Gruodžio 8-ąją Anykščiuose buvo prisimintas rašytojos Bronės Buivydaitės 120-asis gimtadienis. Jubiliejų pradėjo rytinės Šv. Mišios Anykščių Šv. Mato bažnyčioje ir Kūrėjos kapo lankymas Anykščių senosiose kapinėse, o baigė atminimo vakaras „Pasiilgau žodžių nuostabiai gerų“ jos bičiulio rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio memorialiniame name-muziejuje.
Tamsų gruodžio vakarą žvakių žibintais apšviestu taku į A. Vienuolio namus susirinkusias kelias dešimtis anykštėnų praėjusio laiko takais vedžiojo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Jonas Čepulis, o tą kelionę nuspalvino sutartinių giedotojų grupė „Ūtara“ iš Vilniaus.
Pasak atminimo renginio organizatorės muziejininkės Almos Ambraškaitės, savo jubiliejaus vakarą ir pati rašytoja būtų norėjusi praleisti tik šiltoje jaukioje aplinkoje tarp jai artimų žmonių. Kasmet tą pačią eilinio rašytojos gimtadienio dieną anykštėnams, prisimenantiems ir branginantiems šią kuklią, bet talentingą XX a. Anykščių moterį, įprasta susiburti jaukiam prisiminimo vakarui B. Buivydaitės namuose Anykščių senamiestyje. Tačiau šių metų jubiliejui tas namelis jau būtų buvęs per ankštas, tad pastogę svečiams ir suteikė, kaip įprasta per šventes, pyragu kvepiantys A. Vienuolio namai.
Juose pirmiausia ir buvo kalbama apie dviejų anykštėnų rašytojų gyvenimo kelius, suartėjusius pirmosios pažinties vakarą 1920-ųjų vasarai baigiantis, kai netikėtai susipažino du tuo metu vieniši menininkai: iš Rusijos į gimtinę sugrįžęs 38-erių Vienuolis, garsėjantis kaip šmaikštus prozininkas, ir 25-erių mokytoja, jau Tyrų Dukters slapyvardžiu žinoma poetė. Jų pažintis ir savitas bendravimas tęsėsi lygiai 37-erius metus, iki tos dienos, kol A. Vienuolis paskutinę savo gyvenimo vasarą dar spėjo B. Buivydaitei parašyti rekomendaciją stoti į Rašytojų sąjungą. Kaip prisiminė pati rašytoja, matyt, tai buvęs paskutinis jo tekstas, 1957-aisiais parašytas savo rašomąja mašinėle.
Jubiliejiniai prisiminimai nuskraidino anykštėnus ir į senesnius laikus, į rašytojos B. Buivydaitės vaikystės namus, kuriuose ir XX a. pradžioje buvo ieškoma būdų, kaip šeimai su mažais vaikais gyventi geriau ir sočiau, kur buvo laukiama laiškų iš tėvo, iškeliavusio uždarbio ieškoti net į Pietų Afriką, į namus, kuriuose ir anuomet buvo laukiama įsižiebiant Kūčių vakaro žvaigždės.
Rašytojos prisiminimų tekstus lydėjo anykštėnams mažiau girdėtos Vilniaus giedotojų grupės „Ūtara“ (vadovė Lilija Milašienė) atliekamos sutartinės su choreografiniais elementais. Dainininkės, savo balsais įsipynusios į praėjusio laiko prisiminimus, pasakojo apie buities darbus ir rūpesčius, šmaikštavo žmonių kasdieninio bendravimo temomis.
Jauniausias atminimo vakaro dalyvis Justas išdidžiai prisipažino, kad tą patį gruodžio vakarą, kai minima B. Buivydaitės sukaktis, ir jo gimtadienis – kaip tik šešeri sukako! Berniukas, kurio seneliai Liucija ir Bronius Vanagai jaunystėje gyveno po vienu stogu su rašytoja, pirmąkart pabandė suprasti jam visai nepažįstamą laiką, vis klausinėdamas senelių, kas ką reiškia. Vakare atsisveikindamas su A. Vienuolio namais ir spausdamas saujoje saldainius, Justas oriai pareiškė: „Man čia patiko. Aš dar čia sugrįšiu!“