kai karves užpuldavo sparvos ir kiti kraujasiurbiai. Karvės pakeldavo uodegas ir ziliodamos, pasišokėdamos „įbrisdavo“ į ūkininkų pasėlius ar daržus, pridarydavo žalos. Nekartą karvės padarė žalos ir Zinkevičių ūkiui. Zigmo mama kelias karves uždarė į savo ūkio pastatus. Tėvai turėjo ateiti ir jas atsiimt, atsiprašyti už blogą ganomų karvių priežiūrą. Piemenys prikrėsdavome ir kitų išdaigų, sugebėdavome pažirniauti arba pavyšniauti kaimynų sodybose. Vieną kartą buvome įsikorę ir į Zinkevičių vyšnias. Profesoriaus tėvas užklupo mus, vaikus, aukštoje vyšnioje, bet spėjome nuo jo pasprukti. Jis mus vijosi iki mūsų žemės, bet spėjom pasislėpt lapinėje iš šakų palapinėje.
Tokia buvo mūsų vaikystė ir mūsų mokinukų – piemenų ryšiai su Zinkevičių ir Skapų šeimomis. Vėliau žemė iš mūsų ir iš visos Lietuvos ūkininkų buvo atimta. Valstiečiai tapo kolchoznikais (kolūkiečiais) arba sovchoznikais (tarybinių ūkių darbininkais). Zinkevičių tėvai, jeigu neklystu, kolūkiečiais nebuvo. Tėvas, kiek aš atsimenu iš pasakojimų, prižiūrėjo prie Šventosios upės esantį sandėlį, surišinėjo sienojus, rąstus ir sielius plukdė upės vaga į kitų miestų ar miestelių lentpjūves.
Mano artima pažintis su profesoriumi prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Deja, visiems lituanistams ir mums visiems, dirbantiems Vilniaus krašte, liko skaudus prisiminimas. Tai – susidorojimas su profesoriumi, kai jis tapo LR Švietimo ir mokslo ministru. Profesorius, per trumpą laiką, nuo 1996 12-10 iki 1998-03-25 d., būdamas ministru, padėjo pagrindus lituanistikai, Vilnijos krašto lietuviškų mokyklų kūrimui ir pertvarkai. Per nepilnus 2 metus, dirbdamas ministru, padarė tiek, ko visi tos srities ministrai švietimo srityje kartu paėmus. Profesorius apie skriaudą, padarytą visai Lietuvai, ypač Vilniaus kraštui, aprašė knygoje „KAIP AŠ BUVAU MINISTRU“. Šią knygutę jis įteikė man, praėjus 9 mėnesiams nuo atleidimo iš ministro pareigų. Savo giminės ir asmeninį savo gyvenimą vaizdžiai aprašė profesorius knygoje „Prie lituanistikos židinio“, skyriuje „ Ištakos ir pirmieji mokslo žingsniai“. Profesorius ant knygos užrašė man autografą. 2001 m. vasario 16 d. savo ir žmonos vardu man parašė: „Šiandien valstybės diena. Atokvėpis, skirtas apmąstymui. Dievas dovanojo puikią dieną. Būkite sveiki ir žvalūs“. Jis jautė didelę nuoskaudą dėl papildomų raidžių lenkiškais rašmenimis į Lietuvos abėcėlę įvedimo, dėl Lietuvos istorijos iškraipymų. Įteikdamas man knygą „Istorijos iškraipymai“, užrašė tokį autografą: „Šią knygą parašiau nebegalėdamas iškęsti akiplėšiškų Lietuvos istorijos iškraipymų“. Šią knygą man įteikė Baltijos kelyje 2004-08-22 prie LLKS ir kitų bendražygių pastatyto paminklo Baltijos keliui 16 kilometre važiuojant iš Vilniaus. Jam atsidėkodami įteikėme ispanišką kamufliažinę uniformą. 2009-04-18 d. įteikė man knygą „Lietuvių tautos kilmė“ su tokiu autografu: „Mielam bičiuliui Jonui Burokui“. Ir paskutinė įteikta man kapitalinė knyga „LIETUVIAI. Praeities didybė ir sunykimas“ knygos autorius profesorius Zigmas Zinkevičius man užrašė: „Tikiuosi šioje knygoje rasite daug sau naudingų dalykų“.
Teko jo kvietimu dalyvauti Jo jubiliejiniuose vakaruose, paskaitose apie lietuvių kalbą. Jis dalyvavo mūsų Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos renginiuose, pasisakydavo patriotinėmis ir kitomis temomis.
