Žmogus, piešiantis upę, išplaukė amžinybės laivu…

Kovo 26 dieną, penktadienį, Anykščių ligoninėje užgeso iškilaus ir talentingo dailininko, buvusio dailės mokytojo Alvydo Latėno gyvybė. Iš Zarasų rajono, Dusetų, kilusiam menininkui buvo 60 metų. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis paskyrė Anykščiams ir šio krašto žmonėms.
Portalas „Nykščiai“ pranešė, kad A.Latėnas mirė po to, kai antrą kartą buvo paskiepytas nuo koronaviruso, tačiau šią žinią Anykščių ligoninė ir Anykščių rajono savivaldybė vadina tuščia intriga.

„Pasak šeimos narių, A.Latėnas jau sveiko ir ruošėsi namo, o ketvirtadienį, kovo 25 dieną, jis gavo antrą skiepą nuo koronaviruso, kovo 26-ąją, apie 21 valandą, dailininkas mirė“, – savaitgalį pranešė „Nykščiai“.
Laikinasis Anykščių ligoninės direktorius Dalis Vaiginas  menininko A.Latėno mirties su skiepais nuo koronaviruso nesiejo.
„Kas nustatė, kad jis mirė nuo skiepo? Žinoma, kad tai visiškai nesusiję su skiepu. Jis buvo skiepytas pirmu skiepu mėnesio pradžioje, o antru skiepu – po trijų savaičių, kovo 23 dieną. Žmogus mirė ne tuoj pat  po antrojo skiepo, o praėjus keletui dienų. Nereikia čia ieškoti intrigos. Jo sveikatos būklė buvo tokia, kad skiepas čia visiškai nesietinas su jo mirtimi. Jokių pašalinių reiškinių dėl skiepų „Pfizer“ vakcina nebuvo“, – „Anykštai“ sakė D.Vaiginas.
Anykščių rajono mero pavaduotojas, Ekstremaliųjų situacijų valdymo komisijos operacijų vadovas Dainius Žiogelis pirmadienį sakė, kad jei Anykščių ligoninėje būtų miręs žmogus, paskiepytas nuo koronaviruso, jis jau būtų „kažką girdėjęs“.
„Neskaitau tokių portalų, pirmą kartą apie tai girdžiu. Skaičiau, kad A.Latėnas mirė, bet kad nuo skiepų, pirmą kartą girdžiu“, – sakė jis.
D.Žiogelis patarė klausimus apie šalutinį vakcinos nuo koronaviruso poveikį užduoti medikams: „Ne pas mus tokia informacija ateina, bet aš šia tema pasidomėsiu“.
Anapilin iškeliavus dailininkui-tapytojui, dailės pedagogui A.Latėnui, prisiminimais apie jį pasidalijo muziejininkas Raimondas Guobis.
„Vėlų šeštadienio vakarą Anykščiuose mirė dailininkas Alvydas Latėnas. Nutrūko spalvingo žmogaus, kūrėjo, klasikinės mokyklos tapytojo gyvenimo styga. Buvo kuklus, kruopštus, iki paskutinių gyvenimo akimirkų kūręs, nuolatos apie kūrybą mąstęs žmogus.
Alvydas kilęs iš pačių pakiliausių Aukštaitijos aukštumų, gimęs melsvųjų Sartų vilnimis skalaujamose Dusetose. Kilęs iš tos pačios, visoje Lietuvoje garsios kūrėjų Latėnų giminės. Piešti pamėgo dar eidamas į mokyklą, lavinosi Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos fakultete, įgijo dailininko apipavidalintojo specialybę, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, dirbti atvyko į Anykščius. Daugybė gražiausių metų prabėgo triūsiant Kultūros rūmuose: kuriant įvairias afišas, piešiant plakatus, dekoracijas. Tuo pačiu metu gyvai nardė tapybos magijos ir bohemiško gyvenimo erdvėse. Gyvenimas buvo įdomus, nes sovietinis režimas nusilpo, prasidėjo „perestroikos“, po to – Sąjūdis ir Lietuvos nepriklausomybė. Laisvė plius jaunystė. Vidinius išgyvenimus, ieškojimus, sėkmes ir nesėkmes tarsi sugėrė jo tapomi paveikslai, vaizdai, persmelkti gilios minties, tik autoriui žinomos paslapties. Prisimenu kompoziciją „Kirtis“ – nupiešti net keli paveikslo variantai, kurie vienas po kito, kartais dar gerai dažui neišdžiūvus, atkeliaudavo į tuo metu garsiausią Anykščiuose meno saloną „Pinx“. Čia ateidavo visi, kurie norėjo šį tą nauja, dar nematyta, ypatinga pamatyti. Buvo pati puikiausia vieta, kur užeidavo visi tie, kurie taip pat buvo pamėgę nuolat užbėgti į „Vasiuko barą“.
