Užpernai Budrių ežeras (Kavarsko sen.) nebuvo užšalęs, nė vienas žmogus ant jo nebuvo žiemą užlipęs.
Užtai šią žiemą ant ežero žvejus pirmą kartą išvydau dar gruodžio 10 – tą dieną, kai ledo storis ant ežero buvo vos kokie 5 centimetrai.
Vienas žvejų – anykštėnas Aurelijus, kitas – kavarskietis Dainius, abu man gerai pažįstami, šnekūs vyrukai. Lengvesnis, mažesnio kūno svorio visą ežerą mikliai skersai-išilgai apkeliauja, ledo storį grąžtu išmatuoja – jau yra kokie 5 cm, todėl pavieniui galima vaikščioti drąsiai. Dėl saugumo pats įsitikina, o po to ir mane padrąsina – „drąsiai eikš, ledas jau storas“. Ir dar patikslina, kur tikrai tvirtas ledas, o ten, link vidurio, pataria neiti, nes gal tik naktį ežeras užšalo, vakar dar bangelės tyvuliavo, tad dar nebūtų saugu. Statau koją ant ledo, kiek tvirčiau laikydama fotoaparatą, ir vaikams leidžiu arčiau pakrantės žiemos malonumais pasidžiaugti. Šąla – taigi, kol kas saugu.
Tikslas – lydekos ir ešeriukai
Pasirodo, kai ant ledo yra sniego, turėtų neblogai kibti lydekos ir ešeriukai.
Gruodžio 15 dieną ledinis ežeras gražiai sniegeliu apsidengęs. Tądien jau penki žvejai ant ledo: anykštėnas ir keturi nematyti vyrukai. Atsitiktinai nufotografavusi pakankamai toli nuo kranto esančius, matau, kad vienas iš jų jau laimikį – lydeką – atkabina. Ką gi, jei į atsitiktinį kadrą lydeka „patenka“, spėju, kad gerai kimba.
Šnektelėjusi su anykštėnu, sužinau, kad žvejai stengiasi iki Naujųjų metų lydekas gaudyti, nes galima „ant gyvos“ pagauti su skrituliu, vėliavėle. „Po Naujųjų jau tik blizgutes bus galima naudoti, ir tai tik iki vasario 1 dienos, tad kibs prasčiau. Juk ne taip lengva lydeką šaltame vandenyje po ledu „sudominti“. Be to, kasmet būna žvejų mėgėjų taisyklių pakeitimų, reikia stebėti. Nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia“, – atvirauja pašnekovas.
Atodrėkis ir rizika
Gruodžio 17- tą dieną laikėsi pliusinė temperatūra- prasidėjo atodrėkis. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos puslapyje pateikta informacija, kad ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tačiau kad jis išlaikytų grupę žmonių, jo storis turi būti ne mažesnis kaip 12 cm.
Budrių ežeriukas aptrauktas to paties 5–6 cm storio ledu. Pavienius žmones jis vis dar laiko, tik kartkartėmis trakštelėjęs priverčia krūptelti.
Nepaisydami viešai skelbiamos ir, neabejoju, jiems gerai žinomos informacijos bei draudimų, kitoje ežero pusėje žvejoja net keturi žvejai. Tiesa, pakankamai saugiu atstumu vienas nuo kito, nesibūriuoja.
Vis dėlto, galvoju, kai tokia įtempta padėtis, žvejai-optimistai randa, kuo dar galima rizikuoti – ogi lipti ant plonyčio ledo! Apsiaunu savo šiltus žvejo batus (nors gyvenime nesu žvejojusi, tiesiog esu „šilumamėgė“) ir keliauju.
Žengusi kelis žingsnius ant ledo, toliau viena eiti visai nenoriu. Man kelio link žvejų toliau neberodo net ir mano katinas Rainis. Atsitūpė priekyje manęs, tarsi saugodamas.
Pakilus oro temperatūrai, plonas sniego sluoksnis per naktį visai ištirpo – ežeras padengtas skaidriu ledu. Aidas gerai skamba per ežerą, tad pasilabinu ir užduodu kelis klausimus drąsiems žvejams: iš kur atvykę, kaip besiseką ir ar nebijantys įlūžti.
