Žmogaus kaip šuns prie būdos nepririši

Praėjusį trečiadienį Anykščiuose, ramybės gatvėje, apleistose ir nenaudojamose ligoninės patalpose, rastas benamio vyro lavonas. Prieš porą metų senosios ligoninės apleistuose pastatuose taip pat buvo aptiktas jau graužikų apgraužtas kūnas. Dar kiek seniau benamio lavonas aptiktas buvusioje pieninėje šalia „Norfos“ prekybos centro.

Beveik kasmet apleistuose, neprižiūrimuose pastatuose užgęsta po gyvybę.

„Anykšta“ teiravosi žmonių, ką reikia keisti, kad tokie kraupūs scenarijai nesikartotų? O gal nedaryti nieko – juk žmonės gyvena taip, kaip jiems atrodo teisingiausia?

Dr. Nerijus VYŠNIAUŠKAS, Kurklių, Kavarsko ir Užunvėžių parapijų klebonas:

– Mano galva, pirmiausiai žmogui, ištiktam nelaimės, turi būti sudarytos sąlygos, pavyzdžiui, veikti nakvynės namai. Tačiau imant žmogiškai, normalus, sveikas žmogus pats pasirūpina ir savo išsilavinimu, ir savo darbu, ir savo būstu. Bet, jeigu Dievas davė taip, kad žmogus tapo neįgalus tuo pasirūpinti, turi priklausomybes ar dar kas nutinka gyvenime, tai mūsų, kaip krikščionių, pareiga tokiam žmogui ištiesti pagalbos ranką.

Pasakymas, kad tik žmogus renkasi kaip gyventi ir tu jam ties pagalbos ranką netiesęs, vis tiek nieko nebus, tai mano praktikoj tokių pavyzdžių yra. Kunigai, kurie dirba su asocialiais žmonėmis, sako, juos nuprausi, sutvarkai dokumentus, atrodo, „įstatai“ į tą gyvenimą, po savaitės jis jau paso nebeturi ir vėl gatvėj gyvena. Taigi prievartos čia nėra – neprirakinsi gi žmogaus kaip šuns su „lenciūgu“ prie būdos.

Dar ką noriu pasakyti – visi mes turim artimųjų: tėvus, vaikus, brolius, seseris, pusseseres, pusbrolius, tad reikia užduoti klausimą – o kur jie yra, kad nepadeda savo artimui? Pagaliau, tai mūsų visų pareiga tokiais žmonėmis pasirūpinti.

Tik jeigu žmogui geriau tam nešildomam name, jis ten geria, po truputį jis degraduoja, tos smegenėlės pradeda neveikti, jis nebesuvokia, nebegalvoja ir šąlą ten. Juk mums įprasta, kad žmogus eidamas iš baliaus grįžta namo ir miega sau šiltuose pataluose, o va tokiam geriau patvory. Čia kaip ir savižudybė. Prigimtinė teologija sako, kad kiekvienas gyvas padarėlis – žmogus, voras ar skruzdė – siekia išsaugot savo gyvybę, ir jeigu žmogus pakelia ranką prieš save, tai klausimas, kiek jis pakaltinamas yra, kad pažeidžia prigimtinį įstatymą. Tai lygiai taip pat ir čia – kai žmogus renkasi tokį savižudišką gyvenimo būdą, irgi klausimas, kiek ten pas jį toj galvelėj vyksta.