Dabar Savičiūnų dvaro pašto dėžutėse peri paukščiai.
Ričardas BANYS
(Tęsinys. Pradžia 2022-11-26)
Mano vaikystės Savičiūnų dvaro gyvenamasis pastatas man visada atrodė paslaptingas ir kartu mielas. Mūsų bute buvo aukštas langas, pro kurį mėgdavau dažnai žiūrėti ir stebėti tolėliau esantį mišką ir palei jį besidriekiantį vieškelį į Daujočius, kur buvo kolūkio dirbtuvės, pilnos žmonių ir tuometinės žemės ūkio darbams skirtos technikos. Žiūrėdavau pro tą vaikystės langą ir laukdavau to momento, kai už posūkio pasimatydavo tėčio vairuojamas traktorius. Sugrįžęs iš darbų, tėtis man dažnai atnešdavo „kiškio pyrago“ – paprastos juodos duonos riekelę, likusią nuo pietų. Tas „pyragas“ buvo man visada gardus, o dar gardesnis, kai ant riekelės mama užtepdavo naminio sviesto ir užbarstydavo cukraus. Būdavo labai skanu…Valgydavau tą naminį gardėsį, pasirėmęs ant palangės, ir žiūrėdavau į mišką, kur gyveno kiškis, kepantis skalsią ir skanią duonelę-pyragą, kuriame tilpo didelė dalis vaikystės džiaugsmo.
Savičiūnų kaime vaikystės metais būdavo nenuobodu ir linksma bei jauku, nes čia gyveno dar nemažai žmonių. Netoli mūsų, toliau esančiose trobose, gyveno Kužuliai, Sprindžiai, Juknos, Šatkai, Lašai. Toliau einant vieškeliu, matėsi Didžgalvių trobos, o pamiškėje gyveno mano seneliai Baniai. Nuo jų sodybos matėsi Jakštonių kiemas, o už jo, ant kalvos, buvo galima įžiūrėti Cicėnų ir dar dvi trobas, kuriose gyveno tas pačias pavardes turėję Lašai.
Dabar net nuostabu prisiminti, kad tuo metu daugiau gimdavo, negu mirdavo. Neprisimenu, kad dvaro gyventojus būtų dažnai aplankiusi mirtis. Mes, vaikai, dar nežinojome, ką reiškia numirti, nes nematėme mirties. Nors seneliai ir kiti suaugusieji kartais apie tai kalbėdavo. Čia gyvenimas tuo metu būdavo stipresnis negu mirtis.
Mašina sustojo visai šalia buvusio dvaro pagrindinio pastato. Išlipęs iš mašinos, tuojau pradėjau giliau kvėpuoti, tarsi bandydamas po daugelio metų dar kartą pajusti vaikystės oro kvapą. Tačiau dabar pajutau tik po kojomis nukritusių ir jau spėjusių paruduoti medžių lapų drėgną kvapą – daugiau nieko, nes aplinkui akys tematė tik griuvėsius ir bėgančio laiko negailestingumą mirusiam Savičiūnų dvarui ir kaimui. Atvažiavau čia dar tada, kada nebuvo jokių „privačios nuosavybės“ informacinių ir draudžiamų ženklų. Todėl galėjau viską apžiūrėti tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Nuo kelio pusės mano vaikystės namai dar atrodė patenkinamai. Tačiau širdį suskaudo, kai pamačiau, kas dedasi kitoje dvaro namų pusėje: ten mačiau išgriuvusią buvusių kultūros namų patalpų sieną, įgriuvusias lubas. Šiaip taip dar laikėsi kažkada buvusi mūsų virtuvė ir gyvenamasis kambarys bei buvusios bibliotekos patalpos.
Vaizdas buvo tikrai graudus. Kartu buvo labai pikta, kad viskas baigia sunykti, sugriūti. Reikia dar kelerių metų, ir iš šio legendinio, net paties rašytojo Vaižganto dėmesį patraukusio dvaro rūmo, liks tik puvėsių ir stogo nuolaužų krūva, akis badanti ir ieškantį gerų šeimininkų, gebančių dvarą prikelti taip, kaip prisikelia paukštis feniksas iš savo mirties pelenų. Dvaro pastatus dar su dideliu vargu galima prikelti, bet ne patį kaimą. Jame jau nebeliko nė vieno gyventojo. „Dabar čia naktimis klaidžioja vilkai ir vietinių gyventojų vėlės“, – kažkada apie Savičiūnus yra pasakiusi mano mama.
