Lietuvos radijo ir televizijos komisijos inicijuotos ir Seimo kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio ir komiteto narių – konservatoriaus Vytauto Kernagio, socialdemokratės Ramintos Popovienės, „valstiečio“ Stasio Tumėno ir „tvarkietės“ Onos Valiukevičiūtės pateiktos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos kursto aistras – mat joms įsigaliojus būtų uždrausta valdžios kritika.
„Anykšta“ savo pašnekovų klausė, ar bandymas pažaboti žiniasklaidos laisvę nepažeidžia Konstitucijos. Kaip Jūs, būdamas žurnalistu, korektiškai ir neformuodamas blogos nuomonės apie valdžią būtumėte pateikęs informaciją apie labai konkretų įvykį – darbo metu didelė Anykščių rajono savivaldybės darbuotojų dalis išvažiavo savo profesinės šventės švęsti į Vasaknų dvarą Zarasų rajone? Ar ateis laikas, kai žurnalistai galės rašyti tik apie tai, kur valdžios atstovai pasodino ąžuoliuką ar atidengė atminimo lentą?
Juozas RATAUTAS: anykštėnas:
– Nesiimsiu vertinti, ar pateiktos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ar žmonių teisės gauti informaciją – tai teisės specialistų darbo laukas. Tačiau, mano galva, naujai sugalvotas apynasris žiniasklaidai – tai valdžios noras atsiriboti nuo neigiamo veiklos vertinimo, kritikos. Tai suprantama. Tik ar toks noras atitinka žmonių lūkesčius? Visuomenė nori žinoti apie valdžios priimamus sprendimus, valdininkų darbus bei kitą informaciją, ne persijotą per tankų cenzūros filtrą, o kuo tikroviškesnę. Jei kritika yra pagrįsta, teisinga, neįžeidžianti ir konstruktyvi, o informacija neiškraipyta – viskas tvarkoj.
Ne žurnalistai kalti dėl blogybių gyvenime, o tie, kas turi pareigą ir įgaliojimus spręsti. Pastebiu, „Anykštoje“ pasirodo nemažai kritinių straipsnių apie mūsų valdžios veiklą. Bet juk tai ne žurnalistų grožiniai kūriniai, o tikrų faktų viešinimas, žurnalistiniai tyrimai. Ar turėjo „Anykšta“ nerašyti apie savivaldybės valdininkų kelionę į Zarasus darbo metu už valdiškus pinigus? Neturėjo, kadangi valdininkai yra viešieji asmenys, o lėšos, kuriomis buvo apmokomos kelionės išlaidos – viešieji finansai.
„Sodroje“ kasmet įvairiom progom išvykdavom į teatrus, ekskursijas, tik niekuomet iš valdiškų pinigų ir niekada darbo laiku. Susėdę prieš penkias į autobusus, neišdrįsdavom pajudėti – o gal pasirodys koks klientas… Valdininkai turi suprasti, jog jie nuolat stebimi ir turi vengti interesų konflikto ar piktnaudžiavimo tarnyba, o žiniasklaidos priedermė – kelti negeroves į viešumą. Todėl nevaržykime žurnalistų darbo.