Vos sekundei atsisukęs, bet neatsitraukdamas nuo žvejybos, vienas vyrukas man atsako esąs iš Vilniaus rajono, kaip ir kiti du, o ketvirtasis – iš Utenos. „Trimis mašinomis atvažiavom. Bet kad nieko gero nepagaunam – tik keli ešeriukai! Aną kartą vieną lydeką pagavom. Nebeapsimokėjo šiandien važiuot“, – pasiguodžia.
– Tai ar nebaisu įlūžti? – vėl užduodu klausimą. Išgirstu, kad jie moterų neturi, nebus kam raudot. Žvejai-optimistai, pasirodo, turi neblogą humoro jausmą… Gerokai popiet visi išskuba namo.
Greit šie žvejai nesugrįš, nes neleis sugriežtinto karantino visoje Lietuvoje taisyklės, o jų jau tikrai turės visi laikytis. Be to, nežinia, kada vėl ežeras apsitrauks ledu, ant kurio bus saugu vaikščioti. Sprendžiant pagal orų prognozes, šiais metais kažin ar taip begali benutikti.
Policija netikrina
Beje, taip besišnekučiuodami, tuo pat metu kitoje ežero pusėje pastebėjome keliuku lėtai važiuojantį patruliuojantį policijos automobilį. Nesustojo. Nuvažiavo. Žvejai šyptelėjo: „Čia gal jūs ir iškvietėt? Bijo gi jie ant ledo eiti!“
Kodėl nežvejojo anykštėnas?
Grįžusi į namus, paskambinu žvejui iš Anykščių ir pasiteirauju, kodėl jis šiandien nebeatvyko į poledinę žūklę.
„Aš žvejoju jau beveik 40 metų, taigi, galiu pasakyti, kada tinkama diena, o kada neverta šalti visą dieną dėl kelių ešeriukų. Kai ant ledo sniego nėra ir pats ežeras yra negilus, žuvis neieško maisto. Ledas skaidrus, dugnas matosi, lydekos būna baikščios. Gali visą dieną „prakabėti ant ledo“, ir jokio laimikio. Tada nėra šansų pagauti žuvį. Ledas tirpti pradėjo, gal ir 5 centimetrų storio nesiekia, o kai kur gal tik kokie trys bus likę“, – teigė pašnekovas.
Pasak Aurelijaus Kaštaljanovo, ši diena paskutinė, kai iš viso dar galima ledu vaikščioti ir neįlūžti. „O eiti ant ledo reikia tik pasiruošus – turėti vadinamuosius „nagus“, ir ne bet kur, ir ne bet kaip, o virvutė ant kaklo, o „nagai“ – išorės kišenėlėje“, – pasakojo žūklės ir žuvies mėgėjas.
Sužinojau, kad lydekas galima būtų gaudyti viliojant kuojytėmis, mat jų yra Budrių ežere, bet kibtų ir „ant ešeriukų“:
„Gerai yra turėti iš anksto žuvyčių. Šiuo atveju ir kuojytės, ir ešeriukai tiktų. Mat jei atvažiuosi be nieko ir pirma bandysi pagauti mažų, gali jų užkibti, o gali ir neužkibti. Geriausia važiuoti lydekauti tam jau iš anksto pasiruošus“, – pasakoja A. Kaštaljanovas.
Prisipažino esąs ekstremalas
Su vienu iš tąkart ant skaidraus ledo žvejojusių – Rimvydu Geralavičiumi – susipažinau per feisbuką, gavusi jo komentarą „Ačiū už reklamą“ po įkeltomis nuotraukomis iš jo žvejybos ant Budrių ežero.
Pasirodo, Rimvydas yra ekstremalas nuo vaikystės, tačiau nepametantis sveiko proto. „Žvejyba yra mano hobis ir didžiausias malonumas“, – teigė vyrukas, feisbuko viršelyje besididžiuojantis laimikiu – didžiule, apie 10 kg svorio lydeka.
