Medinis Savičiūnų dvaras, pasak žinyno „Lietuvos dvarai“ informacijos, žinomas nuo XVIII a. Jį valdė Pomarnackis, Venclavovičius, Buterlevičius, Krasauskas, Ramanauskas. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare įsikūrė vokiečių štabas. 1924 m. dalis dvaro žemės buvo išdalyta savanoriams.1925 m. dar kartą sumažintos Savičiūnų dvaro savininkės M. E. Venclavovičienės žemės valdos: iš 114 ha liko 73,82 ha. Apie 1926 m. dvaro pastatus bei žemę įsigijo Amerikoje pinigų užsidirbęs Feliksas Laučius. Sovietams nacionalizavus dvarą, savininkai ištremti į Sibirą. Dvaras grąžintas Felikso Laučiaus vaikams – sūnui ir dukrai.
Senasis Savičiūnų dvaras (Svėdasų seniūnija) – minimas Juozo Tumo – Vaižganto ,,Dėdėse ir dėdienėse” (šio dvaro ūkvedys buvo tijūnas Geišė, laimėjęs gražiausią kaimo merginą Sveriją), nūnai apleistas. Prie dvaro įsmeigta lentelė skelbianti, jog tai privati valda, nerestauruojamo ir neprižiūrimo medinio kultūros paveldo objekto neapsaugo nuo nykimo – jau įlūžęs dvaro stogas, išvirtusi viena siena, irsta ir pamatai.
Publikuojame kunigo Ričardo Banio, augusio Savičiūnų dvare, pasakojimą apie pradingusius laikus, kai Savičiūnuose virė gyvenimas.
Kažkada, kai studijavau Italijoje, teko su Piteriu, vienu studijų bičiuliu iš Pietų Indijos, paliesti atminties ir prisiminimų temas. Pamenu, kaip Piteriui pasakojau apie savo vaikystę, prabėgusią Savičiūnų dvare ir kaime, dalydamasis šio kaimo žmonių ir jų sodybų istorijomis, miškų ir laukų žaluma, pievose besiganančiais briedžiais, stirnomis ir dar iki šiolei išlikusiomis vaikystės knygų pasakomis. O Piteris pasakojo savąsias istorijas: apie sunkius darbus ryžių laukuose, apie savo didelę šeimą ir apie seną, jų namuose gyvenusį dramblį Ganešą, į kurio laidotuves suėjo visas kaimas, tarytum žmogų išlydint…
Aš nežinau ir negaliu pasakyti, ką kiekvienas žmogus išgyvena, kai pradeda mintimis keliauti po prisiminimų pasaulį. Tačiau man iki šiolei išliko mano bičiulio iš Indijos labai lyriškas ir gilus pasakojimas apie žmonių atsiminimus. Piteris pasakojo, kad senovinėse induizmo išminties knygose rašoma, jog žmogaus atminties šventykloje, įsikūrusioje kiekvieno žmogaus sieloje, yra prisiminimų garsais skambantis sitaras (styginis instrumentas). Kol žmogus neįžengia į savo sielos atminties šventyklą, tol sitaras tyli. Tačiau užtenka tik praverti tos šventyklos duris, ir visą žmogaus esybę paliečia patys nuostabiausi sitaro stygų garsai, priverčiantys sielą pavirsti paukšteliu ir skristi ten, kur veda prisiminimų melodijos, skleidžiamos to stebuklingojo sitaro. O pačios nuostabiausios melodijos susijusios su suaugusio žmogaus gyvenimo istorijoje išlikusiais vaikystės atsiminimais. Juk jie – tai kažkada mūsų gyvenimo aušroje patekėjusi saulė, kurios spinduliai kiekvieną šildė ir glamonėjo.