Profesorius su pagarba prisiminė apie jo dažnus susitikimus su partizanais, kurie užeidavo, kartais pagal duotas užduotis. Vieną kartą Zigmas papasakojo apie savo apsisprendimą tapti partizanu. Kai lankėsi Zinkevičių sodyboje įžymus Didžiosios Kovos apygardos vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas ir jo štabo nariai, studentas Zigmas išsakė savo ryžtą – norą kovoti su ginklu rankose prieš raudonuosius okupantus. Partizanų vadas, išgirdęs tokį ryžtingą norą, ilgokai mąstė ir tvirtai tarė: „Zigmai, labai vertiname Tavo sprendimą, bet tam aš nepritariu. Mūsų ateitis liūdna, toks pats likimas lauktų ir tavęs. Lietuvai reikia mokslo vyrų, patriotiškų mokytojų ir kitų profesijų žmonių, kurie tęstų mūsų žygį. Tęsk studijas. Jas skirk Lietuvos ateičiai“. Tam pritarė kartu buvę partizanai. Jų sprendimas ir patarimas paskatino jauną studentą tęsti studijas. Partizanų vado žodžiai buvo pranašingi. Partizanų štabo persikėlimas į kitą vietą buvo lemtingas.
1949 m. Didžiosios Kovos apygardos štabas savo buveinę įkūrė Juodkiškių kaime per 3 km nuo Zinkevičių, ištremto į Sibirą Vagonio sodyboje, kurioje įsikūrė partizanų ryšininko Br. Tarulio šeima. Gruodžio 30 dienos naktį, Naujųjų metų išvakarėse, sovietinis saugumas ir stribai netikėtai užklupo bunkeryje buvusius DK apygardos štabo partizanus. Partizanai nepasidavė ir žuvo didvyrių mirtimi: apygardos vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas, štabo nariai Vladas Ališauskas-Puškinas, Jonas Grigas-Geniukas, Bronius Dūda-Narutis ir Bronius Medelskas-Krienas. Amžina jiems garbė.
Deja, to negalima pasakyti apie Lietuvos išdavikus, buvusius Lietuvos partizanus, įžymųjį oratorių VU pat. anatomą Juozą Markulį-Erelį ir Vilniaus universiteto rektorių profesorių Joną Kubilių – KGB agentą – Ketą, kurių išdavystės amžinai bus suteptos Lietuvos partizanų krauju. Juozo Markulio-Erelio išdavystės susietos su 250 partizanų aukomis, tai Jono Kubiliaus (Ketaus) išdavystės aukų galėjo būti net daugiau. Mano gerai pažįstamas, ilgą laiką gyvenęs JAV ir atgimimo laikais į Lietuvą atvykęs politinis veikėjas, talentingas žurnalistas Vilius Bražėnas prisiminė, kad teko susidurti su VU V. Kapsuko rektoriumi Jonu Kubiliumi, organizuojant JAV pirmąjį Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą. V. Bražėnas pareikalavo, kad kongreso metu būtų pagerbti Lietuvos partizanai ir Vietname prieš komunistus kovojantys JAV lietuviai kariai. Rektorius J. Kubilius į tokį pageidavimą atsakė: „Jeigu ten bus pagerbti partizanai, jaunimo iš Lietuvos nebus.“ Labai plačiai apie šiuos du Lietuvos išdavikus rašė savo straipsnyje įžymusis disidentas Antanas Terleckas savo 2003-03-24 straipsnyje „Kada Jonas Kubilius tapo NKVD (KGB) agentu „KETU“.
Profesorius Zigmas Zinkevičius iki mirties liko ištikimas Lietuvos partizanų idealams ir tvirtai tikintis katalikas, Dievo ir Tėvynės priesakams. Tokių pat įsitikinimų buvo Ukmergės Antano Smetonos vardo gimnaziją baigęs profesorius, kilęs iš Nuotekų kaimo, įžymus Lietuvos bitininkas profesorius Jonas Balžekas, chemikas profesorius Romualdas Baltrušis, iš Kadrėnų km. kilęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Šie Lietuvos titanai, mano žemiečiai, jau ilsisi amžinybėje. Tebūna lengva jiems Lietuvos žemelė.
Profesoriui iki senatvės išliko tėvo Petro Zinkevičiaus pasakojimas, kuris iškentė tarnavimo carinėje armijoje patyčias: „Jūs, t. y. Lietuviai, esate mėšlas, kuriuo tręšiama caro galybė.“ Tas patyčias iškentė Lietuvos jaunuoliai, tarnaudami sovietinėje kariuomenėje. Dabar caro ir sovietinės okupacijos laikai atsikartoja Rusijai užpuolus Ukrainą.
Jonas Burokas – laisvės kovų dalyvis
Ačiū.