
Šiomis dienomis sukanka 121 metai, kai Seinuose vyko mirusio vyskupo Antano Baranausko šermenų ir laidotuvių iškilmės. Kaip tik šiomis dienomis į Anykščius atkeliavo žodžiai, anuomet nuskambėję prie Didžiojo Anykštėno karsto. Laidotuvių kalba daugiau nei po šimtmečio pagaliau išversta į lietuvių kalbą.
1902 m. lapkričio pabaigoje, Seinų katedroje laidojant vyskupą A. Baranauską, iškilmingą kalbą pasakė Seinų kunigų seminarijos dvasios tėvas, Romoje išsilavinimą įgijęs teologijos daktaras Antanas Staniulis (1857–1927). Žinoma, toje aplinkoje jis kalbėjo lenkiškai.
1903-ųjų pradžioje A. Staniulio kalba buvo publikuota dvasininkijos laikraštyje „Kronika Rodzinna“ per du jo numerius. Tais pačiais metais ji išleista net ir atskira knygele. Šis tekstas, išsamiai pristatantis A. Baranauską kaip Seinų vyskupą, atskleidžiantis jo paskutiniųjų gyvenimo metų dvasinių išgyvenimų foną, iki šiol buvo žinomas tik lenkų kalba.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus prašymu kun. A. Staniulio kalbą išversti bei parengti suredaguotą jos tekstą ėmėsi Muziejaus partnerė vertėja Paulina Ciucka. Ne vieną mėnesį užtrukęs, įvairių konsultacijų pareikalavęs darbas, vertėjos nuostabai, pagaliau buvo baigtas kaip tik A. Baranausko mirties dieną…
O prie vyskupo karsto skambėjo ir tokie žodžiai:
„Gedintieji klausytojai! Gailestis ir liūdesys šiandien apėmė visą mūsų vyskupiją; visa šalis tai pajuto; sielvarto dejonė nuskambėjo per katalikų pasaulį! Nes kas gi, klausiu jūsų, iš žmonių sūnų buvo garsesnis ir labiau nusipelnęs už švento atminimo vyskupą Antaną Baranauską? Amžinasis Dievas, paskyręs jį būti savo tarnu, vadu savo ištikimų žmonių, laikui bėgant jam suteikė didžiulių turtų: neeilinių gebėjimų, tvirtumo ir valios, kurią visą gyvenimą jis ugdė darbu; netekome poeto, filosofo, teologo, kalbininko ir, svarbiausia, doro žmogaus, tvirtos valios, meilės Dievui ir Bažnyčiai kupino vyskupo, tikro dvasios etmono, kuris dėl Dievo reikalų, dėl meilės Bažnyčiai ir jos šventųjų teisių pirmųjų kankinių pavyzdžiu buvo pasirengęs ir savo gyvastį paaukoti“…
Kunigo kalboje išsamiai atskleidžiamas A. Baranausko pasirengimas mirčiai, net cituojami jo paskutinės gyvenimo dienos užrašai, leidžiantys geriau pažinti dvasininko asmenybę.
Anykščių krašto tematika susidomėjusi profesionali vertėja P. Ciucka šiemet baigia rengti ir naują A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ vertimą į lenkų kalbą, ieško leidyklos Lenkijoje, kuri imtųsi leisti šią poemą, lenkams skambėsiančią ne šiuolaikine, o romantizmo epochos, Adomo Mickevičiaus vartota lenkų kalba.
A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
o kur kita kalbos dalis ar čia viskas?