Sakoma: kai sulauki 50 gyvenimo metų, jau esi įkopęs į gyvenimo kalno viršūnę, nuo kurios viskas taip aiškiai matosi, kad nereikia tau jokių paaiškinimų ar pamokymų. Man jau daugiau nei 50, tad galiu pasakyti, kad viskas apie tą gyvenimo kalno viršūnę ir aiškumą yra tiesa. Tačiau kai pradedu mintimis keliauti atgal į vaikystę, pamirštu, kiek man metų, nes manyje, lyg prasidėjus kokiai reinkarnacijai, atgimsta vaikas, basomis lakstantis po vasaros saulės sušildytą tėviškės pievą.
Pamenu geriausiai atmintyje išlikusį vaikystės sapną – iki šiolei jis man atrodo baugus, nevaikiškas, lyg pranašiškas. Sapnavau, kad einu nuo seno Savičiūnų dvaro pamiškės link, šalia kurios gyveno mano seneliai Baniai. Einu pagrindiniu dvaro keliu ir jo pakraščiuose matau sustingusius ( o gal ir mirusius), stovinčius lyg stulpus žmones. Jie buvo baugūs lyg šmėklos, bet jų sapne nebijojau. O labiausiai mane išgąsdino toliau, prie kelio, regėtas šulinys, iš kurio vidaus ne vanduo veržėsi, bet liepsnos. Pamenu, kaip sapne, pamatęs tą baisų vaizdą, bėgte bėgau tolyn – link senelių namų. Bėgau ir… pabudau. Man tuo metu buvo gal kokie 5 metai. Papasakojau tą sapną savo močiutei Emilijai. Ji atsiduso ir, pakėlusi akis nuo verpimo ratelio, pasakė: „Negeras tas sapnas, vaikeliuk. Kad tik kas nors baisaus neatsitiktų. Nei karo, nei mirties kad nebūtų…“ Karą, žinoma, mano gimtasis kaimas – Savičiūnai – matė ne vieną kartą. Mirčių taip pat. Tačiau kai Savičiūnuose dar nebuvo nė vienos apleistos trobos ir jose dar gyveno žmonės, niekas net nekalbėjo, kad ateis tas metas, kai išmirs čia gyvenantys žmonės ir pats kaimas po truputį nyks, ateis ta diena, kai klajojanti atminimo žvakelės liepsna mirusio kaimo tamsose ieškos to vienintelio vaikystės takelio, kuriuo dar taip norėtųsi pasivaikščioti ar pabėgioti.
„Vaikai, ką ryt pusryčio padaryti?“- prietemoje pasigirsta močiutės Emilijos balsas. „Bulvinio dažinio su blynais!“- lyg susitarę, abu su pusbroliu Laimiu atsiliepiame. „O gerai, gerai dažinys su blynais!“- pritaria ir senelis Bronius, jau patogiai įsitaisęs savo senoje metalinėje girgždančioje lovoje, stovinčioje palei šiltą pečiaus mūrą, kurį senelis vadindavo „kaip Dievo užantis“.
Paskui troboje nutyla balsai. Girdisi tik tiksintis laikrodis, griežtai ankstyvą rytą pažadinantis močiutę ir senelį: juk anksti reikėdavo pamelžti karvę, sutvarkyti ir paruošti pieną, kurį paskui senelis supildavo į du bidonėlius ir dviračiu veždavo į Daujočių kaimo pradžioje esančią kolūkio pieninę.
Kol senelis būdavo išvažiavęs pieno reikalais, močiutė Emilija spėdavo užkurti krosnį, apsiruošdavo, papenėdavo tvartelyje laikomus paršelius, palesindavo vištas. Tada prasidėdavo pusryčio ruoša. Mes, anūkai, tingiai pradėdavome keltis. Ir jei ne ant krosnies kepamų blynų, paskanintų naminiu rūgpieniu, gardus kvapas, tai dar ilgai norėdavosi pasivartyti po vaikystės miego patalus. Nusiprausę, apsirengę ir sulaukę senelio, sėsdavome prie pusryčių stalo, pasidalydami ne tik blynais ir bulviniu dažiniu, bet ir sapnų istorijomis bei nugirstomis per radiją žiniomis „apie pasaulį“. Taip prasidėdavo kiekviena mūsų vaikystės diena.