Mūsų buvusio buto viduje dar suradau tą patį pečių, mano senelio Jono sumūrytą, kad ir valgį galėtume pasigaminti, ir žiemos metu pasišildyti. Čia dar buvo likusios tėčio sukaltos kopėčios ir mūsų pirmojo televizoriaus antenos likučiai. Sustojau ties mano vaikystės langu. Jis toks pat. Tik nuo metų naštos pavargęs, murzinais stiklais. Tačiau pro langą matėsi tas pats Savičiūnų dvaro vieškelis į Daujočius ir tebeaugo dar nenukirstas senasis kiemo klevas, ištisus vaikystės metus kasmet ankstyvais pavasariais mus gaivinęs saldžia sula. Rodos, ir miškas dar toks pat. Tik kaži ar jame dar gyvena kiškis, kepantis man vaikystės pyragus?
Iš buvusių kultūros namų liko tik griuvėsiai. Tačiau kiekviename fragmente tarsi girdėjosi muzika, klegėjo tuometinio jaunimo juokas ir kiti garsai. Viskas čia liko tarsi amžiams palaidota.
Pasukau link likusių dvaro sodybų. Jose – uždaryta tyla ir tuštuma tarsi žvelgė iš juodo trobų langų atspindžio. Ant vienos trobos sienos, kur kažkada gyveno Sprindžiai, dar suradau pašto dėžutes, į kurias kažkada ir kažkas mums atnešdavo laiškus, laikraščius bei žurnalus. O senelių Banių pašto dėžutėje – susuktas paukštelio tuščias lizdas, tarsi ženklas, kad čia kažkada buvo gyventa.
Senas, metalinis kažkokio kalvio nukaltas kaimo kryžius dar tvirtai stovėjo ant didelio ir apvalaus lyg girnapusė akmens pamato. Kaži, ar kas čia iki manęs dar buvo atėjęs? Kas šioje vietoje paskutinį kartą meldėsi, mąstė, prisiminė?.. Kažkada šį dvaro kryžių labai mėgo ir gerbė vietiniai gyventojai, o vietos jaunimas, kiek esu girdėjęs, net vainikais kryžių papuošdavęs. Šis mūsų tikėjimo ir vilties ženklas jau ilgus dešimtmečius stovi šalia jau negyvenamų Šatkų namų.
Pamenu, kaip senoji močiutė Karolina Šatkuvienė aplink kryžių visokių gėlių pasodindavo, o per Vėlines čia degdavo ir žvakelė. „O gal tokia žvakelė dar bus kažkieno rankų uždegta?“- viltingai pagalvojau, baigdamas savo poterius ir apmąstymus. Ši žemė kurį laiką gal ir bus be žmonių, tik apaugusi krūmais ir miškais. Paskui ateis toks metas, kai kažkas čia sugalvos pasistatyti namus ar prikelti senuosius, čia kežančius. Tada vėl prasidės naujas gyvenimas, nauja kaimo ar dvaro istorija. Juk ir dabartiniai Savičiūnai kažkada taip atsirado, kai buvo pastatyti pirmieji namai ir čia apsigyveno pirmieji žmonės. Tikrai taip turės būti! Savičiūnai prisikels! Tik gal nei aš, nei mano kartos žmonės to nebepamatys.
Laikas buvo iš čia išvažiuoti. Šiek tiek pavažiavęs, kad geriau man matytųsi dar išlikusios dvaro ir kaimo pievos, sustabdžiau automobilį ir išlipau. Priešais akis driekėsi rudenėjančių pievų ūkanoti tyrai.
Šį savo pasakojimą pradėjau sapnu ir noriu juo baigti. Nors sakoma, kad sapnuoti natūralu, tačiau pasakoti savo sapnus kitiems yra senamadiška ar netgi pernelyg intymu. Tačiau tas sapnas buvo ypatingas. Sapnavau, kad, sutemoms atėjus, stoviu šiose pievose ir žvalgausi į dangų, iš kurio ant mano tėviškės kaimo žemės krito didelės žvaigždės. Jos krito, dužo, o iš duženų kilo žmonės – linksmi, šviesiai apsirengę. Pamatę mane stovintį, jie pradėjo man moti, tarsi drąsindami prieiti arčiau. Žengiau žingsnį link jų visų ir… pabudau. Buvo neapsakomai liūdna ir ilgu, tarytum kažkas būtų sutrukdęs susitikti su mylimais ir savais tėviškės žmonėmis. O gal tai buvo sapnas apie protėvių dausas? Tas dausas, kurios leidosi žvaigždėmis ant žemės kartu su Savičiūnų dvaro ir kaimo žmonių laimingais veidais. Aš dar ne vieną kartą norėčiau susapnuoti tokį sapną… Nes tik tokiuose sapnuose dabar gali prisikelti mano tėviškės dvaras, kaimas ir kažkada jame gyvenę mano žmonės. Kaip bus toliau – apie tai jau pasakos kiti, kurie ateis po mūsų.