Kūrė intensyviai: daugybė paveikslų iškeliavo į kitus miestus, ne vienas pateko į užsienį. A. Latėno paveikslas būdavo pati puikiausia dovana. Dailininkas mielai išpildydavo paveikslo geidžiančio užsakovo prašymus, tačiau kiekvienas jų liko paženklintas savito meistro stiliaus. Kūrėjas puikiai gebėjo perteikti gamtos žavesį  – paveiksluose ribuliuoja ežerai ir upės, ošia šilai, rymo sodybos, subtiliais potėpiais akį traukia natiurmortai, kompozicijos su žiedais, žolynais, vaisiais, išraiškingi portretai. Juose įamžintas monsinjoras Albertas Talačka,  Anykščių krašto kūrėjai – rašytojai Jonas Biliūnas, kan. Juozas Tumas Vaižgantas – pastarajam skirtas kelių paveikslų ciklas, iki šiol puošiantis garbingą kampelį rašytojo vardu pavadintoje Svėdasų gimnazijoje. Sukūrė paveikslų ir piešinių knygų iliustracijoms, tapė nuolatos ir daug. Savo patirtimi dalijosi su jaunąja karta – dirbo Anykščių dailės bei bendrojo lavinimo mokyklose.
Didžiausią  portretų ciklą A. Latėnas sukūrė  2016 – 2018 m., kuomet,  artėjant Lietuvos nepriklausomybės 100 – mečio jubiliejui, nutapė dviejų dešimčių paveikslų rinkinį „Šimtmečio svėdasiškiai“, kuris nuolat eksponuojamas Svėdasų miestelio bibliotekoje. Tai, ko gero, didžiausias dailininko paveikslų rinkinys. Per pastaruosius metus –  niekas net nepagalvojo, kad jie paskutiniai – A. Latėnas sukūrė dar vieną, gal net didesnį nei minėtas portretų ciklas, paveikslų ciklą, skirtą Šventosios upės ir jos pakrančių istoriniam paveldui. Šiems paveikslams eksponuoti vieta dar rengiama, o prieš sunkiai susirgdamas  dailininkas darbavosi piešdamas iliustracijas knygai apie partizanus.
Nors sveikata nuolat sušlubuodavo, tačiau mėgo kūrybiniam procesui reikalingus komponentus – cigaretes, stiprią kavą – be jų  gyvenimas nebūtų buvęs toks spalvingas ir tikras, toks, koks tikras buvo ir Alvydas – kuklus, paprastas, nuolat susiduriantis su sunkumais, bet savas – Anykščių, kaip kultūros miesto, kūrėjas. Juk ir į ligoninę patekęs džiaugėsi, kad rankos sveikos – nulaikys teptuką, akys mato ir, nors judėti bus sunku, tačiau galės piešti. Tačiau jau nebuvo lemta. Mums ir su mumis liko ryškiomis spalvomis, giliais ir sodriais potėpiais nutapytas dailininko gyvenimo portretas, nors gal ir nebaigtas.”  
Pernai dalininko A.Latėno kandidatūrą Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka, Svėdasų seniūnijos seniūnas Saulius Rasalas ir miestelio bendruomenė pateikė Anykščių rajono savivaldybės įsteigtai Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijai gauti. Jis buvo vienas iš trijų kandidatų, tačiau premija atiteko menotyrininkei dr.Jolantai Zabulytei.
Palaidotas Alvydas Latėnas Dusetų kapinėse, giminės kape“