Kai gimiau Anykščių ligoninės gimdymo skyriuje, kuris buvo netoli Šventosios upės, tėveliai mane atsivežė į Grižų namus, kuriuose laikinai apsigyvenome. Žinoma, jokių atsiminimų iš to laiko neišliko. Tik tėveliai man papasakodavo, kaip mes ten gyvenome. Tačiau patys ryškiausi ir gausiausi atsiminimai išliko iš gyvenimo senajame Savičiūnų dvare, kuriame, šalia mūsų vieno kambario su virtuve buto, dar veikė kaimo kultūros namai ir biblioteka. Kiek prisimenu, tame Savičiūnų dvare ir pačiame kaime prabėgo patys nuostabiausi ankstyvosios vaikystės metai, su savimi palikę mano atmintyje pačius įvairiausius atsiminimus apie to meto Savičiūnų dvaro ir kaimo gyvenimą.
Dabar, kai žvelgiu į kaimo griuvėsius ir į patį jau bebaigiantį sugriūti Savičiūnų dvarą, iš visų jėgų bandau bent savo prisiminimuose išsaugoti savo gimtinės gyvastį. Ji gyvens manyje tol, kol aš pats jaučiu, kad dar krūtinėje plaka širdis.
Girdėjau iš senelio pasakojimų, kad Savičiūnų dvaras buvo toks senas, jog siekė net baudžiavos laikus. Dvaro pagrindinis gyvenamasis pastatas nebuvo puošnus.
Pastatytas iš medžio rąstų, apkaltas pilkomis lentelėmis, dengtas skardiniu stogu, paprastais langais dvaras labiau priminė kokio nors turtingesnio ūkininko namus. Tačiau dvi baltos kolonos, iki šiolei stovinčios iš vienos ir kitos centrinių durų pusės, vis dėlto iki šiolei primena, kad tai tikrai dvaras, liudijantis tai, kas iš jo liko. Pamenu, kaip senelis Bronius, pasakodamas apie dvaro šeimininkus, vis minėdavo Laučių, Palskių ir Makvicų pavardes. (Istorikai turėtų geriau ir daugiau apie tas pavardes pasakyti.) Žmonių čia daug gyveno. Apie tą gausumą liudijo ir krūva senovinių vyriškų ir moteriškų batų, mudviejų su tėveliu kažkada aptiktų stoginėje, į kurią kopėčiomis patekdavome iš mūsų nedidelio namų sandėliuko. Tie batai gal ir buvo vienintelės relikvijos, menančios kažkada čia gyvenusius paskutinius dvaro šeimininkus, apie kuriuos kartais užsimindavo vienas kitas vietinis kaimo žmogus, prisimindamas tai, „kas buvo seniau“.
Šalia dvaro pagrindinių namų, kitoje pusėje kelio, stovėjo dideli, iš raudonų ir senovinių plytų pastatyti ūkiniai pastatai, kuriuose, kaip pasakojo mano vaikystės vietiniai žmonės, buvo ir nedidelė dvaro mokykla.
O paskui, kolūkio laikais, viskas virto nedidele ferma, kurioje ir mūsų kuklus naminių gyvulių ūkis gyveno tol, kol mes visi trys gyvenome dvaro namuose esančiame bute. Apie tuos dvaro ūkinius pastatus dar yra išlikęs vienas baugus senelio Broniaus prisiminimas iš jo vaikystės. Senelis pasakojo, kad tuose ūkiniuose pastatuose buvo aptikti keisti mediniai loviai su metalinėmis grandinėmis. Žmonės nuo seno kalbėjo, kad į tuos lovius būdavo guldomi prasikaltę baudžiauninkai, kuriuos, juose prirakintus, plakdavę pono tarnai.
Netoli dvaro namo buvo taip vadinami svirnai, kuriuose kolūkio laikais buvo saugojami šalia esančioje džiovykloje išdžiovinti grūdai. Grūdų derliaus kūlimo metu mūsų kiemą pasiekdavo malonus kviečių, miežių ar rugių kvapas, primenantis duonos kvepėjimą.
Prisimindamas kolūkinius darbus, negaliu neprisiminti ir dvaro pirties, stovinčios nuo neatmenamų laikų netoli dvaro gyvenamųjų namų. Šeštadieniais į pirtį sueidavo vieni po kitų praustis beveik visi „dvariokai“ ir „dvariokės“ (taip vietiniai vadindavo šalia dvaro gyvenančiuosius). Pirtyje būdavo proga ne tik nusiprausti, bet ir pasikalbėti su kaimynais, išgirsti kažką nauja. Iškalbingiausi būdavo kaimo vyrai, į maudynes susinešdavę visą tuometinį kaimo ir kolūkio gyvenimo folklorą. Pirties vidus kvepėdavo dūmais, beržinėmis vantomis ir ūkišku muilu.
Mes, vaikai, būdavome prausiami „žemuoginiu“ muilu, nes nuo ūkinio muilo akys perštėdavo, taigi, ir pravirkti nebūdavo jokios gėdos.
Man iki šiolei atmintyje išliko ir dvaro namų kvapai. Jie buvo įvairūs, nepakartojami, paslaptingi ir kartu artimi. Pirmas kvapas – tai mūsų kukli buto virtuvė ir ant nedidelės viryklės mamos gaminamų valgių kvapas, sklidinas gvazdikėlių, lauro lapelių, pipirų, raugintų ir troškintų kopūstų, gardžių naminių kotletų, balandėlių, kepamų sausainių aromatų. Nuostabiai kvepėjo raudonųjų burokėlių sriuba, pagardinta rūkytu naminiu kumpiu ar naminiais kiaulienos spirgučiais. O kur dar naminės ir rūkytos dešros, skilandžių bei lašinių kvapas, sklindantis iš nedidelio, šalia virtuvės esančio sandėliuko? Kai gyvenome dvare, vienas iš mano mėgstamiausių dienos užkandžių buvo naminės duonos riekė, užtepta taukais su spirgučiais. Gardesnio užkandžio vaikystėje tikrai nebuvo. Žinoma, dvaro namus pasiekdavo ir mamos kepamų naminių sausainių bei varškės riestainių kvapas. Visada turėdavome kuo pavaišinti dažnus svečius ir kaimynus.
Kitas atsiminimų apie dvarą kvapas susijęs su kaimo biblioteka, kurioje visada kvepėjo senomis knygomis ir popieriumi. Kartais čia pakvipdavo skania namine duona, kurią kepdavo tuometinė bibliotekos vedėja Genutė Džiugelienė. Dvare buvusi biblioteka buvo nedidelė, bet joje visada galėjai rasti nemaža visokių knygų, žurnalų, laikraščių. Bibliotekos vedėja Genutė viską tvarkingai sudėliodavo, veikė skaitytojų registracijos ir knygų katalogas. Dar pamenu savo pirmąją savarankiškai perskaitytą knygą. Tai pasaka apie Jonuką ir Grytutę. Labiausiai man patikdavo skaityti tą pasakos vietą, kurioje buvo pasakojama apie sausainių ir meduolių trobelę, kurią piktoji ragana buvo pastačiusi vaikams privilioti. Juk vaikystės metais nebuvo tokios visokių gardumynų gausos, kuria dabar vaikai mėgaujasi. Mums užtekdavo sausainių „Gaidelis“ pakuotės ir suaugusių artimųjų pabertos saujos karamelinių saldainių su vaisiniu įdaru. Tokia buvo mūsų saldžioji kasdienybė. Ji irgi turėjo savo kvapą.
Paskutinis ir bene pats paslaptingiausias dvaro namų kvapas buvo jaučiamas kultūros namų patalpose, kurios buvo kitoje dvaro namų pusėje. Dar iki šiolei prisimenu, kaip kvepėjo repeticijų kambarys: lyg rytietiškais kvepalais, lyg kažkokiu grimo laku, dažais ten dvelkdavo. Juk mano vaikystės metais Savičiūnų kultūros namuose virė tikras kultūrinis ir gausus gyvenimas: savaitgaliais vykdavo šokių vakarai vietos jaunimui, buvo susikūręs dramos teatro kolektyvas, daugel kartų savo puikiais spektakliais virkdęs ar juokinęs žiūrovus. Oi, apie tuos spektaklius galima atskirą straipsnį ar net nedidelę knygą parašyti! Mano ankstyvos vaikystės metais kultūros namų direktore ir meno vadove dirbo mano mama. Nors ir savamokslė, tačiau ji gebėjo suburti vietos žmones, ypač jaunimą, aktyviai kultūrinei veiklai. Sakyčiau, kad tais laikais buvo tikras dvaro kultūrinio gyvenimo aukso amžius.
Kurgi regėta, kad keliolikos sodybų kaimo kultūros namuose būtų statomi daugiau nei dvi valandas trunkantys rimti klasikiniai spektakliai. Kai ateidavo šaltos žiemos, teatro repeticijos vykdavo mūsų bute. Susirinkdavo visi aktoriai, pasidalydavo vaidmenis ir pradėdavo repetuoti. Kai paskui į repeticijas kažkas negalėdavo atvažiuoti ar ateiti, tai, visų didelei nuostabai, man tekdavo užimti tų neatvykusiųjų vietą. Nežinau, bet man labai sekdavosi įsiminti teksto žodžius. Galėjau tada dirbti ir spektaklio sufleriu. Dekoracijas, aktorių drabužius visas kultūros namų kolektyvas, vadovaujant mano mamai, pasigamindavo patys. Dar iki šiolei stebiuosi, kaip be jokių rūpesčių atsirasdavo ir dailininkų, ir grimuotojų, ir kitų scenos darbininkų. O spektaklių pasižiūrėti sueidavo ir suvažiuodavo tiek žmonių, kad salėje jau nebelikdavo laisvų vietų. Mes, vaikai, tada sėdėdavome priekyje, ant grindų. Iki šiolei pamenu, kaip senasis dvaras, kuriame būdavo tiek daug žmonių, tarsi atgydavo, prisikeldavo, atjaunėdavo ir tarytum stengėsi pasirodyti kuo svetingesnis, kad tik jo nepaliktų vieno.
Negaliu pamiršti ir dar vieno nepaprastai laukiamo dvaro gyvenime meto. Tai kino filmai savaitgalio metu. Ant dvaro kultūros salės scenos kino mechanikas sustatydavo visą aparatūrą, o mes, dideli ir maži, apgręždavome salės kėdes į priešingą scenai pusę – priešais baltą sieną, kuri virsdavo dideliu kino filmų ekranu. Dieve, kiek čia ašarų buvo išlieta žiūrint Indijos kino filmus. O jiems labai pavykdavo iš žiūrovų išspausti ašaras. Paskui – filmai apie indėnus ir, žinoma, filmai apie karą. Tada ateidavo vyriškų emocijų valanda: per tokius filmus kaimo vyrai šauksmais „drąsindavo“ filmų herojus šauti, greičiau važiuoti, joti ar šiaip ką nors daryti, kad žiūrovui nebūtų nuobodu. Kol buvo keičiamos kino juostos, vyrai spėdavo dvaro kieme parūkyti, o moterys „nubėgti už kampo“ – į viešąjį dvaro lauko tualetą, buvusį šalia dvaro pirties. Paskui vėl visi susirinkdavo į salę ir toliau kartu su kino herojais išgyvendavo ir savo nekasdieniškas emocijas. Toks buvo tas tuometinis mano vaikystės dvaro kultūrinis gyvenimas. Nors žmonės tada sunkiai dirbo kolūkyje, į saviveiklą kultūros namuose jų nereikdavo su bizūnu varyti. Dauguma jų patys ateidavo, nes žinojo, kad dalyvavimas saviveikloje – tai garbės reikalas. Tokie buvo mano vaikystės kaimo ir kolūkio žmonės, „dvariokai“ iš Savičiūnų, aplinkinių kaimų bei vienkiemių. Juos visus vienijo gimtųjų žemių dvasia, ilgus metus gebėjusi vienyti ir laikyti savo glėbyje.
